„Šešėlių teatras“ su vieninteliu faktu - G.Kėvišas

Atsiribokime nuo G.Kėvišo. Įsivaizduokime bet kokį biudžetinės įstaigos vadovą. Tikusį net šešiems premjerams ir šešiems ministrams, kuravusiems šią biudžetinę įstaigą. Ir staiga, atėjus septintam premjerui ir septintam ministrui, ūmai išreiškiamas nepasitikėjimas. Nors naujasis premjeras ir ministras dirba tik kiek daugiau nei 100 dienų. Aišku, šimto dienų pakanka apsivogti, apipilti ministrą ar ministrę barščiais. Sukelti avariją, primušti primadoną, primarijų ir t.t. Per tiek dienų, jei pilietis X labai sugedęs, galima atlikti ir šimtą įrodomų, protokolais, aktais, telefonais užfiksuojamų faktų. Ir už tuos faktus teisėtai išvaryti iš darbo. Bet kalbos apie „šešėlių teatrą“ - tik žodžių žaismas. Prie baudžiamos bylos neprisiūsi. Prie civilinės, administracinės - taip pat. Bet koks teismas, netgi itin palankus valdžiai, grąžintų tokį žmogų į darbą.

Nežinome!

Tarkim, tikrai egzistavo ir egzistuoja „šešėlių teatras“. Su itin brangia teatro scenos rekonstrukcija. Ja piktinosi šviesaus atminimo maestro Saulius Sondeckis ir dar keli intelektualai. Menininkams nieko nepavyko įrodyti. Juk ne jie rekonstrukcijų sąmatas skaito. Bet kur buvo ankstesnių ministrų, premjerų akys? Matyt, nebuvo į ką žiūrėti. G.Kėvišas kultūros ministro Šarūno Biručio laikais vėl laimėjo konkursą penkeriems metams užimti LNOBT vadovo etatą. Ir buvo vienintelis kandidatas. Tad jei kažkas esą iš kultūros darė privačią chaltūrą, tai ir ministrai, premjerai iš savo tiesioginių pareigų darė chaltūrą. Atvykdavo su savo poniomis į premjeras - ir tiek. Tektų konstatuoti, kad net šeši iš eilės kultūros ministrai aplaidžiai dirbo. Gal net nedirbo. Nuo 2002 m. Visus 15 metų. Jei tai tiesa, yra mažų mažiausiai elektrošokas. Nors kultūros procesui labiau tiktų ne elektrošokas, bet katarsis. Tad jei vartomas G.Kėvišas, reikėtų pavartyti ir šešis kultūrą kuravusius buvusius ministrus. Ir tuometinius prezidentus. Tuometinius generalinius prokurorus. Ir tuometinius Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus. Štai tada visuomenė pamatytų jau įsikūnijusių šešėlių spektaklį „Aš nežinojau, tu nežinojai, mes visi nieko nežinome“. Ir iki šiol nežinome. Nieko tikslaus. Kaip ir visuomenė.

Žinome!

Lietuvos „elitas“ keistokas. Tyli, žavisi, lenda draugauti. Čiulba, meilikauja, net pataikauja. O paskui objektą užpuola. Susikaupus kažkokiai kritinei masei. Šlamesiams, gandams. Apie scenas, turtus, koldūnus. Vėtrungė ūmai pakeičia kryptį. Į šiaurę. Generalinė prokuratūra staiga gauna iš Vokietijos tiek metų negautus dokumentus. Staiga sulaukia teisinės vokiečių pagalbos. Nors kai mūsų policija su vokiečiais gaudo tarptautinius automobilių vagis ar ardo narkotikų tiekimo tinklus, susikalba tarpusavyje per valandą. Nelaukia dokumentų vos ne dešimtmetį. Prezidentė, nors vadovauja šaliai jau antrą kadenciją, irgi tik dabar narsiai rėžia apie „šešėlių teatrą“. Pasako netgi daugiau. Esą „šešėlių teatre“ piktnaudžiaujama pareigomis. Tik nepatikslino, kiek laiko. 100 dienų ar daugiau. Bet dabar valdžių įkarštis visuotinis. Valstybinė mokesčių inspekcija pradėjo mokestinį tyrimą. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pradėjo tyrimą. Prokuratūra - irgi. Atnaujintą. Viešųjų pirkimų tarnyba ir Specialiųjų tyrimų tarnyba taip pat kritiškai komentuoja. Kultūros ministerijos teisininkai turbūt itin įdėmiai nagrinėja Profesionaliojo scenos meno įstatymą. Gal ras kokį nors atleidimo pretekstą. Tarkim, Otelas ne taip Dezdemoną prismaugė. Aiman, visi atsibudo. Pajuto nušvitimą. Kyla klausimas. Negi visuomenės interesui atstovaujančios institucijos puola dirbti, tirti, knaisiotis tik tada, kai paraginamos sprigtu? O šiaip tik dairosi, stebi povandenines sroves. Patys savo iniciatyva į kunkuliuojančias sroves nelenda. Kad nepaskęstų. O dabar jau garbės reikalas bent smulkmeną atkapstyti. Mikrobą, koldūną, pažeistą etiką, keiksmažodį.

Ar tikrai?

Jei yra už ką, žmogus privalo atsakyti. Pagal įstatymą. Nesvarbu, kas tas žmogus. Elitinis ar eilinis. Tačiau Lietuvoje įsivyravusi gana niekinga „nepatikimumo“ įrodinėjimo forma. Irgi šešėlių teatras. Jei nori, kad neturtinga visuomenė nusiteiktų prieš žmogų, įkyriai viešink jo turtus. Ypač užsieniuose. Nes žmonės pasitiki tik krepšininkais. O visi kiti esą prisiplėšė. Apiplėštuosius paliks vargti, o patys pabėgs į užsienius. Tad parodyk svetimą vilą, baseiną, jūros žydrynę - ir žmogus pasijus nelaimingas savaime.

Lietuvoje, kai pritrūkstama argumentų, apeliuojama į moralę. Panašiai, lyg kas nors sakytų: „Dievas viską mato. Vis vien atsiųs dangaus bausmę.“ Tačiau kai valstybė tampa moralės prasme sausa kaip Sachara, kažin, ar verta apeliuoti į vandenį. Sacharoje jo nėra. Arba beveik. Per 27 metus tie šaltiniai seko, nuseko ar net galutinai išdžiūvo. Ne šios realybės dimensija. Juk taip dabar sakoma. Be to, joks pilietis nėra nusipelnęs, kad jį iš darbo išvarytų pjudymais, įžeidinėjimais ir moralizavimais. Joks pilietis! Tiek statybininkas, tiek mokytojas, tiek buhalteris, tiek ministras ar vadybininkas. Dykumoje tinka tik sausa neginčijamų argumentų kalba. Šit kupranugaris. Šit - driežas. O čia - vabalas. O kol kas visuomenė dykumoje mato tik kažkokį miražą. Scena, moralė, skandalas-ne skandalas, pasitrauk - nesitrauksiu.

Valdantieji galėtų kalbėti paprasčiau. Pvz., senais vadovaujančiais kadrais visiškai nepasitikime. Masiškai keičiame į naujus. Piliečiai, nurimkite. Įsivaizduokite, kad keičiami motorai. Tik paprasti motorai būtų keičiami tyliai, o gyvieji motorai - garsiai. Paprasti motorai vadinami morališkai atgyvenusia technika. O gyvieji motorai kaltinami moralės trūkumu. Moralė čia - tik sutartinis ženklas. Kai kitų argumentų pritrūksta. Nieko asmeniško. Kai mane iš posto vers, irgi prabils apie moralę.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"