Prezidentas Rolandas Paksas: Stovėjau prieš teismą, nors norėta mane parklupdyti

- Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas paskelbė išteisinamąją nutartį jūsų ir Gedvydo Vainausko prekybos poveikiu byloje. Teisingumas laimėjo?

- Meluočiau sakydamas, kad tai nebuvo džiaugsminga žinia. Tokiais atvejais įprasta sakyti, kad teisingumas laimėjo. Tačiau, mano nuomone, teisingumas pralaimėjo tą akimirką, kai prieš septynerius metus (tiek truko ši byla) atsidarė durys ir pro jas įėjo keturi agentai, kai jiems įkandin sureagavo spauda, televizija; teisingumas pralaimėjo, kai generalinis prokuroras buvo iškviestas į Europos Parlamentą, kur tuo metu darbavaisi, kai visų lygių politikai kartojo, kad tave reikia nuteist, kai buvo kuriami ir rodomi filmai, o kaimynai ar pažįstami įtariai žvelgė.

Buvau pasirengęs išgirsti bet kokį sprendimą, bet tas, kurį išgirdau, mane labai nustebino...

- Kodėl?

- Buvau nusiteikęs, kad tomis aplinkybėmis, kai valstybė yra užvaldyta, kai visa, įskaitant teisėtvarką ir teisėsaugą, yra atsidūrę grupės, grupelės ar grupuočių rankose, laukti teisingumo, t.y. išteisinimo, neverta. Mane iš tikrųjų nustebino ir maloniai nuteikė, kad Lietuvoje vis dėlto dar yra citadelė, kurioje gerbiama teisė, kompetencija, reputacija ir kur nesisukinėjama pagal vėjo kryptį.

Kita vertus, mane nustebino žmonių reakcija. Buvau Šventojoje, kai buvo paskelbtas teismo sprendimas, ir nepažįstami žmonės, sutikti ar pajūryje, ar parduotuvėje, ar vaikštant su šuniu, labai nuoširdžiai mane sveikino. Jų nuoširdumas leido manyti, jog ilgai formuojamas negatyvios informacijos srautas mano atžvilgiu nepateisino šio proceso iniciatorių puoselėtų lūkesčių.

- Sakydamas kalbą Aukščiausiojo Teismo posėdyje išsitarėte žinąs, kam turėtumėte „būti „dėkingas" už šią egzekuciją, už prezidentinę apkaltą, už sufabrikuotas bylas, sudaužytą politiko karjerą, pažeminimą ir diskriminaciją". Kada jie bus įvardinti?

- Jie visiems gerai žinomi.

Prieš jus šiandien sėdi žmogus, kuris daugmaž žino mechanizmą, kaip veikia Lietuvos sistemos tiek gerąja, tiek prastąja prasme, žmogus, galintis įvardinti ir sąmokslo užsakovus, ir vykdytojus, ir sąsajas, bet Lietuvoje dabar kalbama nuo ryto iki vakaro, ir kas dėl to keičiasi? Mano liudijimas turėtų prasmę, jeigu Lietuvoje atsirastų Niurnbergo procesui prilygstantis institutas, kuris galėtų priimti sprendimus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Šiandien madinga kalbėti apie giluminę (gelminę) valstybę, savotišką monolitą, gniaužiantį esminius valstybės svertus savo rankose. Padarysiu, jei leisite, ekskursą į praeitį. Būdamas premjeru akylai sekiau, kad iš Vyriausybės neišeitų joks kreivas nutarimas, šleivas įstatymo projektas nebūtų teikiamas į Seimą, bet ką jūs manote: man išvažiavus atostogų, jis kaip niekur nieko atsidurdavo Seime.

Tai suponuoja išvadą, kad visi procesai yra stebimi, valdomi ir jų generatoriams reikalingi dokumentai patenka ten, kur turi patekti, net nežiūrint į tai, kad politikas, nuo kurio turėtų priklausyti dokumento likimas, visiškai nenori ar užsispyrusiai to nenori. Net Reiganas kalbėjo, kad prezidentas gali visuomenės tėkmę paveikti ne daugiau kaip 5 procentais, o jeigu daugiau, tai būtinai susikerta interesai, susikerta lobizmas, pinigai, susikerta kažkokie projektai ir panašiai. Aš nebūčiau linkęs absoliutinti Lietuvos politikų galios. Tik trečioje kadencijoje jie galbūt susivokia, kad viską lemiantys svertai slypi kažkur kitur.

- Norite pasakyti, kad ne Laisvės partijos ketinimai yra bene ryškiausia žmonių supriešinimo priežastis?

- Totalaus susipriešinimo priežastis galima vardinti ir vardinti. Viena jų - LGBT tema, iššauta visu garsumu, nors man atrodo, kad jau seniai dėl jos keičiamos mokyklos programos, jau kažkas patenka į darbą, kad jis yra toks, kažkas apgina projektą todėl, kad yra toks, filmas nugali todėl, kad yra toks, kitas prastai dainuoja, bet būtinai laimės, nes yra toks.

Viskas seniai yra suimta į vienus globalistinius gniaužtus, ir aš LGBT teisių užaštrinimo nesieju su Laisvės partijos atėjimu į Seimą, - ji plaukia toje pačioje globalizmo srovėje.

Vienas iš Europos Sąjungos kūrėjų yra pasakęs, kad politika yra per daug rimtas reikalas, kad ją patikėtum politikams. Ir ji buvo patikėta biurokratams, kurie per direktyvas, reglamentus, įvairius potvarkius taip sucementavo procesus, kad politikas, pakliuvęs į Seimą, yra įtraukiamas globalizmo srovės. Na, žinoma, vieni tam net nebando priešintis, atsiduoda tėkmei iš idėjos, kiti bando ją perplaukti skersai, treti, kaip jūs, respublikonai, kapstotės prieš srovę, bet yra ir tokių, kurie ieško ramesnės srovės, tikėdami, gal ji išneš ten, kur labai norėtųsi, - turiu galvoje du žymius politikus, kuriems būdingas oportunizmas, kaip ir tiems lietuviams, kuriuos užvaldo noras staigiai prisijungti prie stipresnio.

- Kokius politikus turite galvoje?

- Abudu Landsbergius. Vienas jų kone prilygino Kovo 11-osios svarbą vienalytės partnerystės įstatymui, kitas pasakė, kad mes ne tam stojome į ES, kad mūsų požiūris būtų kitas. Vienam galbūt šviečiasi koks nors aukštas postas, na, o kitam net nežinau kas...

Galvodamas, kodėl būtent dabar LGBT teisės tapo pagrindinė, kitas gožiant, tema, grįžtu prie makiaveliško pasakymo, kurį komunistai buvo labai gerai įvaldę: sukurk priešą. Tada tapsi svarbus kovodamas su tuo priešu ir tada gal daugiau pinigų ateis iš galios centrų, galbūt sustiprinsi savo pajėgas, galbūt kažkokį postą gausi.

Na, o radus priešą, kovojant su juo, skurdinama tauta, stiprinami valdžios institutai ir jėgos struktūros. Jums nepatinka, jūs nepritariate? - tada spausime jus kitaip, visu frontu įjungdami globalizmo „minčių tankus" - meinstryminė žiniasklaida yra pasirengusi patarnauti. Manau, kad visuomenę priešinančiais tikslais paprasčiausiai tikrinama, kaip toli valdantieji gali eiti, kiek jie gali tyliai tuos reikalus tvarkyt. Aš neatsikratau minties, kad ir šiuo atveju Lietuvai skirtas bandomojo poligono, bandomojo triušio vaidmuo.

- Priešų netrūksta ir už sienos. Kokią įtaką, jūsų manymu, valstybės saugumui daro rėksminga užsienio politika?

- Jeigu užsienio politika yra tarnavimas savo tautai, paisant jos interesų ir juos ginant, tai šiandien ji tėra gaidžio ant mėšlyno kudakavimas į mikrofoną.

Yra toks pasakymas: iš kvailumo taip durnai nepadarysi. Pasakęs, kad diplomatija kvaila, būsi pasakęs per mažai, nes diplomatija čia net nesivaidena. Bandau užduoti paprastą klausimą, kam yra naudinga įtampa Lietuvos santykiuose su Baltarusija? Aišku, kad ji naudinga Rusijai. Kai kiekvienas užsienio politiką kuruojančio pareigūno ar kito politiko grasus žodis palengvina Baltarusijos prijungimą prie Rusijos, man kyla klausimas: ar tai iš durnumo? O gal ne?

- Rasi jau nebeturėčiau jūsų klausti, iš kur kyla valstybingumui kenkiančios iniciatyvos - turiu galvoje narkotikų dekriminalizavimo, alkoholio ribojimų atlaisvinimo, vienalytės partnerystės (šeimos). Kas būtų, jeigu jie taptų realybe?

- Noriu tikėti, kad jie atsikirs į neįveikiamą barjerą ir valstybę griaunantys įstatymai nebus priimti. Du dalykai leidžia taip manyti: būtent precedento teisę turintis AT sprendimas, kuris galioja ir kitų bylų, kai politiniais instrumentais daužomi žmonių likimai, atžvilgiu. Nuo nuostabaus chirurgo Kęstučio Strupo, buvusio Santaros klinikų vadovo, iki Panevėžio krepšinio arenos bylos, kai žmonės buvo apšmeižti ir priversti stumdytis teismuose. Aš irgi tol buvau laikomas geru vadybininku, geru vadovu ir net neblogu premjeru, - pabaigsiu sakinį ne taip gerai, kaip pradėjau, - kol nepasitraukiau iš konservatorių. Lygiai nuo to momento aš tapau blogas, aš tapau kitoks. Dabar knietėjo uždėti man ir kyšininko etiketę, bet nepavyko, Aukščiausiasis Teismas nusprendė kitaip. Mane pozityviai nuteikė, kad dar yra tokių citadelių Lietuvoje, kurios atsispiria politikų spaudimui.

Antras dalykas - Didysis šeimų maršas. Tikrai negalėjau patikėti, kad jį gali sušaukti žmonės, neturintys nei finansų, nei organizacinės patirties. Kadaise, kai lietuviai buvo varu varomi į kolūkius, iš jų buvo atimtas pagrindas po kojomis - žemė, dabar norima išmušti kitą pagrindą - šeimą. Ir žmonės, pajutę grėsmę, susivienijo. Vadinasi, globalizmo nustekentoje visuomenėje dar yra jėgos. Tiedu dalykai man leistų sakyti, kad globalizmo tėkmę dar galima sustabdyti Lietuvoje.

- Baiminantis gresiančių sankcijų dėl nevykdomo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, Seime parengta nauja konstitucinės pataisos redakcija, pagal kurią per apkaltą nušalintas valstybės pareigūnas po 10 metų galėtų būti renkamas ir į Seimą, ir prezidentu. Ar tai gali būti jūsų persekiojimo pabaiga?

- Tokie projektai buvo rengiami „n" kartų, turint vieną tikslą - nusiųsti žinią Europos Tarybos ministrų kabinetui, kuris prižiūri, kaip vykdomi EŽTT sprendimai, kuria būtų pasakyta: „Žiūrėkit, Seime yra toks pasiūlymas, mes pasirengę jį priimti." Tada Ministrų kabinetas pasižiūri tą depešą ir nusiramina pusmečiui ar metams, - juk Lietuva padariusi žingsnį į priekį. Tik tokių žingsnių buvo labai labai daug.

Nedaug kam yra tekę stovėti prieš garbingas teisėjų kolegijas nuo Lietuvos konstitucinio iki Europos Žmogaus Teisių Teismo. Aš stovėjau, nors tie, kurie tuos procesus inicijavo, norėdavo matyti mane klūpant.

Norėčiau klysti, bet manau, kad persekiojimas liausis tik tada, kai kažkurioje Lietuvos pievelėje atsiras lauko akmuo su inicialais „R.P.", nes persekiojimas tęsiasi jau nebe iš baimės, bet iš keršto: tu, Rolandai Paksai, pasikėsinai į švenčiausią dalyką - nesutikai prichvatizuoti „Mažeikių naftos" ir toks tavo elgesys prilygintinas partijos išdavystei. Už tai tau niekuomet nebus atleista...