11 nuotr.Vyriausybė pasišovė Baltijos jūroje pastatyti vėjo elektrinių parką. Tai, preliminariais paskaičiavimais, kainuotų apie milijardą eurų. Bepigu politikams regzti tokius planus, nes jiems nereikės rūpintis, iš kur paimti pinigų - parkas būtų statomas pakėlus elektros tarifą, t.y. iš vartotojų kišenių. Ekspertai įspėja, kad tokia investicija niekada neatsipirks, o kiti politikai tiesiai šviesiai rėžia, kad taip bus išplauti pinigai, o plano iniciatoriai gaus milžiniškus „atkatus".
Planas - branginti elektrą
Pagal Energetikos ministerijos planus, vėjo jėgainių parką turėtų statyti Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid" - viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšomis, kurias moka tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, besinaudojantys elektra. Lėšų būtų pririnkta pakėlus elektros tarifą maždaug 0,22 cento už kilovatvalandę. Planuojama tarifą didinti dar iki to, kai jėgainių parkas ims veikti - panašiai kaip buvo su SGD terminalu: vartotojai mokėjo už jo statybą, kai dar nebuvo gavę jokios naudos. Tai yra, mokėjo už nieką. Pasak Energetikos ministerijos, vienas iš statybų finansavimo šaltinių galėtų būti ir Lietuvos ateities ekonomikos DNR planas.
Vyriausybė dar birželį nutarė apie 40 km nuo kranto Baltijos jūroje iki 2030 m. pastatyti parką, kuris pagamintų apie 2,5-3 TWh per metus. Tai yra maždaug ketvirtadalis šiuo metu mūsų šalyje suvartojamo elektros kiekio. Visas projektas kainuotų apie milijardą eurų.
Tiesa, vakar energetikos viceministras Rytis Kėvelaitis Seime jau kalbėjo, kad ta 1 mlrd. eurų vertės investicija galėtų būti privati, tačiau tinkamą infrastruktūrą nutiesti turėtų elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid", finansuojant ją iš europinės paramos.
„Jei jos nebūtų, galima finansuoti ir iš VIAP lėšų", - ramiai kalbėjo R.Kėvelaitis.
Niekada neatsipirks
Energetikos ekspertas prof. Vidmantas Jankauskas, „Vakaro žinių" paklaustas, ar vėjo jėgainių gaminama elektra yra žymiai pigesnė ir per kiek laiko investicijos atsipirktų, „nugesino": neatsipirktų niekada.
„Apie atsipirkimą sunku net kalbėti, nes vėjo elektra jūroje yra gerokai brangesnė už bet kokią kitą - už saulės gaminamą, už vėjo gaminamą ant kranto ir t.t. Tai - pats brangiausias dalykas, nes milžiniškus pinigus kainuos įrengti, paskui prijungti prie sausumos tinklų. Pagalvokite, ką tai reiškia. Vėjo elektrinės juk neplaukioja jūroje. Jas reikia jūroje ant tvirto pagrindo statyti, su krantu sujungti kabeliu, einančiu jūros dugnu, ir t.t.", - vardino profesorius.
Pasak energetiko, ekspertai diskutuoja, kad jūroje esančios jėgainės galbūt galėtų ne tiesiai į krantą tiekti elektrą, o gaminti vandenilį.
„Tačiau iš karto galiu pasakyti, kad tai - itin brangi idėja. Kam Lietuva iš viso tai planuoja? Visa ES turi didžiulių planų - kad būtų panaudojama didesnė dalis atsinaujinančių išteklių. Ant žemės esančios geriausios vietos vėjui daugelyje šalių jau išnaudotos, todėl ketinama panaudoti jūrą", - paaiškino V.Jankauskas.
Mokėsime už nieką
Profesorius ragina politikus nedaryti klaidos ir papildomai neapmokestinti vartotojų, kol jūros jėgainių parkas nepradės veikti, kaip kad buvo su suskystintų gamtinių dujų terminalu.
„Vyriausybė dėl terminalo vėliau buvo atšaukusi savo sprendimą, nes mokėti už tai, ko dar nėra... Nelabai gražiai skamba. Panašiai buvo finansuojama ir „LitPollink" - kažkur po 20 mln. eurų per metus vartotojai sumokėdavo, o kabelio dar net nebuvo. Pas mus jau priprato iš anksto imti pinigus, nors jei kas apskųstų teismams, tikrai bylą laimėtų", - įsitikinęs V.Jankauskas.
Kaip su terminalu
Ekspertas sako, kad, jei būtų sprendimus priiminėjantis politikas, paragintų kolegas neskubėti su tokiais gigantiškais projektais.
„Visų pirma mes dar viso vėjo nesame išnaudoję sausumoje - nesame apsikaišę elektrinėmis, kaip kokia Vokietija. O tai - žymiai pigiau. Prisiminkime, kad privačios įmonės buvo sugalvojusios pačios jūrą išnaudoti vėjo jėgainėms. Tačiau Vyriausybė sugalvojo viską paimti į savo rankas ir net įvairius tyrimus užkrauti ant vartotojų pečių, nors viską pasiryžę atlikti buvo privatininkai. Panašiai buvo su dujų terminalu. Pas mus yra per didelis valstybės kišimasis. Terminalą juk norėjo pasistatyti Bronislovas Lubys, nes tik „Achemai" jis iš principo tebuvo reikalingas. Neleido. Tada valstybė turėjo kišti šimtus milijonų eurų ir tebekiša", - reziumavo prof. V.Jankauskas.
Nepakeliama našta
Mišrios Seimo narių grupės atstovas Artūras Skardžius sako, kad tokiam grandioziniam energetiniam projektui dabar ne laikas visų pirma todėl, kad mes privalome sukaupti apie 2,5 mlrd. eurų, kurių reikės giluminiam atliekynui. Jame privalės būti palaidotas Ignalinos AE esantis panaudotas branduolinis kuras, todėl dar vienas milijardinės vertės projektas būtų per didelė našta.
Mūsų politikai nuolat viešai deklaruoja, kad Ignalinos uždarymui išleisime apie 3,316 mlrd. eurų, iš kurių maždaug pusę duos ES bei kiti donorai, ir 2038-aisiais pagaliau maratonas baigsis. Tačiau tai toli gražu ne visiška tiesa. Ir po 2038-ųjų tam leisime pinigus, nes dar reikės ir giluminio atliekyno radioaktyvioms atliekoms. Jis kainuos apie 2,5 mlrd. eurų, o šiuos pinigus turėsime sukrapštyti patys.
„Tačiau tiems valstybiniams strategams tai visai nerūpi. Jų tikslas - sužaisti Trojos arklį, kaip kad buvo sužaista su „Fortum" atėjimu. Atliekų deginimo įmonė atvesta į Lietuvą, Vyriausybės nutarimu paskelbiant, kad tai yra valstybinės reikšmės projektai. Lyg pati Lietuva negalėtų pasistatyti gamyklų. Tačiau ne, geriau įsipareigoti 20 metų mokėti pinigus ir leisti pumpuoti juos į Suomiją. Noriu priminti, kad jūrinių vėjo jėgainių parkas jau seniai turėjo atsirasti pagal Seimo dar 2011 m. priimtą įstatymą. Statybos turėjo prasidėti dar 2013 m. Būtų statę privatūs investuotojai. Tačiau „Lietuvos energija" (dabar „Ignitis", - aut. past.) gyvena pagal savas taisykles, jai įstatymai negalioja, todėl vėjo jėgainėms taiko tokį pat modelį, kokį pritaikė „Fortumui". Atsitemps kokią nors užsienio kompaniją, valstybė iš naujo rengs poveikio aplinkai vertinimą, nors tai yra mūsų vartotojų pinigų taškymas", - piktinosi A.Skardžius.
„Pasišildys" rankas
Politikas įtaria, kad projektas reikalingas tik tam, jog prie jo prieinantys galėtų „pasišildyti" rankas.
„Tokius projektus gali įgyvendinti privatūs investuotojai, kurių yra „N". Jie be remiamo tarifo po to galėtų prekiauti elektra už rinkos kainą. Tačiau kaip ir „Fortum" atveju, statybas norima atlikti vartotojų sąskaita, o tada tas pasirinktas užsienio investuotojas, kurį pasirinks „Lietuvos energija", galės tik imti pinigus už elektrą.
Mano įsitikinimu, tai yra ne kas kita, kaip pinigų plovimo schema - padaryti investicijas mūsų vartotojų sąskaita, o paskui pinigus „atplauti" per pasirinktą partnerį - gauti „atkatus". Tereikia vietiniam verslui uždegti žalią šviesą", - akcentavo A.Skardžius.
