Sigita Baranauskienė: Be teisės gyventi oriai

- Kaip gyvenasi toje Maskvoje?

- Ne mano šalis, ne mano. Tikėjausi, kad gal bus kitaip, labai stengiausi prisijaukinti aplinką, bet nepavyksta. Nesakau, kad Londone buvo gerai, nebuvo gerai ir ten, bet jausmas buvo kitoks. Gal dėl to, kad arčiau namų...

- Kiek laiko esate Lietuvoje?

- Visą rugpjūtį prabuvau ir nelabai galiu grįžti dėl pandemijos. Truputį net džiaugiuosi, ilgiau pabūsiu su dukra. Palyginti su Raimondu, kuris jau 9 metus nesilankė Lietuvoje, aš gyvenu kur kas geriau. Per tą laiką paatostogavau, buvau Nidoje.

- Traukia aplankyti vietas, susijusias su buvusiu laimingu gyvenimu?

- Netraukia. Pabūnu čia, pas mamą nuvažiuoju į Šiaulius...

- Kaip klostosi jūsų vaikų Ievos ir Edgaro gyvenimas?

- Ieva Londone įgijo grožio specialistės diplomą, bet mums išvažiavus grįžo į Lietuvą, dėstytojauja grožio mokykloje...

- O sūnus?

- Jis VGTU yra baigęs verslo vadybą, na, o šiandien kartu su Raimondu darbuojasi Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fonde ir neatsigina rusaičių.

- Turbūt turi daug laisvo laiko?

- Žinot, anksčiau labai atvirai pasakojau apie šeimą, bet šiandien save klausiu, kam, kodėl. Šiandien esame viena labiausiai sekamų šeimų Lietuvoje, net turime oficialų įrodymą. Klausimas, ar taip turi būti? Ar teisinga, kai sekami šeimos nariai. Apskritai, ar dar galima ko nors šioje valstybėje paklausti?

- Niekada nejutot nerimo kertant sieną? Juk gali būti visaip.

- Pradžioje net nugara jausdavau, kad esu sekama. O dukra yra gavusi oficialų pranešimą, kad yra sekama, kad sekamas jos paštas, ryšių priemonės. Čia taip pat yra psichologinis spaudimas - tėvams irgi blogai, kai sekami jų vaikai.

- Prisimenu, 2011-ųjų lapkritį, kai buvo nacionalizuotas „Snoras", muitininkai jus išsodino iš mersedeso, kuriuo skubėjote pas vyrą, tuo metu buvusį Ukrainoje, ir paliko vidury laukų...

- Į Maskvą paprastai važiuoju autobusu - penkiolika kelionės valandų yra mano poilsis, mano ekskursijos per Zarasus, Daugpilį, Rezeknę, klausantis muzikos, arba I.Turgenevo „Dvorianskoje gnezdo" („Bajorų gūžta" - rus.), tik per pandemiją keliauti nėra taip linksma. Tik pirmais metais, kai persikėlėme į Rusiją, kelis kartus esu skridusi lėktuvu. Nors pradžioje jausdavausi sekama, tačiau kokių nors incidentų Lietuvoje nepasitaikė. Bet kai prieš kelerius metus su sūnumi įvažiavome į Ukrainą (tam tikrais intervalais kertant kitos valstybės sieną automobiliu galima jį apsaugoti nuo didelių muito mokesčių - D.Š.), muitininkai mums sako: jūs pavogėte mašiną Lietuvoje. Apskritai, sakau, jau kokie ketveri ar penkeri metai, kai ji nėra buvusi Lietuvoje. Pasitikrino: tiesa, sako, ji nekirto sienos, bet mūsų nepaleidžia. Atvažiavo kažkokie operatyvininkai, kriminalistai, aš jiems sakau, galvojate, kad pavogiau mašiną? Ne, negalvojame, sako išpūtę akis ir vis tiek neatiduoda mašinos. Paskui mes sužinojome, iš kur atėjo komanda sulaikyti mus - iš P.Porošenkos administracijos, kurioje dirbusiu lietuviu buvo pasinaudota tolesniam mūsų žlugdymui. Automobilis jau treji metai stovi Ukrainos policijos skyriuje, - tai yra psichologinis, finansinis smurtas.

- Kiek metų buvo praėję nuo istorijos pradžios?

- Gal kokie ketveri metai. Dar nebaigiau apie mašiną pasakot. Prisiminiau, prieš pusmetį, man būnant Lietuvoje, skambina ir sako: „Mes atiduodame jums mašiną, „nogi v ruki" (pažodžiui - „kojas į rankas", paraginimas paskubėti, - red. past.) atvažiuokit pasiimt." Klausiu, o kas jūs būsite? „Tardytojas", - sako. Tai kaip jūs staiga tapote tokie geri, klausiu, ir suprantu, kad jis joks ne tardytojas, o greičiau koks banditėlis. Jei nuvažiuočiau su sūnumi, jie mus ir paimtų.

- Jei galėtų „paimti" Ukrainoje, kodėl to negalėtų padaryti Lietuvoje?

- Čia yra čia, o Ukrainoje, kur ir narkotikų gali įkišti, ir pradanginti be žinios (panašių atvejų yra ne vienas), kur kas palankesnės sąlygos tolesniam mūsų žlugdymui.

- Bandau įsivaizduoti būseną, kai iš rojaus esi nutrenkiamas į pragarą.

- Pirmą pusmetį tiesiog buvau komos būklės, vaikščiojau Londono gatvėmis, nesuprasdama, nei kur randuosi, nei kodėl. Rašė mums draugai „laikykitės", o aš galvojau, už ko laikytis, ko įsikibti? Visai neseniai viena mano buvusi bendradarbė Edita paklausė, ar verkiame. Po banko užgrobimo tartum nustojau egzistavusi, tad nebuvo ir kam verkti... Dabar? Ir dabar organizmas lyg streso kamuolys užsikonservavęs skausmu. Mūsų būsenas sunku prisimatuoti.

- O paskui? Juk tas laikas Londone, na, ir Maskvoje, juk nebuvo tik žiūrėjimas į sieną?

- Nebuvo. Bet jei ir nueidavai kažkur, neužsimiršdavai nė minutei, žinojai, išeisi ir vėl bus tas pat. Jauteisi toks visas išgraužtas iš vidaus, bet fiziškai sveikas. Kažkas sako, pamatysit, jei padėtis pagerės, atsipalaiduosit kiek, ir pasipils ligos. Nežinau. Pagrindinis dalykas dabar - išgyventi.

- O kaip laikosi jūsų vyras?

- Mes vis tiek reagavome skirtingai, jis nė akimirkos nenuleido rankų ir nedvejojo pasirinkęs kovą dėl teisybės, - jis yra akmuo. Jis užgrūdintas iš prigimties, nežinau tvirtesnio žmogaus už savo vyrą. Abejoju, ar kas atlaikytų šitą sunkų išbandymą. Aš tokia tvirta niekada nesijaučiau, aš silpnesnė. Jam baisiausias dalykas yra netiesa.

- O nuomonė apie jus, o kardinaliai pakitęs jūsų įvaizdis?

- Visi interneto portalai buvo sustyguoti, visa žiniasklaida buvo pajungta vienam tikslui.

- „Respublikos" tarp jų nebuvo.

- Ne, nebuvo, tai tiesa. Buvo daromas tikras šou. Kiek tų rašytojų, kiek nuomonių, kiek viešųjų ryšių agentūrų dirbo, kiek advokatų kontorų prieš mus stojo, - galima tik spėlioti, kokiais pinigais su jais buvo atsiskaitoma. Man pasakojo, kad kažkokioje laidoje buvo viešai trypiami Baranauskienės kailiniai. Vienas mūsų bendraklasis paskambino į planuojamą Rūtos Mikelkevičiūtės televizijos laidą, panoręs papasakoti, koks puikus žmogus R.Baranauskas, bet jam buvo atsakyta, kad reikia ko nors neigiamo... Net šoumenas Jogaila Morkūnas, kuris anksčiau gerai uždirbdavo vesdamas banko renginius, dalyvavo laidoje, kaip neva po banku buvo kuriamas striptizo klubas. Apie tai aš sužinojau daug vėliau. Pirmiausia nukirto skaičiai: vieną dieną atsikeli, ir premjeras Andrius Kubilius iš Seimo tribūnos tėškia, kad banke trūksta trijų milijardų litų, kitą dieną Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas dar padidina sumą, o ketvirtą dieną premjeras praneša, kad trūksta keturių milijardų. Taip, taip, ketvirtą dieną po nacionalizacijos A.Kubilius pasakė, kad pasigesta keturių milijardų ir pridūrė 110 proc. tikintis „Snoro" administratoriumi Saimonu Frikliu (Simon Freakley). Taip tvirtino ne fizikos laborantas, o premjeras. Raimondas, išgirdęs apie tuos milijardus, pasakė, kad jį gali net nužudyti, nes „ant kortos" pastatyta labai daug. Jei pasakė „keturi milijardai", vadinasi, galimai tuos milijardus ir pavogs, - sakė jis.

- Manėt, kad jūsų gyvybei galėjo grėsti pavojus?

- O ką jūs manote? Juk įvykdytas labai sudėtingas nusikaltimas. Dažnai galvojome, kaip čia bus... Atmintinės, kurią kadaise buvome gavę iš Audriaus Butkevičiaus, pagrindinė mintis buvo suktis taip, kad nebūtum uždarytas, nes patekęs už grotų, negalėsi gintis ir būsi pasmerktas. Pavojus buvo realus ir nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtume likę Lietuvoje. Dabar yra šansų, kad istorija gali baigtis kitaip.

- Turite galvoje Arbitražo Teismą Paryžiuje?

- Jeigu garsi JAV advokatų kontora „Alston and Bird", aštuonis mėnesius studijavusi įvairius bylos dokumentus, apsiėmė atstovauti mūsų pusei, vadinasi, jie mato šviesą tunelio gale.

- Įtariu, tie advokatai nežmoniškai brangūs...

- Taip, jie labai brangūs, o mes visiškai neturime pinigų advokatams. Laimei, mano vyras Raimondas rado Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fondą, kuris ir suteikė teisinei gynybai reikiamą finansavimą. Ieškinys paduotas, viskas padaryta. Prašoma iš Lietuvos V.Antonovo naudai priteisti 1,1 mlrd. eurų, kadangi sunaikinant „Snorą" neatsiskaityta su banko 62,28 proc. akcijų savininku V.Antonovu, pagal pasirašytą Lietuvos ir Rusijos sutartį dėl abipusės investicijų apsaugos. Advokatai sako, kad toji suma dar gali augti, nes yra dar daug nepridėtų dalykų: ir „Finasta", ir bankas Ukrainoje ir „Spyker" - daugybė „Snoro" banko įmonių... Todėl galvojame, kad dabar Paryžiaus Arbitražo Teisme esantis ieškinys neleis I.Šimonytei ir V.Vasiliauskui, bei visam tam, pavadinčiau, nusikalstamam susivienijimui užsimiršti apie jų padarytą nusikaltimą bei pabėgti nuo atsakomybės už sužlugdytą banką. Ir visa tai vėliau ar anksčiau įvyks ir paaiškės, nežiūrint į tai, jog atsakovės Lietuvos advokatų prašymu, kai kurie dokumentai yra įslaptinti (jiems uždėtas konfidencialumo spaudas). Matyt, buvusi šalies valdžia tikrai turi ką slėpti nuo visuomenės. Labai bijoma, kad neišaiškėtų, kaip iš tikrųjų buvo „patvarkytas" „Snoro" bankas.

II DALIS:

Tęsiame pasakojimą apie „Snoro" banko prezidento Raimondo Baranausko šeimos dramą, jei ne tragediją, ištikusią po banko nacionalizavimo ir paskelbto bankroto 2011 metų lapkritį. Bankininko žmona Sigita Baranauskienė viliasi, kad galų gale išauš diena, kai paaiškės visa tiesa ir bus įvardyti pagrindiniai finansinės katastrofos, paveikusios daugybės žmonių gyvenimus, kaltininkai.

- Jums ne naujiena, kas Lietuvoje šiuo atveju laikomi kaltais?

- Čia, kaip kas nori, taip tas galvoja, ir tie įvairūs galvojimai manęs tikrai nebejaudina. Tik nereikia klausytis tų pasakų, kad nuo pat įkūrimo pradžios pelningai dirbęs bankas „Snoras", neturėdamas motininio banko, pats vienas savarankiškai sėkmingai pakėlęs 2009-2010 metų pasaulinę finansinę krizę, niekada, net pačiu sunkiausiu laikotarpiu, nesikreipęs ir neprašęs finansinės pagalbos iš valstybės ar Lietuvos banko, ėmė ir taip paprastai, be niekieno pagalbos, „suklupo" lygioje vietoje 2011 metų lapkritį. Maža to, visados mokėjęs mokesčius, nuo kurių švedų bankai buvo atleisti. Prisiminkite, kaip kitą dieną po užgrobimo Seime atgaline data buvo skubos tvarka patvirtintos reikiamų įstatymų pataisos. Kaip pasakė tuometė Seimo pirmininkė Irena Degutienė: „Ir jokių diskusijų, tam skiriama 20 minučių."

Dabar gi, norint paslėpti buvusios valdžios nusikaltimus, padarytus išgrobstant milijardus iš „Snoro" - pačios Dalios Grybauskaitės iniciatyva vėl spec. įstatymai buvo priimti. Tik šį kartą „Snoro" banko pagrindiniams akcininkams teisti. Teisti už akių! Na, ir kas, kad tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Kaip matome, Lietuvos valdžiai tai jokia problema: jei nepavyksta pagal įstatymą, ji pakeičia įstatymą. O Vilniaus apygardos teismo proceso už akių, kitaip nei teismo parodija pavadinti negalėčiau. Mano vyras nepasisavino ir sau neišleido iš banko pinigų nė vieno lito ar euro. Apie to teismo procesą galėčiau pasakyti: „Pažiūrėkit, kaip iš neteisybės daroma teisė." O ten, kur baigiasi teisė, prasideda tironija. Juk valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja. Regis, Alberas Kamiu (Albert Camus) yra pasakęs: „Jie gali apkaltinti žmogžudyste, bet myriop nuteis už tai, kad neverkei per savo motinos laidotuves."

- Šiaip ar taip, Vladimiras Antonovas nėra šventas, - įkliuvo teisėsaugai Rusijoje ir buvo pasodintas už grotų.

- Jis buvo nuteistas ne dėl „Snoro", atsėdėjo, dabar yra laisvėje. Dar norėčiau pridurti, kad šių metų liepą Niujorko apygardos teismas įpareigojo Saimoną Friklį (Simon Freakley - buvęs „Snoro" administratorius, šiuo metu gyvenantis Niujorke, - red. past.) atskleisti „Snoro" uždarymo dokumentus, nors šis bandė motyvuoti, kad neva dokumentų atskleidimas pažeistų Lietuvos banko konfidencialumą ir kad jiems to neleidžia padaryti pats Lietuvos bankas. Rugpjūtį S.Friklio ir jo „AlixPartners" komandos apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl tikimės, kad artimiausiame teismo posėdyje S.Friklis turės atskleisti tuos slaptus „Snoro" uždarymo dokumentus.

- Jis turi dėl ko stengtis - Lietuva jam su kompanionais išmokėjo beveik 5 milijonus eurų.

- Įdomus ir iškalbingas faktas - jei palygintume pagal banko dydį ir jo valdytą turtą, „Snoro" banko bankrotas kainavo 10 kartų brangiau, nei pasaulinės finansinės krizės neatlaikęs didžiausias JAV investicinis bankas „Lehman Brothers". Tik pagalvokit, pagal banko turtą 250 kartų didesnio nei „Snoras" Jungtinių Valstijų banko bankroto administravimas kainavo 10 kartų pigiau nei banko Lietuvoje! Vito Vasiliausko ir Ingridos Šimonytės atsikviesti užsieniečiai bankroto administratoriai S.Friklis ir Nilas Kuperis (Neil Cooper), o dabar ir vietinis bankroto administratorius Gintaras Adomonis, sugebėjo sau, savo įmonėms ir samdytiems įvairaus plauko konsultantams bei teisininkams išsimokėti 10 kartų didesnes išmokas, nei „Lehman Brothers" banko atveju. O kiek sumokėta milijonų tiems, kurie per visą pasaulį ieškojo Baranauskų turto. Bet mes niekur nieko neturime, išskyrus Lietuvą. O visas jas, tas išlaidas, kaip ir „Snoro" turto pardavimo pusvelčiui sandorius, tvirtino finansų ministrės I.Šimonytės draugė (beje, dar jos pastatyta į Indėlių draudimo fondo vadovės pareigas) „Snoro" kreditorių komiteto pirmininkė Aurelija Mažintienė. Pas juos buvę banko klientai bei teisėsaugininkai ir turėtų ieškoti banke dingusių pinigų. Norėčiau paklausti, kiek kam dingo pinigų, kol Baranauskas buvo banko valdytoju? Raskite bent vieną žmogų, įmonę, kuriems iki 2011 metų lapkričio 16-osios būtų dingęs nors euras. Nerasite. O kiek tokių radosi nacionalizavus banką?

- Sunkiausia susitaikyti su tuo, kad viskas, ką turėjote, buvo atimta?

- Dabar antstoliai yra pasaulio dievai. Dėl tokios prokurorų, teisėjų bei antstolių mafijos (nebijau to žodžio) iš Lietuvos net 1 milijonas žmonių išvyko. Antstolis Irmantas Gaidelis sugebėjo ne tik visą mūsų turtą atimti, bet po „sėkmingų" to mūsų turto varžytinių, susitariant su pirkėjais „po stalu" bei parduodant jį pusvelčiui, net į naują visureigį „Range Rover" įsėsti. O juk to turto Gaideliui net išieškoti nereikėjo, vargti nereikėjo, jis visas Lietuvoje buvo. Viskas tvarkingai ir teisingai suregistruota buvo. Ir mokesčiai visi sumokėti. Labai jau norėjo prezidentūros nurodymu Valstybinė mokesčių inspekcija nors menkiausią pažeidimą surasti, kad prie mano vyro Raimondo galėtų prikibti, bet nerado. Neturėjome mes turto, suslapstyto per ofšorus, kaip daugelis kad manė. Jeigu prie banko Baranauskas nusipirko namą, tikrai nesiruošė bėgti iš Lietuvos...

- Antstolis yra tik vykdytojas.

- Vykdytojas, taip, bet mano žiniomis tas vykdytojas nemažai uždirbo: pardavęs mūsų namą Algirdo gatvėje, susižėrė 27 tūkst. eurų. Už tą veiksmą „sąžiningai", kaip antstolis, uždirbo. O kito antstolio, tokio Donato Kisieliaus, taip pat išvaržiusio mūsų turtą, nuosavame name per Vasario 16-osios šventę D.Grybauskaitė net sau reklaminį filmuką susisuko... Londone turėjome labai gerą advokatą, jis apsiimdavo ginti ir teroristus, bet prieš dvejus metus žuvo pastumtas metro po traukiniu. Taigi, viename teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas mūsų ekstradicijos klausimas, jis kalbėjo, kad net didžiausiems teroristams paliekama teisė iš savo sąskaitos, jei jie tokią turi, pasiimti tiek, kiek reikia gynybai, - Jungtinėje Karalystėje tokiems teisiamųjų tikslams (butui išlaikyti, maistui ir pan.) prieinama 10 tūkst. svarų suma. Į tai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius, atvykęs liudyti prieš mano vyrą, mestelėjo, esą „turi jie pasislėpę tų sąskaitėlių". Parodykit, kur, ir mes pasidalinsime su jumis, pone Nekrošiau.

O kitas ponas Alfa.lt redaktorius Dominykas Griežė savo straipsnyje konstatavo, neva „Snoro" akcininkai yra paslėpę pinigus, - ir su šituo ponu pasidalinčiau, kad jis tik juos rastų... Visas mūsų šeimos turtas buvo areštuotas ir išvaržytas, nepaliekant net Vyriausybės nustatytos minimalios sumos pragyvenimui. Kai vieno posėdžio metu aš replikavau prokurorui Stankevičiui, jis man atkirto: „stok į darbo biržą". Kodėl gi ne? Išsiėmiau Šiaulių banko kortelę, jau eisiu į darbo biržą, bet gaunu raštą, kur parašyta, kiek esu skolinga. Maža to, kad antstoliai viską iš manęs atėmė, bet dar ir priskaičiavo skolą - tūkstančius eurų. Tai kam man darbo birža? Vis tiek viską atims. Mums nebuvo palikta jokios teisės gyventi.

- Jūs ne visada buvote bankininkai ir, kiek menu, jums turėjo būti pažįstamas paprasto žmogaus gyvenimas.

- Iki to mes buvome labai jauni, bet mes visada gyvenome labai gerai. Na, ne taip, kaip vėliau, vyrui tapus banko valdytoju, bet, palyginus su kitais, skųstis negalėjome.

- Ką tai reiškia, - buvot turtingesni?

- Na, Raimondas sugalvodavo, kaip prasimanyti pinigų, - mes neturėjome prabangių mašinų ar kitokių prabangos daiktų, bet mums netrūko pinigų saviems poreikiams patenkinti. Baigęs universitete ekonomiką, Raimondas nepasiliko sostinėje, nors turėjo tokią galimybę, bet išvažiavo į Šiaulius. Dirbo Šiaulių tiekimo įmonės Planavimo ir ekonomikos skyriaus viršininku, paskui Vykdomojo komiteto kvietimu tapo pirmuoju pirmininko pavaduotoju. Jam tada buvo 27 metai. Na, o sulaukęs 36-erių ėmė vadovauti „Snoro" bankui. Aš baigusi Kūno kultūros institutą, dėstytojavau Pedagoginiame institute, paskui auginau vaikus.

- Kadaise man padarė įspūdį, kad bankininkas Baranauskas taupo elektrą.

- Nebeprisimenu, kaip jis taupo elektrą, jis greičiau yra labai tvarkingas, pedantiškai tvarkingas. Nėra ir švaistūnas. Kaip ir visi...

- Tačiau laikui bėgant užmojai keitėsi, tiesa?

- Niekas šiuo atžvilgiu nepasikeitė, radęs tuščiame kambaryje degančią šviesą jis vis tiek būtų išjungęs, - turtingas, neturtingas, šiuo atveju nesvarbu.

- Likus keleriems metams iki vadinamojo „Snoro" bankroto, buvo užsiminęs apie ketinimą pirkti pilį Prancūzijoje.

- Atsimenu, 2008 ar 2009 metais mes buvome kaip tik grįžę iš kelionės po Prancūzijos pilis, ir turbūt mums įkandin pradėjo plaukti komerciniai pasiūlymai, bet nesame apie tai rimčiau kalbėję, nesirinkome iš gautų bukletų.

- Nors, ko gero, nupirkti pilį lengviau nei butą senamiestyje.

- Pilis būtų neblogai, aš ir dabar norėčiau gyventi pilyje; man tie praamžiai labai patinka.

- Sulaukėt kokios nors užuovėjos ar pagalbos iš draugų, kurių trūkumu tikrai negalėjot skųstis?

- Labai gerai nuteikia tolimesni pažįstami, su kuriais šiek tiek bendravai, šiek tiek pažinai, o dabar susitinki, apsikabini, matai, kad jie tavim tiki ir tave palaiko. Deja, sudėtingas tas mūsų gyvenimas, į kai kuriuos teko kreiptis piniginės pagalbos. Stebuklų nebūna: visi mūsų draugai buvo milijonieriai ir visiems dabar - milijoninės problemos. Yra tokių, kuriems Baranauskas padėjo, kaip galėjo, o šiandien iš jų girdi, kad visiems sunku. Kad turėjo pastatyti penkias naujas gamybos linijas, o išėjo tiktai keturios, nes viskas pabrango - vietoj 10 milijonų reikėjo dviem daugiau... Jų nėra labai daug, bet vis dėlto yra. O aš tapau tikra vieniše, neieškau naujų kontaktų, kelių atgal, bet netyčia paskambinau vienai buvusiai bendradarbei, ir ji taip apsidžiaugė, ir taip gerai laiką praleidome. Galvoju, gal padariau klaidą pripratinusi save prie vienumos. Labai bijau, kad tik nepasijusčiau per gerai ir jeigu kas, iškart suimu save nagan.

- Darotės akmeniu?

- Galbūt. Jeigu mes ištvėrėme tą laiką, kai turėjome tik dvi išeitis: išgyventi arba mirti,- vadinasi, sugebėjome prisitaikyti. Bet ne susitaikyti: mes atkakliai siekiame ir sieksime savo tikslo, kurio link šiandien, nors palengvėle, vis dėlto artėjame.

Vito Tomkaus trigrašis: Nepyk, Sigita, bet Tu nelabai gerai pakalbėjai. Negi nematei filmo „Maskva ašaromis netiki"? Vilnius Tau ne Maskva. Čia sorososai tebesiautėja. Tavo ašaros JIEMS kaip balzamas - radai kam savo širdį išlieti... Per daug džiaugsmo! Tik nesugalvok, JIEMS pavydėti: neduok tu Dieve, susikeisti su tais nelaimėliais vietomis! Jie nėra laisvi, naktimis iš baimės krūpčioja, nes bijo, kad į valdžią gali ateiti tie, kurie nepabūgs V. Mazuronio ir A. Skardžiaus komisijų surinktą medžiagą pasikelti ir realizuoti. Žinai, kiek ten faktų ne tik apie „Snoro", bet ir kt. valdžios aferas? O jei kas dar įsimanytų prezidento R.Pakso interpeliacijos reikalais pasidomėti; įtariu, kad labiausiai deficitinė prekė taptų pampersai: eilėse prie vaistinių išsirikiuotų ne tik „Trys muškietininkai" (Zuokas, Paulauskas ir Žemaitaitis), bet ir VSD pareigūnai... Bet Tu, Siga, nurimk. Ne viską lemia pinigai. Tai įrodysiu šį savaitgalį, kai paskelbsiu savo „vyrišką pokalbį" su Raimondu. Svarbu, išgyventi iki pirmadienio...