Sistema pertvarkoms priešinsis iš paskutiniųjų

- Turbūt dažnai jūsų klausia, kam prireikė Eksparlamentarų klubo, kurį įsteigėte prieš penkerius metus?

- Mes turime žinių, kompetencijos, galimybių. Galime būti naudingi Seimo darbo grupėse, kuriant įstatymus. Juk daugelis iš mūsų buvome komitetų pirmininkais, viceministrais, ministrais, premjerais - mūsų resursai dideli.

Buvę Seimo nariai labai nepopuliarūs, jie paišomi kaip ne visai normalūs ir dar blogiau. Toks Lietuvoje yra požiūris, ir nieko negali padaryti - kokį savo portretą nusipaišo buvę ar esami parlamentarai, toks paskui jis ir kabo ant sienos.

Buvome paprasti žmonės, tapome Seimo nariais ir vėl grįžome į paprastą gyvenimą, t.y. iškilome ir nusileidome ant žemės. Tai mūsų privilegija - su tokia patirtimi daug ką galime matyti plačiau. Vienas dalykas, kai iškilęs įgauni solidų statusą, požiūrį ir veiksmų amplitudę, kitas - kai staiga tampi niekam nereikalingas. Esi įpratęs prie aktyvaus judėjimo, bet niekas tau neskambina, kiti susitikę net pereina į kitą gatvės pusę.

Ar pats tą patyriau? Žinoma. Kai esi Seime, visi pas tave atvažiuoja kaip interesantai, deklaruoja, koks tu svarbus, reikšmingas, visiems reikalingas, bet pasibaigus kadencijai tu jau niekam net nebeįdomus. Bet mūsų klubas sukurtas ne ambicijoms patenkinti. Nesame nei darbo birža, nei psichologo kabinetas.

Dabar klube - 470 narių. Tarp jų - ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, nors jie turi ir savo atskirą klubą.

- Per 2008 metų rinkimus neperrinkti 67, 2012-aisiais - 63 Seimo nariai. Pernai klubą papildė gausiausias naujokų būrys - net 82 seimūnams teko išeiti į gatvę. Ar pastarieji jau spėjo susivokti realybėje?

- Naujokams dabar „lomkės“. Viešai jie to nepasakoja. Bet aš matau ir suprantu, nes pats puikiai atsimenu tą savijautą staiga nusileidus ant žemės. Tada matai tik juoda arba balta - reikalingas arba ne. Jie dar nelabai girdi, kai sakome, kad veiklos yra ir kad mes turime privilegiją jos imtis neskubėdami, niekam nelipdami ant galvos.

Mūsų, senųjų klubo narių, patirtis naujokus turėtų paguosti. Daugelis radome savo pritaikymą. Kas grįžo į savivaldybes, kas įsitvirtino kitose valstybės institucijose.

- Ar ta patirtis, kompetencija, kuria norite dalintis, ką nors domina?

- Buvome susitikę su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Sutarėme, kad suskirstysime eksparlamentarus į komitetus, iš esmės jie dubliuos Seimo komitetus. Dabar renkamės, kas kuriame galėtume dalyvauti. Džiaugiamės geranorišku Seimo pirmininko požiūriu, jis pažadėjo rasti būdų, kaip galėtume bendrauti. Anos kadencijos metu buvome visiškai ignoruojami, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė net norėjo išmesti mus iš Vyriausybės paskirtų patalpų.

- Seime dirbote dvi kadencijas. Gal patirtis leidžia spėti, kaip seksis dabartinei valdžiai? Pats dar ja nenusivylėte?

- Šitie dalykai nekvestionuojami. Ką žmonės išrinko, tokią valdžią ir turime.

Kol kas Seime dar tvyro suirutė. Visi išsiskirstė į komitetus, bando kažką dirbti, patys dar nesuprasdami ką. Kiekvienas dar tik ieško savo srities, tie, kurie neras, taip ir liks niekam negirdėti ir nematyti. Tarp buvusiųjų daug tokių niekuo neišsiskyrusių. Kai susirenkame, žiūriu, lyg ir matytas, bet kas jis toks ir ką nuveikė? Turiu prieiti ir susipažinti. Bet tie, kurie dirbti norės, tikrai ras ką veikti.

Kitas klausimas, ar jiems bus leista dirbti. Vien pasakymas „mes atėjome ir dabar viską pertvarkysime“ kelia didžiulį pasipriešinimą. Nes juk to nereikia niekam, turiu omeny valdžios struktūras ar tuos, kurie prieina prie valdžios. Pertvarkų laukia žmonės, bet duok Dieve, kad iš to, kas deklaruota, būtų įgyvendinta 20-30 proc.

Tokią turime politinę sanklodą - švytuoklė juda tarp kairės ir dešinės, o Seime visą laiką sėdi tie patys. Konservatorių, socialdemokratų tie patys veidai - septynias, aštuonias kadencijas! Ką jie gali pasakyti naujo? Tokie kaip Salamakinas, Kubilius ar Degutienė tik užima savo poziciją, buvimą Seime jie traktuoja kaip darbą, o ne kaip galimybę kažkam padėti, sukurti geresnį gyvenimą. Na, kaip tu gali laukti rezultatų iš vidutinio lygio krepšininko, tikėtis, kad jis pagaliau pradės taikliau mėtyti, dažniau pataikyti? Viena po kitos Seimo kadencijose matome tuos pačius žmones, o naujai atėjusiems ir įgavusiems šiek tiek valdžios ir galimybių žmonėms neleidžiama nieko daryti.

- Ar dabartiniai valdantieji kažką nuveiks, ar tik atmušinės puolimus?

- Šiandien metodai tie patys kaip anuomet. Per detales, per visokius skandaliukus jie bus klampinami ir nesugebės išeiti į rimtų sprendimų tiesiąją.

Seka labai paprasta. Kai tik pradėjo dirbti, štai jums apvaisinimo įstatymas. Ar šiandien tai pagrindinė problema? Be embrionų jau negalime gyventi? O skandaliukai dėl automobilių? Tie, kurie juos kelia, tegul pirma pasižiūri, kuo patys važinėja. Juk panaikinus galimybę naudoti automobiliams parlamentines lėšas, pasirodo, tą patį daro visi. O ta gražuolė (jau buvusi parlamentarė Greta Kildišienė - red. past.) būtų ramiai išbuvusi visą kadenciją, jei ne komandiruotė į JAV. Kažkas už jos užkliuvo, ir prasidėjo...

Dabar pagrindinis darbas - įkalti pleištą tarp Pranckiečio, Skvernelio ir Karbauskio. Ir jis kalamas. Tad ir sakau: sunkiai jiems bus leista ką nors padaryti

- Tad tenka pripažinti tam tikrą politinę „dedovščiną“, kai šalinami visi, kurie kelia grėsmę sistemos senbuviams? Kai pirmąkart patekote į Seimą 2000-aisiais, susidūrėte su tais pačiais metodais?

- Analogai visiškai tie patys. Gal be reikalo Karbauskis prabilo apie perversmą, tam dar per anksti. Tiesa, kad valdžią versti ruošiamasi, bet vertimo požymių dar nėra. Tie patys metodai, ta pati leksika - viskas kartojasi. Man atrodo, jų tikslas - suradus pretekstą surengti Karbauskiui interpeliaciją. Nes jei labai reikia, tinka bet kas. Kai reikėjo išmesti Maldeikį, ištraukė Maskvos viešbutį, nors net ne jis tą viešbutį užsakinėjo. Ir anuomet, prisimenu, prie lėktuvo trapo Jakilaitis stovėjo - pirmosiose puolėjų gretose.

Dabar lygiai tas pats scenarijus. Tik tada buvo laikraščiai ir puolamasis turėjo laiko pagalvoti, ką jis kitą dieną pasakys. Šiandien tik dvi sekundės - ir ištransliuota. Portalai vienas per kitą pasigauna, pasukioja, pagražina, paskui stoja sunkioji artilerija: Jakilaitis, Miliūtė ir Makaraitytė. Kai jie paima, tada jau - nuosprendis paskelbtas.

Apskritai atrodo, kad šiandien Lietuvoje nei skurstantys pensininkai, nei maži atlyginimai, nei mokesčiai nėra problema, liko vienintelė - moteriškė su kailiniais, važinėjanti brangiu automobiliu. Antras dalykas, varomas juodas negatyvas. Net mano anūkai pastebi, kad televizijoje - vien blogis. Dvi dienas šnekės, analizuos, kaip Seimo pirmininko automobilis pateko į avariją. Visa kita - neįdomu.

- Ar ne tuos pačius sunkiasvorius metodus matome ir kitur? Atėjęs vadovauti Susisiekimo ministerijai Rokas Masiulis pradėjo daužyti „Lietuvos geležinkelius“, bet būdamas energetikos ministru iš „NT valdų“ skaidrumo nereikalavo.

- Reikėtų išskaidrinti patį žodį „skaidrumas“. Vartoti jį labai gera ir paprasta, nes skaidru - vadinasi, gerai. Tačiau skaidru, kai pas mus gerai, bet ne pas kitą. Gyvename pagal dvejopus standartus: pas mus šeimoje visada yra gerai, bet pas kaimynus kažkas blogai. Tai tipiškas lietuvio bruožas.

„Lietuvos geležinkeliai“ - labai rentabili ir pelninga įmonė. Tik joje suplakta privati ir valstybės labdara. Už keleivių vežimą valstybė iš biudžeto nemoka nė vieno cento, jis dengiamas iš įmonės lėšų, iš krovinių vežimo. Kai klausia, kur yra dividendai, tai jie ir yra štai tokia forma. Apie 40 milijonų eurų kasmet dedama į keleivių vežimą, infrastruktūrą - vagonus, bilietų pardavimo internetinę sistemą ir t.t. Gal dabar bus paimta ir atskirta, gal dabar valstybė mokės?

- Verčiami senieji valstybės įmonių vadovai, sodinami nauji. Gal ir gerai, kad dauguma jų - prezidentės žmonės?

- Vis dėlto nemanau, kad prezidentės kadrai yra blogai. Prie buvusio premjero buvo palaida bala, ir dar klausimas, kaip būtume gyvenę, jei ne prezidentės kieta ranka. Kai silpnas premjeras, silpna partija, nėra politinės valios, kažkas juk turi atsakyti už valstybę. O šiaip reikia žiūrėti, ne kas yra šiandien ar bus rytoj, bet su dvejų metų perspektyva. 2019 m. baigiasi prezidentės kadencija, kur ji tada eis? Keliai tik du - važiuoti į Briuselį arba likti Lietuvoje. Likus Lietuvoje, mažiausias postas, kurį ji galės užimti, - premjero. Tiesą sakant, ir dabartiniu metu ji daugeliu atvejų faktiškai atlieka premjero funkcijas.

Tad planas būtų toks. Yra dvi „motininės“ partijos - konservatoriai ir socialdemokratai. Konservatorių atsarginių suolas lyg ir netrumpas, o socdemai dabar turi problemų. Nenoriu būti pranašu, bet, jei Grybauskaitė žvilgtelėtų labai įdėmiai į Socialdemokratų partiją, po dvejų metų stotų prie jos vairo, iki kitų Seimo rinkimų, kurie būtų dar po dvejų metų, išvestų ją į lyderius ir, aišku, taptų premjere.

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“