Slapčia kuriama 5-ių miestų Lietuva

Kaip šalies valdymo pokyčius įsivaizduoja pats profesorius? Ką būtina suvokti, pripažinti ir daryti, kad šalies valdymo kokybė imtų gerėti?

- Elitui ir rinkėjams (!) reikia suvokti ir pripažinti, kad nuo tarybinių laikų užsilikusi, tik kiek papudruota centralizuota valdymo sistema per 26 Nepriklausomybės metus nepajėgė sukurti palankių ekonominių, teisinių, socialinių sąlygų, kuriomis sumaniai pasinaudoję piliečiai galėtų kokybiškai, produktyviai verslauti, kokybiškai, produktyviai ūkininkauti net nedideliuose ūkiuose, našiai dirbti pramonėje, statybose, paslaugų sektoriuje, europietiškai gyventi ir prasmingai senti. Lietuva nepasiekė net to, ką pasiekė mažesnė kaimynė Estija.

- Ką dar būtina suvokti ir pripažinti?

- Pripažinti, kad 800 000 tautiečių emigravo dėl neefektyvios, savimi, o ne tautos, jaunų žmonių būtimi ir ateitimi besirūpinančios, daugel metų tų pačių negabių politikų valdomos sistemos neįgalumo, o ne vien todėl, kad atsivėrė sienos ir atsirado galimybė laisvai judėti po pasaulį. Jauni žmonės savo akimis matė, kad europietišką gyvenimo kokybę Lietuvoje susikūrė tik valdantis sluoksnis, o tautai atiteko tai, kas liko nuo Miko.

- Ką dar derėtų suvokti?

- Suvokti ir pripažinti, kad, nepaisant skambių akcijų, kurias taip mėgsta prezidentė, 15 metų emigracijos ir imigracijos santykis - 4:1 - liko nepakitęs: išvažiuoja keturi - sugrįžta vienas! Ar sugrįžęs emigruoja dar kartą, niekam nerūpi. Taigi tauta mažėja kasmet. „Eurostat“ tyrimų duomenimis, 2060-aisiais Lietuvoje liks apie 1,8 mln. gyventojų, kiek tarp jų lietuvių - nežinia. Antra. Tėvynę palieka aktyvioji, darbščioji tautos dalis, kartu sparčiai didėja išlaikomų žmonių skaičius. Tai reiškia, kad rinkoje, gamyboje, paslaugų sektoriuje nedalyvauja vis didesnė tautos dalis. Dėl to mažėja valstybės turtas ir kapitalas. Prie labdaringos sriubos lėkščių šiandien, kaip ir prieš 15 metų, kasdien susodiname 500 000 vargšų. Nors tauta ir susitraukė. Trečia. Niekas iš valstybės vadovų, politikų, politologų, apžvalgininkų nesvarsto, kur ta riba, ties kuria būtina sustoti, kad valstybė ir tauta neišnyktų iš pasaulio žemėlapio. Ketvirta. Valdžia negali sau leisti galvoti, kad valstybė nepraras tapatybės išbėgusius tautiečius pakeitus svetimšaliais...

- Kur ta riba, profesoriau, ties kuria turi sustoti prezidentė, Vyriausybė ir Seimas?

- Kritinė riba bus pasiekta, peržengta, kai tauta nepajėgs reprodukuoti ir išlaikyti savęs, o valstybės ir tautiečių skolos viršys valstybės ir piliečių turtą bei gaunamas pajamas. Valstybės skolų politika iki šiolei su visuomene, rinkėjais nuodugniai neaptarta, skolos augimas teisiniais aktais nereglamentuotas. Skola didėja kasmet! Blogiausia, kad ji pravalgoma ir neduoda investicinės grąžos.

- Daugelis tautiečių piktinasi, kodėl centralizuota valdymo sistema į savo vidų neįsileidžia vakarietiškam demokratiškam valdymui nusiteikusių jėgų, pvz., Seimo rinkimuose uždraudė dalyvauti visuomeniniams komitetams.

- Anų laikų kompartiečiai centralizuotą valdymo struktūrą tam ir sukūrė, kad valstybėje šeimininkautų partinė brolija: kompartiečiai, giminės, švogeriai, bičiuliai, bendraklasiai, bendrakursiai, draugai, draugų draugai - sistemai ištikimi piliečiai. Kadangi per 26 valdymo metus struktūra tik tautiškai padažyta, tai liko ir tos pačios tradicijos - matome, kaip keičiantis valdančiajam elitui visose valdžios institucijose keičiasi ir bent kiek aukštesnius postus užimantys valdininkai. Paveldėta tarybinių laikų valdymo sistema liko nemari Lietuvai tapus ir ES nare. Centralizuotoje valdymo sistemoje neegzistuoja ir negali egzistuoti valdžios padalijimo principai, vadinasi, ir normali, kaip yra Vakarų demokratijos šalyse, valdžios kontrolė. Centrinė valdžia kontroliuoja save pati! Ne tauta!

- Bet valdantieji įrodinėja savo: valdžios padalijimas Lietuvoje egzistuoja!

- Seimo nariai, paskirti ministrais, neatsisako Seimo nario mandato, nesuspenduoja pareigų Seime, ministras pirmininkas laikinai neatsisako partijos vadovo posto, taip pat Seimo nario mandato. Ministrai - Seimo nariai, kaip ir premjeras, dalyvauja svarbiausiuose Seimo posėdžiuose. Manyti, kad palankius įstatymus priimant jų buvimas neturi įtakos, būtų daugiau nei naivu, - tam tikrais momentais jie gali prekiauti savo įtaka ir tai patyliukais daro. Tačiau pasauliui gali skelbti, kad Lietuvoje, kaip normalioje ES valstybėje, galioja valdžios atskyrimo principai, bet ar jie realiai veikia, nutyli.

- Imkite ir pasakykite, kad centralizuoto valdymo šalyje negali egzistuoti ir europinio modelio savivalda!

- Savivalda - tai save valdanti, produktyvaus verslo idėjas generuojanti, darbo vietas kurianti, valdanti jos teritorijoje turtą - valdiškus miškus, kelius, vandenis, žemes - ir, svarbiausia, savo veikla išsilaikanti, demokratiškai žmonių išrinkta ir kontroliuojama vietos valdžia. Parodykite bent vieną savivaldybę, kur taip yra. Lietuvoje kaip veikė, taip ir veikia vykdomieji komitetai, tik perdažyti ir kitaip pervadinti. Valdymo metodai ir turinys likęs tas pats - diktatoriškas, bet be atsakomybės už valdymo pasekmes.

- Savivaldybės kaip buvo, taip ir liko administraciniais centro padaliniais?

- Vadinamosios savivaldybės pačios savarankiškai neformuoja savo biudžetų! Biudžetus pagal centro deleguotas joms funkcijas suformuoja Finansų ministerija, parašą deda finansų ministras, palaimina Vyriausybė ir Seimas. Pagal centro sukurtą savivaldybių įstatymą iš viršaus nuleistą biudžetą privalai vykdyti centas centan!

- Bet sąžiningai surinkęs mokesčius, daugiau pritraukęs investicijų biudžetą gali ir viršyti.

- Geriau to nedaryti - biudžeto perviršį vienu kartu neatsiklausęs ir nepranešęs pasiims finansų ministras. Kitiems svarbiems valstybės reikalams.

- Pasistengęs biudžetą gali ir sutaupyti...

- Vėl patarčiau nepersistengti. Centras - Finansų ministerija, ministras kitais metais biudžetą sumažins tokia suma, kokią buvai sutaupęs, - pasakys: esi veiklus, tai susirinksi tiek, kiek trūks.

- O jei nesusirinksi?

- Pasiskolinsi - biudžetiniams darbuotojams algas tai reikės mokėti. Centras specialiai padidins pasiskolinimo limitą.

- Graudus paveikslėlis. Bet žmonės sako, kad rajonų merai yra tapę tikrais karaliukais - į saują sugriebę visas valdymo galias daro, ką nori, be jų leidimo ir plaukas nuo galvos nukristi negali.

- Lygiai taip pat, tokiu pat metodu veikia ir viršus, be jo valios apačios savarankiškai negali disponuoti nei biudžetu, nei turtu. Viskas reglamentuota!

- Ką daryti, kad Lietuvoje pradėtų veikti vakarietiško tipo savivalda?

- Išeitis viena - nuo apačių iki viršaus, Vakarų pavyzdžiu, demokratizuoti šalies valdymo sistemą. Iš tarybinių laikų paveldėta sistema savo amžių atgyveno, kaip sakė prezidentė, tapo neįgali kokybiškai valdyti ir vadovauti valstybei. Jei nieks nesugeba pertvarkyti valstybės valdymo, tegu važiuoja į Lenkiją, Šveicariją, Vokietiją, Prancūziją ir mokosi. Kai savivalda pradės gyventi uždirbdama, o ne vien išlaidaudama, ką skyrė centras, tuomet viskas ir stos į savo vietas: atsisakys nevertų projektų, nustos švaistyti lėšas, susimažins išpūstą valdininkų skaičių.

- Kalbant konkrečiau...

- Kaimo bendruomenėms reikia suteikti teisę rinkti seniūną, seniūnijos tarybos narius. Tokia teisė iš jų atimta. Seniūnijos, kaip ir Lenkijos valsčiai, Airijos apylinkės, turi įgyti tikros valdžios statusą: su savarankišku biudžetu, teise disponuoti valstybės turtu, spręsti, kokias įstaigas palikti, kokias reformuoti, laisvai kurti sąlygas smulkiajam verslui, vykdyti ES projektus ir t.t. Savivaldybės savo struktūrą turi pertvarkyti taip, kad daugiau užsiimtų konsultacine, su tam tikros kontrolės elementais, veikla. Pagrindinis jų tikslas - kuo daugiau į regioną pritraukti stambių investuotojų, siekti, kad susidarytų sąlygos grąžinti didžiules skolas. Susikurti galimybes išgyventi ir vystytis iš savo delno, o ne vien iš centro malonių terbelės. Centras pradžioje savivaldybių dispozicijai privalo palikti 80 procentų visų savivaldybių teritorijose generuojamų mokesčių, įskaitant PVM, akcizus, muitus ir kt.!

- Centras turės vadovauti, išgyventi iš 20 procentų šalyje sugeneruotų mokesčių?

- Stipri savivalda - stipri valstybė! Toks demokratinių šalių valdymo principas. Savivaldai delegavus daugiau teisių, centrui teks per pusę sumažinti savo valdininkų skaičių, atsisakyti nerentabilių, didelio masto projektų, nešvaistyti pinigų neefektyviai dirbančioms organizacijoms ir t.t. Centras privalės laikytis dietos: susimažinti atlyginimus iki bendro gyvenimo lygio vidurkio. Ministerija, nesugebanti produktyviai tvarkytis, turės išnykti. Visi valdininkai už blogai panaudotas valstybės lėšas turės atsakyti ne tik savo pareigybe, bet ir savo turtu. Kyšininkai, slapti vagys, švaistytojai ilgam praras teisę dirbti valstybės tarnyboje ir valstybės įmonėse. Valdžios valdymo vertinimas ir kokybės kontrolė turi atitekti aktyviajai visuomenei, sąžiningiems rinkėjams. Kol kas valdininkų darbo kokybės iš esmės niekas nekontroliuoja, biurokratija vertina pati save. Demokratinio valdymo valstybėje tai būtų neįmanoma.

- Profesoriau - jūs puikus svajotojas. Centras elgiasi atvirkščiai: iš seniūnijų, mažų miestelių iškelia mokyklas, sveikatos, kultūros įstaigas, komunalines, kapinių priežiūros įstaigas, pašto skyrius, bankų padalinius, naikina net gaisrines, iš rajonų centrų iškelia chirurgijos, akušerijos skyrius, pasiima modernią diagnostikos aparatūrą, naikina mokesčių inspekcijas, valstybės kontrolės padalinius, žemės konsultavimo tarnybas... Viskas daroma, kad provincijoje liktų kuo mažiau kūrybinio intelektinio potencialo. Slapčia, pamažu kuriama nauja penkių didžiųjų miestų respublika. Visi mudviejų svarstymai valdančiųjų ausų, proto, sąžinės kerčių nepasieks. Įtrauks į juoduosius sąrašus.

- Buvau, esu ir liksiu optimistas. Tikiu, kad prezidentė ne tik kritikuos centralizuoto valdymo sistemos negalią, bet ir padės kurti stiprią valstybės ekonomiką ir pasiturimą tautiečių gyvenimą, pasistengs, kad Lietuva pagaliau iškoptų iš gėdingo skurdžiausių ES valstybių sąrašo.


Gyvenimo kokybės modelis pagal profesorių Rimvydą Jasinavičių

Kokybės modelį sudaro:

- nuolatinis gyventojų pajamų šaltinių ir jų rezultatų vertės didėjimas;

- piliečių gyvenimo trukmės ir sveikatingumo kokybės lygio didėjimas;

- piliečių visaverčio išsilavinimo ir kompetencijos lygio didėjimas, o tai lemia valstybės kūrybinio intelektinio potencialo augimą;

- asmenų gyvenimo ir turto saugumo užtikrinimas;

- šeimos instituto stiprinimas, krikščioniškomis ir harmoningo gyvenimo vertybėmis grįstas auklėjimas;

- aktyvus dalyvavimas savivaldoje.

Suvokti: kad tik stipri demokratiškai valdoma valstybė gali užtikrinti aukštą pragyvenimo lygį, asmens laisves, saugumą ir gerą vaikų ateitį savo Tėvynėje.


Daugiau skaitykite čia

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"