Specialiai „Respublikai“ iš VRK: Lietuvą išgelbėtų tik popiežius

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) atsisakė registruoti referendumo dėl lito išsaugojimo iniciatyvą. Motyvas - bandymas paisyti Tautos nuomonę prieštarautų stojimo į ES sutarčiai ir šalies Konstitucijai. Po tokio VRK žingsnio kyla labai natūralus klausimas: ar tikrai viskas gerai su demokratija Lietuvoje? Nesutikdamas su tokiu sprendimu ir prieš jį balsavęs komisijos narys Julius Jasaitis aiškiai išdėstė savo griežtą nuomonę: VRK apribojo piliečių teisę pasisakyti svarbiais valstybei klausimais.

- VRK sprendimas sutapo su tvirtais politikų pareiškimais, kad euras Lietuvoje kitąmet tikrai bus. Tai jie sakė tarsi tvirtai žinodami, kad joks referendumas nevyks. Ar VRK netarnauja politikams, paprasčiausiai nenorintiems girdėti Tautos balso? - „Respublika“ teiravosi komisijos nario Juliaus JASAIČIO.

- Klausimas daugiau, sakyčiau, retorinis. Komisija yra kolegiali institucija, susidedanti iš penkiolikos narių. Kiekvienas jų yra davęs priesaiką, kiekvienas turi savo supratimą ir požiūrį į teisinę valstybę, į Tautą ir kiekvienas balsuoja pagal sąžinę. Kad VRK tapo kažkieno įrankiu, tikrai nenorėčiau taip sakyti. Iš kitos pusės, jeigu taip atsitiktų, man būtų labai gaila. Aš tiktai galiu atsakyti už savo nuomonę. Kadangi šitoje komisijoje dirbu keliolika metų, manau, kad ji turi pakankamai tvirtą stuburą ir tai ne visiems patinka. Sutapimų su politikų pasisakymais nenorėčiau komentuoti, bet norėčiau pasakyti tik viena - mano manymu, reikėtų grąžinti Lietuvą žmonėms.

- Ką turite galvoje?

- Aš esu pagyvenęs žmogus, mačiau ir dirbau tarybiniais laikais. Tada visą laiką būdavo sakoma, jeigu žmogus išsišoka ar prieštarauja valdančiosios partijos linijai, tai jis jau blogas, disidentas, griauna santvarką ir t.t. Aš galvoju, kad kiekviena valstybė yra stipri savo žmonėmis būtent tada, kai jie gali laisvai pareikšti savo valią ir savo nuomonę. Tai šiuo atveju, jeigu Tauta nori gyventi su litu, aš dabar nesakau savo asmeninės nuomonės dėl lito, ir jeigu ji turi tokių lūkesčių ir norų, tai, manau, mūsų institucijos, priimančios politinius sprendimus, įstatymus, turėtų reaguoti. Jos turėtų derėtis su ES, kad Lietuvai leistų būti Sąjungoje, bet su litu. Jeigu tai nepavyks, galbūt tada iškils klausimas dėl išėjimo iš Sąjungos. Bet aiškinimas, kad Tauta negali šitų klausimų kelti, man šiek tiek iš tikrųjų dvelkia sovietmečiu. Tokia yra mano principinė nuostata.

- Betgi mums euro niekas nebruka, tai tik mūsų valdžios norai. Kodėl mes turime prašyti, kad mums leistų pasilikti litą, o štai danai ar švedai sėkmingai gyvena su savo pinigu?

- Aš gal kitaip pasakyčiau. Lietuva laisva valia įstojo į ES ir ji turi teisę derėtis dėl įvairių sąlygų arba galų gale net ir išstoti. Nes priešingu atveju man šita Sąjunga būtų panaši į tą, kurioje jau buvome vieną kartą ir kuri sakė, kad nėra mechanizmo, leidžiančio mums išstoti. Aš teoriškai svarstau, kad gali susikurti kažkokia dar pažangesnė, demokratiškesnė bendrija ar sąjunga ir Lietuva norės joje būti. Manau, jeigu yra tokia Tautos valia, tai politikai neturėtų visko uzurpuoti. Priešingu atveju gali išeiti taip: kai valstybei iškils pavojus, tada paaiškės, kad eiliniai žmonės nenori tos valstybės ginti, nes joje gyventi nėra gera.

- Buvo patogus momentas vieną referendumą rengti kartu su rinkimais, bet tam sukliudė Seimas. Po „atominio“ referendumo į žmonių nuomonę taip pat buvo nusispjauta. Neva klausimas ne taip buvo suformuluotas. Pretekstų žlugdyti žmonių iniciatyvą nuolat ieškoma Konstitucinio Teismo rūmuose. Kodėl įsigali tokia tvarka? Juk sprendžiami Tautai gyvybiškai svarbūs dalykai. Nejaugi valdžiai pačiai neįdomu išsiaiškinti, ko piliečiai nori?

- Gal kaip paprastas pilietis pasakysiu, kad vis dėlto mūsų valdžia - galima kalbėti apie politinį elitą, teisinį - yra šiek tiek atitrūkusi nuo žmonių. Ji nelabai nori gilintis, ko nori paprasti žmonės. Aš patarčiau prisiminti Sąjūdžio rezoliucijas. Aš taip pat buvau Sąjūdžio kareivis ir pamenu, kai per Sąjūdžio suvažiavimą mes, kirsdami kopūstus laukuose, nešiojomės radijo aparatą ir su ašaromis klausėmės, kokios ten buvo doringos kalbos.

Puikiai prisimenu: reikia viešumo, padorumo. Jeigu prie jų kas nors sugrįžtų, pamatytume, kad jos šiandien būtų tokios pat aktualios. Mano manymu, tiesiog politinis elitas nepakankamai girdi, ką eiliniai žmonės galvoja. Todėl paskui atsiranda įvairių dalykų - neramumų, demonstracijų, nesusikalbėjimų. Iš tikrųjų reikėtų klausyti, o ne aiškinti, kad žmonės balsuoja ne taip. Gali klysti atskiri žmonės, bet Tauta paprastai neklysta.

- Konstituciją priėmė Lietuvos piliečiai. Dabar jie sako: tobulinkime ją. Politikai atšauna - negalima. Ar pagrindinį šalies įstatymą galima tobulinti tik tada, kai leidžia valdžia?

- Tokio instrumento kaip referendumas beveik netaikydavome, jie nepavykdavo dėl įvairių priežasčių. Politinis elitas nelabai nori, kad tie „runkeliai“ prisigalvotų visokių nesąmonių. O kai surenka parašus, iš tikrųjų kyla problemų. Aš noriu atkreipti dėmesį į tam tikrą sofistiką: kiekviena radikali pataisa Konstitucijos neatitinka. Ir aš suprantu, kad Konstitucinis Teismas yra sergėtojas tos Konstitucijos, kurią turime dabar. Bet negalima iš Tautos atimti teisės daryti pataisų arba reikalavimo priimti naują Konstituciją. Kai aiškinama, kad pataisa nesiderina ir prieštarauja jai, mano manymu, tada ir yra valstybės institucijų teisininkų pareiga priderinti tą Tautos norimą pataisą prie Konstitucijos. Aš suprantu, kad paprasti žmonės negali technologiškai išmanyti, ką reikėtų keisti. Mes galime išstoti iš ES, bet negalime dabar balsuoti ir pripažinti, kad norime likti su litu. Nesuprantu, kodėl negalime. ES sutartis yra labai svarbi, bet nereikia jos sudievinti. Nes galų gale mūsų Konstitucija yra ir turėtų būti aukščiau. Tai jeigu Konstitucijoje parašyta, kad Tauta sprendžia esminius, pagrindinius gyvenimo klausimus, leiskime jai nuspręsti arba bent išgirskime, ką ji sako.

- Referendumų istorijos rodo, kad demokratija darosi pavojinga valdžiai.

- Tobulos ir absoliučios demokratijos nėra. Manau, šioje srityje dar daug ką galima padaryti, bet visų pirma išmokti toleruoti skirtingas ir priešingas nuomones. Kol į Lietuvą neateis tokia asmenybė kaip dabartinis popiežius, tol, matyt, tas atotrūkis tarp valdžios ir Tautos ir bus. Kažkokiu būdu turėtų atsirasti vadovų, kurie girdi, ką paprasti žmonės mąsto ir kaip gyvena.

- Bet pas mus niekas negirdi, kol langų nepradeda daužyti...

- Aš esu taikingas žmogus, niekada nebuvau už smurtą, prievartą. Žmonės, kuriems tenka gyventi formacijos keitimosi sąlygomis, neišvengiamai patiria didelių sukrėtimų. Norime ar nenorime, atsiranda labai daug teisių. Bet mes neatsinešame jokių pareigų, kurias turėjome anoje santvarkoje. Turime daug teisių, bet nėra atsakomybės. Tai liečia netgi, tarkime, ir politinį elitą. Pas mus paprastai sakoma - politinė atsakomybė. Jeigu koks didelis vadovas padaro klaidų, kainuojančių milijonus, nežinau nė vieno atvejo, kad jis būtų patrauktas atsakomybėn. Tautos nepasitenkinimas suprantamas. Mano manymu, mūsų visuomenė vystosi labai chaotiškai. Kiekvienas atėjęs ministras daro savo reformas. Iš esmės tos reformos yra jo galvoje, bet jos nėra giliai visuomenės apmąstytos ir nėra visuomenės susitarimo rezultatas. Tada negali suprasti, kur reforma prasideda, kur baigiasi ir koks galutinis tikslas. Kokią sritį bepaimsi, viskas daroma chaotiškai. Tarybiniais laikais bent planavimas buvo.

- Ar šitaip kaip iki šiol „tardamiesi“ su Tauta galime išugdyti pilietį?

- Turiu sutikti, kad šitaip elgdamiesi pilietiškumo neskatiname. Mano manymu, piliečių valdžia nevisiškai nori, nes jie yra neparankūs keldami jai nepatogius klausimus.