Tai svarbiausia, kas Lietuvai yra nutikę

Tiesą sakant, mažai tuo tikėjome. Ir šių metų vasario 15-ąją, kai koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus pažadėjo sumokėti vieną milijoną eurų už Lietuvai grąžintą originalą. Šis skelbimas iššaukė naujas istorikų diskusijas, kur gali būti Aktas. Diskusijos paskatino prof. L.Mažylį pradėti svarbiausio Lietuvos dokumento (kuriuo, pasak jo paties, ėmė domėtis nuo praėjusios vasaros) paieškas. Ir rado!

Sunkiai tuo patikėjome net tada, kai kvapą gniaužianti žinia skriete apskriejo Lietuvą, - juk 70 metų ieškomas dokumentas pateko po akimis net ne istorikui, o chemikui pagal išsilavinimą, politikos mokslų dėstytojui, tegu ir kolekcionieriui, L.Mažyliui. Jis pats per LRT televiziją sakė neabejojąs jo autentiškumu. Ir nemažai istorikų linkę jo entuziazmui pritarti. Žinoma, yra ir skeptiškiau nusiteikusių. Istorikas Česlovas Laurinavičius sakė, kad pateikiama informacija suteikia pakankamai pagrindo tikėti radimo faktu, o dėl skepsio atsakė pajuokavimu, kad šis greičiausiai kyla iš to, jog milijoną gaus ne tas, kuris labai norėjo.

Jo nuomone, Vokietijos archyvuose yra naršiusi visa mokslininkų plejada, tarp jų ir profesorius Alfonsas Eidintas, ir Alfredas Senas, kone visus vokiečių archyvus peržiūrėjęs, - tad, pasak jo, ten laukai pakankamai buvo išarti. Aktas buvęs pražiūrėtas gal todėl, kad specialiai jo nebuvo ieškota, - istorikams labiau rūpi istorijos procesai, kodėl, kaip. „Čia daugiau incidentinis atvejis, kaip laimės ieškojimas, tik ieškojimas jos kryptingai ir su finansiniu aspektu“, - teigė Č.Laurinavičius.


- Dar prieš keletą metų laikraščių antraštės skelbė: Vasario 16-osios Aktas gali būti dingęs amžiams; Akto mįslę atskleistų stebuklas... Ar užvakar, kovo 29-ąją, tas stebuklas ir įvyko? - „Vakaro žinios“ klausė istoriko Raimundo KLIMAVIČIAUS.

- Stebuklu tikrai nepavadinčiau. Ši žinia be galo džiugi, bet man ji nebuvo netikėta. Buvo aišku, kad jis ten yra. Kad Vasario 16-osios Akto reikia ieškoti Vokietijos archyvuose, rašiau ir savo knygoje „Vasario 16-osios pėdsakais“, išleistoje 2002 m.

- Kur tik nebuvo ieškota - aviliuose, palėpėse, ūkininkų laukuose, bet Vokietijos archyvuose - ne. Kodėl?

- Man tai nesuprantami dalykai. Kita vertus, kodėl neieškoma į užsienį išvežtų Lietuvos kultūros vertybių? Visi tik kalba, kad vežė vagonais, bet ar kas nors ieško? Niekas! Toks mūsų požiūris: svarbu, bet yra ir svarbesnių dalykų. Išskyrus Vasario 16-ąją, tądien tikrai visiems pasidaro labai svarbu. Bet šventės praeina, ir vėl viskas baigiasi, užgula kasdienybė. Kodėl tuo neužsiima valstybinės institucijos, kurios turėtų tą daryti, tai jau rimtas klausimas. Atsakymo į jį neturiu. Giliai širdyje tikėjausi, kad kažkas paskaitys mano knygą ir nuvažiuos paieškoti. Atrodė natūralu, kad viena iš šalies institucijų - Lietuvos istorijos institutas, Archyvaro tarnyba, tiesiogiai užsiimančios šiais klausimais, turi pagaliau nusiųsti į Vokietiją savo žmogų.

- Tikriausiai negalime sakyti, kad nedaryta nieko. Vien Petro Vileišio rūmai apieškoti ne kartą, paskutinį kartą - pasitelkus modernią įrangą.

- Versijų, kur galėtų būti istorinio Akto originalas, būta įvairių. Kalbėti apie jas yra prasmė tada, jeigu nusistatome tikslą, ko mes ieškome.

1918-ųjų vasario 16-ąją pasirašyti dokumentai buvo skirti trims adresatams. Pirmas adresatas - Lietuva ir Lietuvos tauta, jai turėjo būti pasakyta: nuo šiol mes norime būti nepriklausomi. Antras - Rusijos imperija, kuriai iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Lietuva formaliai priklausė, ir trečias - Vokietijos imperija, karo metais mus okupavusi. Vadinasi, buvo bent trys Akto egzemplioriai.

- Kuris iš jų laikomas pradiniu, pačiu svarbiausiu Lietuvos valstybingumui dokumentu?

- Pradinis dokumentas, mano supratimu, yra tas originalas, kuris buvo perduotas saugoti Jonui Basanavičiui. Būtent jis yra atskaitos taškas.

Remiantis juo parengtas tas dokumentas, kurį dabar radome. Jis taip pat buvo pasirašytas visų signatarų, Lietuvos Tarybos narių, ir perduotas Vokietijai. Šis egzempliorius turėjo patekti į Berlyną, tokia buvo jo paskirtis.

Pagal analogiškus dokumentus, kurie išlikę Lietuvos Tarybos archyve, daryčiau prielaidą, kad lietuviškas ir vokiškas tekstai rastajame dokumente surašyti ant vieno lapo. Sprendžiant iš nuotraukų, kurias šiandien visi matome, jis perlenktas per pusę, kairėje - lietuviškas tekstas, dešinėje - vokiškas. Tas lapas įrištas į archyvinę bylą. Jeigu mes ieškome dokumento, kuris turėtų originalius parašus, su originaliu tekstu, tai mes jį turime!

- Koks buvo jo kelias nuo 1918-ųjų?

- Vasario 16-ąją po pietų Tarybos narys Jurgis Šaulys buvo įpareigotas perduoti šį egzempliorių Georgui fon Boninui, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui prie Karo administracijos Vilniuje. Jis tą ir padarė. Dokumentas buvo Bonino išnagrinėtas, perrašytas į telegramą ir išsiųstas į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją. Tikėtina, kad paskui ją buvo išsiųstas ir pats originalas.

Jis buvo vienas iš tų dokumentų, kurie buvo svarstyti Vokietijos vyriausybės dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. 1918 m. kovo 23 d. ji nusprendė, kad vis dėlto reikia pripažinti ne Vasario 16-osios, o Gruodžio 11-osios aktą. Kai buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas iš Vokietijos pusės, abu dokumentai atsidūrė vienoje byloje. Kadangi kovo mėnesį įvyko svarstymas, tą mėnesį ir buvo įsiūta. Vokiečiai - tvarkingi žmonės, ypač archyvų klausimu.

Nuo to laiko jis ten ir buvo. Karo metais tos bylos tikriausiai buvo išvežtos, archyvas saugotas nuo bombardavimų ir t.t., bet pats dokumentas kaip buvo tose bylose, taip ir liko.

- Kokia aiški istorija! O mes čia kėlėme tiek emocijų, versijų ir teorijų...

- Savo knygoje panaudojau istoriko Zenono Ivinskio citatą. 1968 m. jis rašė, kad Vokietijos archyvuose dūla daug bylų su pavadinimu „Litauen“, kurias turėtume nagrinėti, nurodė, kad jų reikia ieškoti Vokietijos valstybiniame arba Užsienio reikalų ministerijos archyve. Čia jis ir rastas.

Tad šia prasme atradimo čia nėra. Kaip ir juridine ar istorine, juk naujų faktų ten nerasime. Bet moraline ir emocine prasme tai yra didžiausias pasiekimas Lietuvos istorijoje per visus mūsų Nepriklausomybės metus.

- Ar iš tiesų šiandien jau galime džiaugtis pasiekimu, nors pirminio dokumento, kuris buvo atiduotas saugoti J.Basanavičiui, dar nesame radę?

- Vokietijai skirto egzemplioriaus nelaikiau pagrindiniu tikslu, kurio reikia ieškoti. Tačiau tai jokiu būdu nepaneigia tos emocinės ir moralinės prasmės, kurią įgavome. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas mums - kaip Jungtinėms Valstijoms Nepriklausomybės deklaracija, galėsime visiems jį rodyti, pasidaryti padorias faksimiles, jei jį atgausime. Jau vien tai yra labai svarbu.

- Kaip vertinate tas versijas, kuriomis apipintas pirminis Akto egzempliorius?

- Kad jis buvo įteiktas saugoti J.Basanavičiui, sutarė visi signatarai. Tolesnė versija, kad galbūt jis sulenkė jį per pusę, įdėjo į Mokslo draugijos bibliotekos knygą, ten paliko ir užmiršo, iškelta Petro Klimo. Buvo spėjimo, kad Aktas paslėptas vienoje iš Petro Vileišio rūmų sienų. Bet ieškoti ten buvo tuščias darbas, nes apie 1934 m. Vileišio giminės rūmus pardavė. Neabejoju, kad jeigu ten buvo kas paslėpta, tie žmonės būtų viską išsiėmę.

Avilio versija - vienareikšmiškai žmonių fantazijos vaisius. Ją paskleidė JAV leidžiamas dienraštis „Draugas“, neva remdamasis kunigo Vlado Mirono patikėta paslaptimi. Pats Mironas apie tai niekada nebuvo užsiminęs.

Dėl šito originalo kol kas neturiu jokios versijos. Faktinių duomenų apie jį neturiu. O dėl dublikato, kuris iki 1940 m. buvo žinomas prezidentūros archyve, yra galimybė, kad jis galėjo būti išvežtas į Rusiją. Kita versija - švediškoji. 1939 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos vyriausybė dvi dideles dėžes archyvinių dokumentų per Švediją išvežė į JAV, gelbėdama juos nuo karo. Yra faktiniai paliudijimai, kad iki 1943 m. jos buvo užantspauduotos ir neatplėštos. Kas jose buvo, neaišku. Lietuvos ambasadoriui Švedijoje Vytautui Gyliui buvo paaiškinta, kad jose - Lietuvos sudarytos tarptautinės sutartys. Bet greičiausiai ne tik jos, bet ir archyviniai dokumentai. O kadangi buvo atrenkami svarbiausi, labai tikėtina, kad atrinktas ir kartu išvežtas ir Vasario 16-osios Akto dublikatas. Galimybių yra - reikia ieškoti tolesnio šių dviejų dėžių likimo.

Jeigu rastume bent šiuos kitus dokumentus, mūsų valstybei, smarkiai nukentėjusiai archyvų požiūriu, tai būtų didelis atradimas.

- Patvirtinkite dar kartą: ar Vokietijoje rastas dokumentas yra laikytinas istorinio Akto originalu? Ar jis nesumenksta greta to pirminio egzemplioriaus, kuris buvo skirtas Lietuvos tautai?

- Žinoma, ne. Pagaliau turime dokumentą, kurį tikrai čiupinėjo savo rankomis tie žmonės, kurie sukūrė Lietuvos valstybę. Tai labai labai reikšmingas faktas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“