2 nuotr.Prisiklausius diskusijų dėl paminklo Jonui Basanavičiui, kurioms vis nėra galo, ne juokais dingteli mintis, kad, ko gero, greičiau rastųsi valios pastatyti naują mečetę sostinėje negu paminklą Tautos patriarchui.
Paminklas, galima sakyti, jau yra. Lietuvos nacionalinis muziejus, šio amžiaus pradžioje iškėlęs paminklo J.Basanavičiui idėją, darsyk pasiūlė ją, šįkart Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio programai, ir rekomendavo pasinaudoti tarpukariu sukurta skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus statulėle. Išvengus konkursų maratono, kaip Lukiškių aikštės įprasminimo atveju, ir abejotino rezultato (ne paslaptis, kad neretai pasirenkamas pigesnis variantas), teliktų atliedinti reikiamo dydžio skulptūrą (šiuos darbus sutiko finansuoti „MG Baltic“ kompanija) ir pagaliau įkurdinti ją sostinėje. Ir galimą jos vietą po ieškojimų ir aptarimo su įvairių sričių kultūrininkais muziejus rekomendavo - Konstantino Sirvydo skverą Didžiosios gatvės prieigose.
Iki valstybės atkūrimo šimtmečio Vasario 16-osios laiko liko nedaug, tačiau ši graži iniciatyva tebeskęsta svarstymuose ir nežinomybėje. Nors negalėtum atgaivinti jokio prisiminimo, kuris liudytų, kaip atkakliai, kaip kruopščiai, kaip atsakingai (?) sostinėje būtų buvę apsvarstyti vakarykščiai paminklai ir jų dislokacijos vietos, na, sakykim, kad ir pastarieji - kad ir Džonui Lenonui (John Lennon), kad ir lietuviškam skalikui (Gedimino pilies papėdėje), nekalbant jau apie šiuolaikinio meno pažibą Neries krantinėje ir pan.
Galbūt lietuvybės žadintojui norima surasti pačią geriausią, labiausiai jo istorinę reikšmę atitinkančią vietą ir kontekstą? Galbūt todėl Nacionalinio muziejaus noras paminklą matyti K.Sirvydo skvere, netoli Signatarų namų, vis apauga visokiais „o, bet, tačiau“?..
Tai Senamiesčio zona, sako mums, ir neabejotinai dėl paminklo teksią atsiklausti UNESCO (Vilniaus senamiestis nuo 1994 m. įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą), susirašinėjimas užimsiąs mažiausiai metus... (Kiek laiko truko susirašinėjimas dėl milijardieriaus Juozo Kazicko rūmų rekonstrukcijos Šv.Jonų gatvėje?) Kita vertus, primenama, jog 1995 metų Vilniaus savivaldybės sprendimu buvo numatyta atkurti nugriautus užstatymus K.Sirvydo skvere, maža to, net ištraukiama itin opi - žydų geto kaimynystės - korta. Ir tai dar ne pabaiga: be viso to, kas suminėta, egzistuojančios dar ir archeologinės kliūtys (beveik paviršiuje buvusių statinių pamatai, rūsių skliautai)... Todėl darsyk primygtinai siūloma pagalvoti apie Lukiškių aikštę, Seimo rūmų prieigas arba vietą priešais K.Sirvydo skverą Didžiosios ir Bokšto gatvių sankirtoje.
Siūlymas įkurdinti paminklą J.Basanavičiui gatvių kampe nenoromis verčia galvoti apie interesus: koks galėtų būti Nacionalinio Lietuvos muziejaus interesas ir kokiems interesams atstovauja tie, kurie prieštarauja jo iniciatyvai? Galų gale ar nebus tiesa, ką girdime šnekant apie K.Sirvydo skvero ateitį - apie brėžiamus planus statyti čia išskirtinį penkių žvaigždučių restoraną ir tokius pat prabangius apartamentus su autonomišku kiemu ir požeminiais garažais jų savininkams?
„Ar be kreipimosi į pasaulio galinguosius mes galime pastatyti paminklą Basanavičiui, ar negalime?“ - skaudžiai klausė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė Vilniaus savivaldybės surengtoje diskusijoje. Ji aiškino, kad K.Sirvydo skveras numatytas kaip tinkama paminklui vieta buvo tik po pasitarimo su patyrusiais muziejininkais, menininkais, išklausius daugybės žmonių nuomonę... „Jei specialistai pritaria, nesuprantu, kur šuo pakastas?“ - klausė ji.
O galbūt esmė ir ta, kad dažnam, besisvaiginančiam globalizmo filosofija, J.Basanavičiaus vaidmuo Lietuvos istorijoje rodosi nereikšmingas arba žinomas tik apgraibomis? Antraip tiesiog būtų neoru šykštėti erdvės, kur paminklas būtų ir arti Signatarų namų, ir gerai matomas, ir gausiai lankomas. Prie jo galėtų vykti pilietinės apeigos ir močiutėms būtų padėtas suolas, kad anūkams papasakotų apie atgautą Lietuvą. Pasak Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjo dr. Česlovo Laurinavičiaus, tik J.Basanavičiaus dėka ir esame čia, kur esame.
„Gal ne visai ir ne visiems aišku, kur jo tikroji galia, reikšmė, svarba, - samprotavo Č.Laurinavičius. - Ar jis koks svajotojas, kultūrinis veikėjas (ši dimensija vyraujanti), ar jis politikas, suformavęs fundamentalius valstybės egzistencijos principus. Nežinau, ar yra kas daugiau juos taip apibrėžęs. Daugeliui žinomas faktas, kad J.Basanavičius išleido nelegalų laikraštį („Aušra“, 1883 m. - red. past.), kuris buvo platinamas Rusijos imperijos lietuviškoje teritorijoje. Jame jis ir suformulavo tris svarbiausius principus: gimtoji kalba - neginčijama vertybė, ir lietuviai, kurie kalba ta kalba, yra tos tradicijos, tos kalbos šeimininkai (tiesa, jis nebuvo pirmas, kuris pabrėžė kalbos svarbą). Antruoju principu jis įvardijo kalbos ir jos tradicijos teritoriją, kurioje mes šiandien ir gyvename. Trečiuoju principu sujungė tautą bei teritoriją ir suformavo nacionalinės valstybės principą, kurį priešpriešino imperinei valstybei. Nacionalinės valstybės principas geriausiai tarnauja demokratijai. Lietuvos istorijoje jis yra pirmoji figūra...“
Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys patvirtino, jog, vadovaujantis istorinės politikos interesais, skveras yra tinkama vieta J.Basanavičiaus paminklui. Jam pritarė ir Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas Petras Mazūras: „Atstatyti namus planai geri, bet reikia turėti omenyje, kad paveldas - idėjinis ir mentalinis valstybės pamatas. Nesiūlau griauti, bet tie namai jau nugriauti. Jų vietoje gali būti formuojama vieta J.Basanavičiaus paminklui... Tai šansas, kurio neišnaudoję patys būsime kalti.“ Šios pozicijos prisilaiko ir Vilniaus universiteto profesorius archeologas Albinas Kuncevičius („archeologija nebus mokslas, kuris stabdys paminklo statybą“), ir dailininkas Petras Repšys, taręs, kad vieta gera, nors aikštę joje dar tektų suformuoti. Kitas reikalas, anot jo, jei yra susitarta su biznieriais: vėl pristatys baidyklių, kokių esama užu Neries, ir mums teks vaikščiot pro juos ir „džiaugtis“... Advokatas Romanas Raulynaitis, beje, kadaise dirbęs J.Basanavičiaus sodybos-muziejaus Ožkabaliuose direktoriumi, atstovaujantis „MG Baltic“ koncernui, pasiryžusiam finansiškai remti Lietuvos nacionalinio muziejaus sumanymą, sakė šioje situacijoje būtų linkęs kliautis žmogumi, kuris mažiau galvoja apie pinigus ir kurio idėja yra „išgalvota, išjausta, išmylėta“. „Biznis yra gerai, - tarė nevyniodamas į vatą, - bet jį galima daryti visur, ne tik K.Sirvydo skvere“...
Baigdamas diskusiją, Vilniaus mero pavaduotojas Gintautas Paluckas laidavo, kad K.Sirvydo skvere naujoji miesto valdžia jokių statybų iki 2019 metų neplanuojanti. Dar aiškumo nematyti, anot jo, bet galimybė susitarti tvyranti ore. Vicemeras pažadėjo dar daugiau diskusijų su visuomene ir savivaldybės specialistais.
„Jei bus ketinama statyti paminklą Seimo aplinkoje, tarp tų kolonų, laiptų ar kur nors kitur, mes, muziejininkai, pasitrauksime, - patikino ir Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė B.Kulnytė. - Galbūt išliesime mažesnę skulptūrą ir pastatysime ją muziejuje. Rodysime lankytojams kaip eksponatą, liudijantį, kad lietuviai tarėsi tarėsi, ginčijosi ginčijosi, bet taip ir nesugebėjo susitarti...“
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
