Už ką V.Čmilytė-Nielsen moka didelę kainą?

- Tapote parlamentinės opozicijos lydere. Kas privertė vienytis tokias skirtingas partijas - konservatorius, Socialdemokratų partiją ir Liberalų sąjūdį? Be vieningos opozicijos Seimas dirbo beveik pustrečių metų, liberalai 2016 m. pabaigoje net blokavo Gabrieliaus Landsbergio, kaip opozicijos lyderio, kandidatūrą. Kas pasikeitė?

- Norėčiau išsklaidyti mitą - liberalai neblokavo G.Landsbergio. Tiesiog po Seimo rinkimų, manau, opozicijai pritrūko entuziazmo iš karto išsirinkti lyderį. Būta kalbų, galbūt daugiau orientuotų į viešąją erdvę, tačiau, mano žiniomis, rimtų derybų tada nebuvo. Šiandien nenorėčiau gręžiotis atgal, analizuoti, kas buvo ar nebuvo teisus. Per tuos daugiau nei dvejus metus mes, Seime būdami opozicijoje, susidūrėme su gana šiurkščiu valdančiųjų veikimu, kai labai dažnai būdavo paminamos opozicijos teisės, nesiskaitoma su opozicijos frakcijomis. Šiame Seime mūsų projektai arba net nepasiekia pateikimo stadijos, arba būna atmetami be galimybės tobulinti. Visa tai opozicijai palieka labai mažai veikimo erdvių. Toks gana agresyvus valdančiųjų elgesys ir paskatino, atidėjus į šoną skirtingas mūsų partijų programas, susivienyti dėl bendrų pamatinių dalykų.

- Ar pavyks suderinti bendrą nuomonę? Ar bus temų, kurių dėl partijų programinių skirtumų net nebandysite liesti?

- Šis susitarimas iš visų reikalauja lankstumo. Esame sutarę, kad bendrai veiksime tik svarstant tam tikras temas. Gindami jau minėtas opozicinių frakcijų teises, priešindamiesi pernelyg dažnoms iniciatyvoms keisti Konstituciją. Tiesa, vienai Konstitucijos pataisai neseniai pritarėme, kalbu apie individualaus konstitucinio skundo įteisinimą. Tai buvo sena iniciatyva, apie kurią Seime kalbėta jau kelias kadencijas. Tačiau yra daug netoleruotinų dalykų: vien rudens sesijoje buvo net 8 iniciatyvos keisti Konstituciją, šioje sesijoje vėl daug tokių ketinimų registruota. Argi galima kas antrą dieną kaitalioti pagrindinį šalies įstatymą?

Kita labai svarbi tema - žiniasklaidos laisvė. Mes matome, sakyčiau, nuoseklų „valstiečių“ siekį varžyti žodžio laisvę. Taigi turime pakankamą spektrą temų, dėl kurių mes sutariame. Žinoma, bus ir tokių, dėl kurių net nebandysime tartis.

- Kiek jums, didmeistrei, šachmatai padeda politikoje?

- Žaidžiant šachmatais, reikia galvoti, politikoje taip pat reikia galvoti. Tad galvoti sugebu.

- Bet šachmatų partijoje siekiama laimėti, o politika - kompromisų menas. Ar dažnai tenka eiti į kompromisus? Dėl ko niekada nenusileistumėte?

- Reikia ne tik laimėti, bet mokėti ir pralaimėti garbingai. Dar svarbiau - reikia mokėti garbingai laimėti. To tikrai išmokau. Savo asmenines ambicijas įgyvendinau šachmatininkės karjeros metu, todėl politika man visų pirma yra komandinis darbas. Ir tuo ji man įdomi. Aš esu komandos žmogus, todėl man būtų labai sudėtinga, tikriausiai net neįmanoma keisti savo įsitikinimus ar konjunktūriškai keisti komandą vien dėl to, kad jai nesiseka.

- Kai kas jus jau mato Liberalų sąjūdžio pirmininke. Ar jūs pati save įsivaizduojate toje vietoje?

- Esu susikoncentravusi į darbą Seime. Iki šiol tai buvo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnės darbas, dabar dar prisidėjo ir opozicijos lyderės pareigos, nors jos laikinos, bet tai yra papildomas ir labai reikšmingas iššūkis. Kaip ir rinkimai į Europos Parlamentą, kuriuose dalyvauju. Šiems dalykams skirta visa mano energija, tad apie partijos pirmininko postą nesvarstau.

- Populiarusis šachmatininkų posakis: „Valdovė pradeda ir laimi“, atrodo būtent apie jus: darni šeima, 4 sūnūs, sėkminga karjera, pernai išleista knyga, jau nekalbant apie aukštumas šachmatų pasaulyje. Ar yra sritis, kur pralaimėta?

- Iš šono žvelgiant kitų gyvenimas visada atrodo idealus. Manau, moku pakankamai didelę kainą už tai, ką turiu. Jau nuo paauglystės labai daug dirbau, kad šachmatų pasaulyje ko nors pasiekčiau. Anksti susilaukiau pirmųjų sūnų, tad nelengvas iššūkis buvo derinti motinystę ir šachmatininkės karjerą. Su tais pačiais iššūkiais susiduriu ir šiandien. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę realizuoti savo profesines ambicijas, nepaisant to, kad esu moteris, mama, turinti 4 sūnus. Už tai esu dėkinga savo šeimai. Su vaikais (vyriausiajam sūnui 17 metų, mažiausiajam - metai ir beveik trys mėnesiai) būna vyras, labai daug padeda mano mama, tėtis. Turiu labai supratingą šeimą.

- Kažkada turėjote pasirinkti - gyventi Danijoje ar Lietuvoje. Kas lėmė, kad likote gimtinėje?

- Nesirinkau niekada. Natūralu buvo, kad mano širdies draugas šachmatininkas danas Peteris Heinė Nilsenas (Peter Heine Nielsen) atvažiuotų į Lietuvą (tuo metu mes dar nebuvome susituokę), nes auginau du sūnus (iš pirmosios santuokos su pasaulio šachmatų elito atstovu Aleksejumi Širovu - red. past.) ir mes tiesiog buvome įleidę šaknis Šiauliuose. Tiesą pasakius, niekada rimtai nesvarsčiau galimybės išvykti. Mano vyresnieji vaikai gimė Rygoje, ten gyvenau keletą metų, tad po skyrybų grįžusi namo, į Lietuvą, buvau labai laiminga.

- Dabar migruojate tarp Vilniaus ir Šiaulių, nes šeima liko ten. Visą savaitę nematote artimųjų ir grįžtate tik savaitgaliais?

- Ne, ne visą. Stengiuosi dažnai grįžti ir vakarais, tad namie būnu ne tik savaitgalį. Grįžusi vakare pabendrauju su vaikais, paskaitau mažiesiems pasaką. O ryte anksti išvykstu. Tai darau savo miego sąskaita. Kodėl neapsigyvenome Vilniuje? Dėl vaikų. Manau, kad mano politikės karjera, mano darbas Seime yra mano iššūkis. Nenoriu, kad visa tai atsilieptų vaikams, kad keistųsi jų gyvenimo būdas, įprasta aplinka dėl to, jog aš pasirinkau tokį kelią.

- Šeimoje galėtumėte atidaryti kalbų mokyklą. Ar lengva pereiti iš vienos kalbos į kitą?

- Man lengva. Tarpusavyje su vyru kalbame angliškai, jis su jaunesniaisiais mūsų sūnumis kalba daniškai, su vyresniaisiais - angliškai, o visų mano vaikų pirmoji kalba yra lietuvių.