Vaikų gelbėjimas ar didysis rūšiavimas?

Pasitarime dalyvavo Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė bei vaikus globojančios labdaros organizacijos.

Susirūpinimas dėl vaikų - natūralus. Nes savaitgalį gaisre vėl žuvo be tėvų priežiūros paliktas vaikiukas, o dar trys vaikai liko be pastogės. Tačiau ar tikslinga išformuoti dabartinius vaikų globos namus - jau kitas klausimas. Ar visuomenė tikrai pasiruošusi priimti į savo šeimas visus tų namų globotinius - irgi klausimas. Veikiausiai ne. Dabartinės Lietuvos visuomenės šeimos ir pačios nelinkusios gimdyti daug vaikų. Dėl įvairiausių priežasčių. Dėl karjeros. Dėl prastos ekonominės bazės. Dėl egoizmo ir t.t. Tad mažai tikėtina, kad paskelbus „atliekamų“ vaikų įsivaikinimo ir globos vajų šeimos stvers tuos „atliekamus“ vaikus kaip ypatingą deficitą.

Galų gale pažiūrėkime, kokie mandarinai išgraibstomi prieš šventes ar paprastą dieną pirmiausiai. Ogi patys gražiausi! O kokie iš gyvūnų globos namų pirmiausiai pasiimami keturkojai. Irgi patys meiliausi. Tad kai visuomenė linkusi vadovautis ne širdimi, ne artimo meile, bet vizualiai, liks vaikų, kurių niekas nenorės įsisūnyti ar įsidukrinti. Kas ryžtųsi įsivaikinti cerebriniu paralyžiumi sergantį žmogutį. Arba turintį Dauno sindromą. Šeimos, auginančios savo vaikus, irgi jaučiasi pakankamai izoliuotos. O kaip tokie atstumti beglobiai jausis? Aišku, juos priglaus koks nors SOS vaikų kaimas. Bet iš kur mes žinome, kad vaikai tuose SOS kaimuose tikrai jaučiasi laimingi? Tarsi gyventų pas tikrąją mamą. Kažin, ar verta draskyti valdiškuosius globos namus, kai valstybė jiems dar neturi solidžios alternatyvos. Tai ne globėjų finansavimo klausimas. Tokius klausimus išspręsti įmanoma. Bet yra vos ne totalus visuomenės noras vengti vaikų. Tiek savo, tiek ne savo. Nes vaikas suvokiamas kaip papildoma girnapusė ant kaklo. Augink. Auklėk. Išmokslink. Kol auginsi, išmokslinsi - ir pusė gyvenimo praeis. Argi verta taip aukotis?

Nevaisingos šeimos ryžtasi medicininėms procedūroms. Tikrai ne visos ryžtųsi įsivaikinti svetimus kūdikius. Juolab jau paaugusius vaikus. Tad visi šitie vajai reiškia tik didįjį svetimų vaikų išrūšiavimą. Į tinkamus, mažiau tinkamus ir visai netinkamus.

Retorinis klausimas - kiek žmonių yra pasiruošę paimti vaiką iš Vėliučionių? Kiek rizikuotų? Kiek žmonių sugebėtų tą jau sužeistos psichikos paauglį pakeisti. Išauginti jį patikliu, visus gerbiančiu piliečiu. Nebent tokį vaiką įsivaikintų patyręs psichologas. Kiekvienas toks vaikas yra jau traumuotas. Ir reikėtų milžiniškų pastangų, kad jis patikėtų globėjų geranoriškumu.

Be to, Lietuvoje, matyt, nusižiūrėjus į Norvegiją, galvojama, kaip vaiką atimti. Iš šeimos. Iš valdiškos globos įstaigos. Ir perduoti kažkam kitam. Kaip matome, tie atėmimai bei perdavimai neapsaugojo Norvegijos nuo didžiulio pedofilijos skandalo. Tad ar ne protingiau būtų galvoti, kaip vaiką grąžinti į jo biologinę šeimą. Užuot nustatinėjus biologinių šeimų degradacijos laipsnius, susirūpinti, kodėl žmonės degraduoja. Be to, ir tokios mamos myli savo vaikus ir yra jų mylimos. Net suaugę ieško savo gimdytojų. Tačiau, jei taip rūpi popieriniai, vaikų namų ardymo vajai, Prezidentūra galėtų parodyti pavyzdį. Apgyvendinti bent po kelis beglobius Turniškėse ir įvairių Prezidentūros patarėjų butuose bei namuose. Negi tokia tauri misija neįmanoma? Juk nieko netrūksta. Įskaitant finansus.

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“