Valdantieji išrūšiavo Laisvės gynėjus

Prisiminkime, kad 1991 m. sausyje Lietuvoje buvo dislokuota apie 35 tūkst. sovietų kareivių ir karininkų. Tai sudarė apie 295 atskirus kovinius dalinius bei aptarnaujančius junginius. Paminėtina, kad šiame skaičiuje buvo apie 6000 desantininkų. SSRS karo vadovybė specialioms užduotims vykdyti į Lietuvą atsiuntė KGB specialios paskirties grupės ,,Alfa" ir Pskovo 76-osios oro desanto divizijos 234-o pulko kareivius. Michailas Gorbačiovas ultimatyviai pareikalavo Lietuvoje atkurti sovietinį režimą. Valstybės perversmui įgyvendinti Lietuvos komunistų partija sudarė vadinamąjį „nacionalinį gelbėjimo komitetą".

Sausio 13-ąją po vidurnakčio sovietinės kariuomenės tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariškiai, naudodami šaunamuosius ginklus, Vilniuje šturmavo Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą. Žmonės nuo bokšto ir televizijos pastatų nesitraukė. Ginant Televizijos bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos komitetą, žuvo 14 gynėjų ir buvo sužeista apie 1000 žmonių.

Po Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto pastato šturmo, susidarius didžiulei grėsmei Lietuvos Nepriklausomybei, minios žmonių apjuosė parlamentą. Tėvynės gynėjai, tarp kurių buvo ir vaikai, ir moksleiviai, statė gynybinius įtvirtinimus, užtvaras ir barikadas, budėjo ir dieną, ir naktį. Šimtai žmonių gabeno maisto produktus. Į Vilnių žmonės važiavo iš visos Lietuvos.

Kiekvieno atvykusiojo siekis buvo ginti parlamentą, ginti Lietuvą, aukotis dėl Lietuvos ateities. Valstybės gynėjai žinojo, kad priešai yra klastingi, negailestingi ir turi dešimčių milijonų kitaip manančių žmonių žudynių ir egzekucijų patirtį.

Parlamento gynybos tvirtovės niekas neįveikė. Lietuvos gynėjai yra įsitikinę, kad Lietuvą tada išgelbėjo gynėjų ryžtas, susiklausymas, pasiaukojimas, parlamento gynybiniai įtvirtinimai, barikados, gynybinė taktika, maldos, Aukščiausiojo palaima ir Švenčiausiosios Marijos Dievo motinos globa.

Laidojome aukas. Gydėsi sužeistieji. Valstybė už žygdarbius apdovanojo aukas, nukentėjusiuosius.

Kasmet sausio 12 d. Seimo rūmuose šventinėje rikiuotėje iškilmingai rikiuojasi apie 20 Nepriklausomybės gynybos dalinių. Juos sveikina Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kiti atsakingi pareigūnai. Po rikiuotės visi renkasi į konferenciją Kovo 11-osios aktų salėje.

Pasibaigus konferencijai, parlamento gynėjai eina į Nepriklausomybės aikštę. Čia, buvusioje Seimo įtvirtinimų ir barikadų vietoje, renkasi Nepriklausomybės gynėjai. Kiekvienam labai svarbu prisiminti to laikmečio įvykius, pabendrauti su tų įvykių dalyviais, svečiais, jaunimu.

Čia aplinką nušviečia laužai ir daugybė žvakučių. Susirinkusiųjų rimtį ir susikaupimą sujaudina diktoriaus priminimai apie 1991 m. sausio 13-osios epopėją. Paminėjus auką varpo gausmu, padangę sudrebinančios ir nušviečiančios salvės primena žuvusiųjų Lietuvos gynėjų narsą, pasiaukojimą ir šlovę: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Apolinaras Povilaitis, Alvydas Matulka, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Garbė Jums, Lietuvos vaikai.

Karo ekspertai, istorikai ir specialistai prisimena anų laikų istoriją ir Lietuvos žmonių žygdarbių svarbą ir aiškina, kad žmonės, buvę gyvose barikadose, žinojo, kad joks priešas parlamento neįveiks, kol nebus įveikta gyvoji barikada.

Po 30 metų

Šių metų birželio 10 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos laisvės gynėjų teisinio statuso įstatymą, kuriame yra įteisintos šios Laisvės gynėjų grupės: 1) kariai savanoriai; 2) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnai; 3) Valstybės saugumo departamento pareigūnai; 4) Muitinės departamento pareigūnai; 5) policijos pareigūnai; 6) šauliai.

Tai reiškia, kad tik tų žinybų specialiose įskaitose buvę kadriniai statutiniai pareigūnai ir tarnautojai gaus juridinį Laisvės gynėjo statusą ir specialius Laisvės gynėjo pažymėjimus. Ačiū Lietuvos valdantiesiens, kad po daugelio metų prašymų buvo atsižvelgta nors į aukščiau paminėtų grupių Laisvės kovotojus.

Susipažinę su šiuo įstatymu iki pasirašymo kreipėsi į prezidentą, Seimo pirmininkę ir Seimo narius, kad į Laisvės gynėjų statusą negalės pretenduoti didelė dauguma Laisvės gynėjų, buvusių prie Televizijos bokšto, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie parlamento, prie Sitkūnų, prie kitų svarbių objektų, stačiusių barikadas, medicinos darbuotojų, žiniasklaidos atstovų, atvežusių maisto produktų, pinigais rėmusių, padėjusių transporto priemonėmis, gaminusių barikadų statyboms konstrukcijas ir prieštankinius „ežius", budėjusių jaunuolių ir moksleivių. Net žuvusiems ir sužeistiems negalima bus suteikti Laisvės gynėjo statuso.

Išaiškėjo, kad prezidentas, Seimo pirmininkė ir Seimo nariai nesirengia keisti įstatymo. Liko įteisintos tik aukščiau paminėtos 6 grupės Laisvės gynėjų. Malonu, kad dalis Laisvės gynėjų bus pagerbta aukščiausiu valstybės lygiu. Tačiau tenka apgailestauti, kad labai didelei Laisvės gynėjų daliai, tarp jų 14 žuvusiųjų ir apie 1000 sužalotųjų, Seimas neskyrė jokio dėmesio.

Praėjo pusantro mėnesio nuo įstatymo priėmimo Seime. Tapo aišku, kad Lietuvą valdantys išrūšiavo Laisvės gynėjus, paniekino nusipelniusius, praradusius gyvybes ir sužeistuosius. Susidaro nuomonė, kad Lietuvą valdantys Laisvės gynėjams taiko dvejopus standartus.

Prisiminkime, kad Lietuvos vadovai iš 2021 m. birželio 30-ies valstybinių renginių nenumatė nė vieno renginio paminėti 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo 80-ies metų jubiliejaus. Nepriklausomybės kovotojai ėmėsi iniciatyvų ir iškiliai ir garbingai paminėjo sukilimo jubiliejų Vilniuje, Kaune, Obeliuose, Joniškio kaime, Molėtų rajone ir kitur. Lietuvos vadovai nė žodžiu neužsiminė, kaip maždaug 20 tūkst. sukilėlių birželio 22-28 d. išvijo sovietinius okupantus iš Lietuvos, išgelbėjo apie 3000 pasmerktųjų. Apie 2000 sukilėlių įvykdę priesaiką tėvynei išėjo amžinybėn, o Lietuvą valdantys neaplankė nė vieno sukilėlio kapo ir niekam nepareiškė užuojautos ar pagarbos.

Surūšiuoti ir neįvertinti Laisvės gynėjai neprotestuoja, nerašo peticijų, nekaulina valdančiųjų, kad būtų tinkamai įvertinti ir pagerbti, nebando Lietuvą valdantiems paaiškinti, kodėl ėjo ginti gimtinę. Jie prisimins sovietų valdžios ir kariškių, „omono" ir kolaborantų grėsmes Lietuvos Nepriklausomybei. Jie pasidžiaugia, kad Lietuva grėsmių akivaizdoje stojo ginti Tėvynę.

Prisiminkime, kad 1991 m. sausio-rugpjūčio mėnesiais Lietuva gyveno sovietinės okupacijos pavojaus grėsmių sąlygomis ir kad Lietuvos žmonės atliko svarbius gynybos ir krašto apsaugos darbus.

Prieš 30 metų, kai sovietiniai specialūs daliniai puolė Lietuvos laisvės gynėjus prie Televizijos bokšto, Laisvės gynėjai savo esybe, savo kūnais bandė apginti svarbiausius objektus. Jie eidami į Lietuvos gynybą nieko neprašė iš valdžios. Jie susiliejo į monolitą ir meldė Aukščiausiąjį padėti Lietuvai.

Ant Nepriklausomybės aukuro sudėta daug aukų. Todėl Laisvės gynėjai brangins ir viešins žinią, kad sukilo visa Lietuva ir apie Laisvės kovotojų žygdarbius ir nuopelnus Tėvynei.

Gal surūšiuoti ir neįvertinti Laisvės gynėjai vėl sukils?!