Valdžia nesutrukdė įamžinti R.Ozolo

Teatro gatvėje, prie namo, kuriame gyveno R.Ozolas, trečiadienį susirinko apie 200 žmonių, daugiausiai - artimų signataro draugų bei bendražygių, kurie nesiskirstė dar ilgai po ceremonijos, mat dalijosi prisiminimais. O ir pati ceremonija griebė už širdies, nes kalbas sakė tie, kuriems R.Ozolas buvo itin brangus, toks išliko ir po mirties.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romas Pakalnis prisiminė, kad, kai R.Ozolas sirgo nepagydoma liga, aplankė jį ligoninėje ir paklausė, ar šis nenorėtų susitikti su buvusiais bendražygiais, bendraminčiais.

„Į tai Romualdas atsakė: „Jūs atsiminkite mane tokį, koks buvau sveikas, veiklus ir darbingas, atsiminkite ne sergantį, o dirbantį“. Tokį mes jį ir prisimename“, - kalbėjo R.Pakalnis.

Jis sakė, kad daugybė prieš dešimtmečius išsakytų R.Ozolo minčių yra be galo aktualios iki šiol.

„Kas yra šiandieniniai komjaunuoliai? Tai - globalistinis jaunimėlis, kuris proteguoja vadinamą toleranciją, neprincipingumą ir gyvenimo tuštybę. Kaip anie skelbė ir praktikavo ištikimybę komunizmo principams, taip šie skelbia ir praktikuoja debilumą: be lyčių skirtumo, be šeimos, be šalies, be vertybių, be idealų ir tuo labiau be principų“, - R.Ozolą citavo R.Pakalnis, pasak kurio, Romualdas tada neįsivaizdavo, kad kada nors gali ateiti laikas, „kai tokių komjaunuolių paragintos visuomenės atliekos kūju daužys Lietuvos patriotų atminimo lentas, visokiais būdais stengsis išvengti lietuviškumo ženklų Lietuvos sostinėje, niekins Lietuvos savanorių atminimą“.

Sostinės vadovai (kurios atstovų ceremonijoje nesimatė) neišvengė kritikos ir iškilmingoje kalboje, sakytoje buvusio R.Ozolo kaimyno istoriko Romano Raulinaičio, iki šiol tebegyvenančio name, ant kurio vakar atidengta atminimo lenta signatarui.

„Tikiuosi, kad ta lenta bus amžina ir niekam nereikės jos nukabinėti ar daužyti“, - vylėsi istorikas, kuris, kaip ir visi be išimties kalbėtojai, įvardino R.Ozolą kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos valstybingumo kūrėjų.

Interviu su Romualdo Ozolo paramos fondo direktoriumi Eugenijumi SKRUPSKELIU:

- Kaip ir kam kilo idėja Vilniuje atidengti atminimo lentą R.Ozolui?

- Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijoje buvo sudaryta darbo grupė R.Ozolo gimimo 80-mečiui paminėti. Buvo sudarytas renginių planas, į kurį buvo įtrauktas ir atminimo lentos atidengimas. Iš pradžių buvo du variantai. Pirmas - Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kur Romualdas dėstė, kokią nors auditoriją pavadinti jo vardu. Bet ši idėja nuslopo. Antras - dėl memorialinės lentos. Beje, pirminė idėja buvo 2019-uosius paskelbti R.Ozolo metais, tačiau nusprendėme, kad to nereikia, nes ir pats R.Ozolas būtų to nenorėjęs dėl savo kuklumo. Be to, taip žymimi 75, 100 metų ir panašūs jubiliejai. O čia - 80-metis. Ir dar būtų išsirikiavusi milžiniška politikų, norinčių įsiamžinti, pasišildyti R.Ozolo šlovės spinduliuose, eilė. Tai irgi buvo motyvas metų neskelbti R.Ozolo metais.

Kai apsisprendėme, kad reikia atminimo lentos, nuspręsta ją atidengti ant pastato sostinės Teatro gatvėje, kuriame Romualdas gyveno iki, regis, 1991-ųjų pradžios. Ir ten visas ikisąjūdinis bei Sąjūdžio veiksmas vyko. Visi iniciatoriai, iniciatyvinė grupė rinkdavosi R.Ozolo bute, ten diskusijos vykdavo per naktį. Todėl labai logiška, kad nuspręsta atminimo lentą atidengti būtent ten.

- Ar nekilo pasipriešinimas iš sostinės valdžios, kuri paprastai labai kreivai žiūri į istorinės atminties įamžinimą mieste?

- Aišku, sunkumų buvo. Tiesa, norėčiau pažymėti, kad namo, kuriame gyveno R.Ozolas, gyventojai maždaug prieš metus ar daugiau irgi buvo parodę iniciatyvą dėl atminimo lentos, norėjo, kad būtų įamžinta, jog čia gyveno Romualdas. O dėl savivaldybės... Aišku, su ja buvo problemų. Ne todėl, kad ji sakytų, jog yra prieš R.Ozolą nusiteikusi, o todėl, kad sugalvojo, jog visos memorialinės lentos turi būti standartinės. Kol sostinės politikai nepatvirtino lentos standarto, tol nusprendė neleisti lentos kabinti ir R.Ozolui. Tik po didelių diskusijų pavyko įtikinti, nes sutapo labai svarbios datos: ir R.Ozolo 80-metis sausį paminėtas, ir spalio 22-23 dienomis - Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo jubiliejus. Kaip tik tame suvažiavime R.Ozolas per balsavimą iš visų Sąjūdžio lyderių daugiausiai balsų ir surinko. Kada, jei ne šiomis dienomis, būtų ypač prasminga taip įamžinti R.Ozolo atminimą?

Noriu akcentuoti, kad prie idėjos įgyvendinimo labai prisidėjo ir Pirmosios Vyriausybės narių klubas bei jos prezidentas Albertas Sinevičius - jis labai prisidėjo, kad gautume leidimą iš savivaldybės.

- Nenustebote, kad gavote leidimą, kai Vilnius nesutiko į Katedros aikštę įsileisti Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo (įsileido Trakai), į Lukiškių aikštę - Vyčio paminklo (Kaunui - tiko), net jau seniai gyvuojanti lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai irgi užkliuvo?

- Matyt, A.Sinevičius sugebėjo išaiškinti, kad lentos reikia, nes ne kartą ėjo, rodė medžiagą, aiškino, įtikinėjo. Savotiškai simboliška, kad lenta R.Ozolui bus paskutinė nestandartinė atminimo lenta Vilniuje. O dėl dabartinės sostinės valdžios požiūrio į istorinės atminties įamžinimą... Nieko keisto, nes Vilnių valdo liberalai. Net ne liberalai, o libertarai, kurių požiūriu viskas, kas yra tautiška ir siejasi su valstybingumu, yra nesvarbu, to nereikia ir visus šiuos klausimus bandoma sumenkinti.

- Ir dar simboliška, kad dėl lentos R.Ozolui teko taip kovoti, nes ir R.Ozolas buvo kovotojas - ne už save, o už Lietuvą?

- Taip, tų simbolių yra nemažai. Laimei, viskas pavyko. Tačiau didelės lentos atidengimo ceremonijos neplanuojame (pokalbis su E.Skrupskeliu įvyko iškilmingo renginio išvakarėse, - aut. past.), nes R.Ozolas nemėgo tokių dalykų. Norinčių dalyvauti ir kalbėti buvo daug, bet tikimės, kad susirinks artimiausi jo bičiuliai - kartu pabūti ir gal ne iškilmingas kalbas sakyti, o tarpusavyje pabendrauti ir prisiminti Romualdą.

- Užsiminėte, kad yra daug politikų, kurie dabar nori pasišildyti R.Ozolo šlovės spinduliuose. Tačiau kai Romualdas buvo gyvas, tie patys politikai jį piešė kaip radikalą, marginalą, visaip stūmė į politikos užribį...

- Į tai, kad bent jau dabar Romualdui būtų rodoma pagarba, kurios jis nusipelnė, dėjome nemažai pastangų. Vis dar leidžiami R.Ozolo steigti du žurnalai, kuriuose jis pastoviai publikuojamas, straipsnius iš žurnalų perspausdina ne vienas tinklalapis, išėjo nauja knyga „Euroskeptiko užrašai“. Informacijos apie R.Ozolą atsirado daugiau ir jis pradėtas labiau prisiminti. Juo labiau kad tie tekstai, kuriuos „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ publikuojame, akivaizdžiai rodo, kad R.Ozolas jau prieš 10-15 metų buvo visiškai teisus.

- Kaip vieną iš jo stulbinančių prognozių galima paminėti, jog R.Ozolas jau prieš daugybę metų numatė „Brexit“ - „Vakaro žinioms“ sakė, kad Didžiajai Britanijai pirmiausiai kils noras išstoti iš ES.

- Taip, jis prieš daugybę metų sakė, kad anglai bus pirmieji, kurie pakels sparnus iš ES, daug šnekėjo apie ES perspektyvas, bet kalbėjo ir apie Lietuvos vidaus skaudulius, apie tai, kad mūsų šalis praranda Nepriklausomybę. O grįžtant prie pasišildymo R.Ozolo šlovės spinduliuose... Apie tai kalbame ne tuščiai, mes tą ne kartą jau matėme tiek per R.Ozolo laidotuves, tiek per jubiliejų, o per konferenciją, skirtą jo atminimui, nemažai kalbėjusių šnekėjo „aš ir Ozolas“. Todėl ir dabar nedarome didelės ceremonijos, kalbės tik artimiausi žmonės.

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, vieno artimiausių R.Ozolo bendražygių Egidijaus BIČKAUSKO komentaras:

Kodėl Vilnius taip nori atsiriboti nuo istorinės atminties įamžinimo? Nenoriu kategoriškai vertinti. Kiekvienas konkretus objektas, pvz., paminklai Vytautui ar Vyčiui, man ir jums atrodo labai svarbūs, tačiau mes nesame patys svarbiausi žmonės Vilniuje. Aišku, aš neigiamai žiūriu į Vilniaus savivaldybę, bet demokratija yra demokratija. Ateis laikas, kai aš su dabarties vertinimais, kuriuos įsidėjau į savo atminties kertelę, eisiu prie balsavimo urnos, o balsuodamas vertinsiu dabartinius požiūrius. Ir tikiuosi, kad kiti prie urnų taip pat atsidarys savo atminties kerteles.

Nemėgstu skaityti komentarų internete, tačiau neiškenčiau, kai pasirodė žinutė apie atminimo lentą R.Ozolui. Buvo 5 komentarai. Vienas jų - „Ai, dar vienam Sąjūdžio balvonui bus lenta.“ Nerandu žodžių tokiam vertinimui. Tačiau prie tokio vertinimo prisidėjo ir buvę R.Ozolo oponentai, kurie išstūmė jį į politikos užribį, vaizduodami kaip radikalą. Bet kalbant apie nuopelnus Lietuvos atgimimui bei Lietuvai jis tikrai buvo išskirtinė figūra. Aš užduodu sau klausimą, ar R.Ozolas turi bent vieną valstybinį apdovanojimą. Nenustebčiau, kad neturi (E.Bičkauskas irgi neturi valstybinio apdovanojimo, tik medalių - aut. past.), bet visokių turinčių per Lietuvą surasime tūkstančius, nors kai kurie, neaišku, už ką turi. R.Ozolas turi tik Kovo 11-osios medalį, nes visi signatarai jį turi, na, ir gal dar kokių nors medalių, bet tai kas kita nei valstybiniai apdovanojimai.

Man nepriimtina, kai dabar kiti nori maudytis R.Ozolo šlovės spinduliuose, nors Romualdui esant gyvam jį visaip žemino. Tačiau politikams tai būdinga. Jie ir sportininkų šlovės spinduliuose maudosi, todėl dabar dėl politinių balų nori prisišlieti ir prie Romualdo, nors tai - nepadoru ir amoralu.