Jei Lietuva kol kas ir negali pasigirti dideliais ekonominiais rodikliais, tai bent pagal savižudybių skaičių ir emigracijos mastą kelerius metus į priekį lenkiame visą Europos Sąjungą. Tarsi iš skęstančio laivo žiurkės į svečias šalis sprunkantys lietuvaičiai, anksčiau tikinę išvažiuojantys lengvų pinigų, dabar jau turi kitą pasiteisinimą - savo emigracija jie baudžia valdžią už strategines klaidas.
Ar tikrai emigranto duona skalsesnė? Apie tai “Respublika” kalbėjosi su patyrusiu emigrantu visuomenės veikėju, publicistu, feljetonininku, praeito šimtmečio istorijos įvykių liudininku 96 metų Viliumi Bražėnu, kuris yra įsitikinęs, kad ne bėgti, o pažinti reikia savo priešą. Vadinasi, globalizaciją.
- Kaip gyvenate, pone Viliau?
- Mano nuotaikos geros, nors kai kas baisiai verkia dėl Lietuvos ir sako, kad tai tas, tai anas pas mus yra blogai... Bet jie nežino, kaip blogai yra kitur! O juk mūsų tauta pergyveno dvi sovietų, vieną nacių okupaciją - aš ir pats turėjau trauktis iš Lietuvos.
- Jūs ilgai gyvenote Amerikoje. Tai kur geriau - ten ar čia?
- Lietuvoje visada geriau, nors žiūrint, ką laikai tuo gerumu. Vienas draugas praėjusią žiemą manęs paklausė, kodėl iš šiltos Floridos grįžau į šaltą Lietuvą. Atsakiau - kadangi čia šilčiau.
Lietuvoje aš visada buvau tvirtesnis, turėjau daugiau draugų, o Amerika tik išnaudojo mano talentus - keliolika metų skraidino mane su paskaitom apie Sovietų Sąjungą, globalizmą, socializmą, nacizmą, kosmopolitizmą...
- Netikiu, kad dabar Lietuvoje jums tikrai ramu ir gera...
- Gal jūs ir teisi - dabar mano pagrindinė opa yra tautos išnykimo pavojus.
- Kodėl taip manote? Kur jau čia išnyks ta mūsų tauta? Nebent emigruos...
- Aš net ne manau, o viską matau. Kosmopolitizmas iš Vakarų, antitautiškumas iš esmės, nacionalizmas taip sulygintas su nacizmu (jau per pirmąjį Niurnbergo teismą!), kad visi bijo to žodžio...
Galų gale po daugelio metų aš grįžau į Lietuvą ir kadaise čia puikiai baigęs Jėzuitų gimnaziją su tokiais puikiais lituanistais kaip Ašmantas ir Talmantas vėl visko turiu mokytis iš naujo... Pirmiausia - lietuvių kalbos. Inicijuoti, devalvuoti, prognozuoti... “Demokratija” išstūmė žodžius “laisvė”... Atsirado istorijos klastotė “sovietmetis”... O juk Lietuvoje sovietmečio nebuvo! Sovietmetis buvo tik Rusijoje, pas mus - okupacija. Pažiūrėkime iš kitos pusės - ar kas nors sako žodį “nacmetis”?
- Nesako.
- Taigi, kad nesako. Sako - “nacių okupacija”. Aš ir pats iš pradžių nesupratau, kad klastoju istoriją...
Žinote, amerikiečiams per pa-skaitas sakydavau, kad komunizmą užuodžiu kaip nudvėsusią žiurkę iš tolo, nes tai yra paprasčiausias tautos sunaikinimas per moralės pakeitimą. Komunizmas išplėšė ir sunaikino vieną brangiausių lietuvių jausmų - patriotizmą, o dabar visa tai tik tęsiasi. Juk kai nėra patriotizmo, tėvynės meilės, o sienos atviros, tai kur duona, lovys, ten ir kiauliukai.
- Kalbate apie emigrantus? Bet juk ir pats kitados bėgote iš Lietuvos!
- Aš tikrai nesmerkiu tų žmonių, kurie emigravo! Tik man jų gaila... Nes jie neturi to jausmo, kurį turėjau ir tebeturiu aš. O aš esu patyręs emigrantas - išvykau ir grįžau. Per Pirmąjį pasaulinį karą bėgau nuo vokiečių į Rytus, per Antrąjį pasaulinį karą bėgau į Vakarus nuo rusų...
Kodėl bėgau iš Lietuvos? Atsakau: aš ne bėgau, o po Sedos kautynių atbulas atsišaudydamas atsitraukiau. Pasitraukiau tik kelioms savaitėms ar mėnesiams, nes tikėjau didžiuoju melu - pasirodžiusia Atlanto chartija, kuri esą užtikrino, kad po karo liks apsisprendimo teisė. Tik dabar atveriama tiesa, kad jokios apsisprendimo teisės nebuvo - Franklinas Delanas Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt), likus trejiems metams iki karo pabaigos, Baltijos kraštus buvo pažadėjęs sovietams. Tas didysis melas mane ant užpakalinių kojų ir pastatė. Tada supratau ir atradau, kad yra toks dalykas kaip globalizmas - didelis žmonijos pavojus.
- Beje, apie jūsų mėgstamą globalizmą... Filosofas Romualdas Ozolas, trumpindamas jūsų paskaitas apie globalizaciją ir globalizmą, yra apibūdinęs juos pasaulyje paplitusių kokakolos ir “McDonald’s” pavyzdžiais. Esą jei dar turi pasirinkimą - gerti ar ne kokakolą, valgyti ar ne “McDonald’s” sumuštinius, tai yra globalizacija, o jei tokio pasirinkimo nebėra ir tu privalai juos vartoti - tai jau yra globalizmas.
- Taip, globalizmas yra pasaulinės valdžios pavadinimas. Kai 2000 m. pasigirdo šis žodis, puoliau prie enciklopedijų, žodynų aiškintis, ką jis reiškia. Bet tokių žodžių čia nebuvo. Buvo tik nupieštas globus.
Prieš tai nuolat buvo aiškinama: “Mes turime sukurti pasaulinę valdžią”. Tad žmonės klausinėjo, kas tą valdžią kurs, kas bus jos viršūnėse, kas ją rinks. Tada mestas žodis - globalizmas. O kad jį sušvelnintų ir padarytų gerą, buvo pasinaudota senais metodais ir viskas pavadinta globalizacija, kurioje viskas suplakta į krūvą - mobilieji telefonai, kompiuteriai, internetas ir pan. Užtat žmonės ir negalvoja, kad globalizmas - blogas dalykas. Matote, kaip esame mulkinami?
- Ar kalbėdamas apie globalizmą, turite galvoje ir Europos Sąjungą?
- Aš manau, kad mes dar neturime ES. Čia tik melagingas projektas. Nes jokios Konstitucijos - yra tik kažkokia keista sutartis. Iš kur tas ES prezidentas išdygo? Kada mes už jį balsavome? Iš kur ministrai-komisarai atsirado? Sutartis nėra Konstitucija. Tai antras didysis melas kaip ir Atlanto chartija.
ES neišsilaikys daugiau kaip dešimt metų, nes tai yra nenatūralus dalykas prieš tautas ir kultūras. O kadangi jo dar ir nėra, tai mano tiesa galioja.
- Ar globalizmą galima kaltinti dėl pasaulinės krizės, dėl kurios darosi nebepatogu gyventi ir Lietuvoje? O gal čia kalta mūsų valdžia?
- Ne mūsų valdžia kalta dėl krizės. Krizė yra sukurta globalistų. 1913 m., kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema, ją, kaip neišvengiamą dalyką, išpranašavo Čarlzas Linbergas (Charles Lindbergh), garsiojo lakūno tėvas. 1910 m. slapta susirinkę bankininkai savaitę išsėdėjo, kol sugalvojo, kaip perimti Europos ekonomiką, o kai pavyko šį projektą prastumti Amerikos Kongrese, tada Č.Linbergas pasakė: dabar sukurtas didžiausias piniginis trestas pasaulyje ir kai jį valdantys žmonės panorės - bus infliacija, kai jie panorės - bus defliacija, kai panorės - bus krizė. Taip jau buvo sukurtos šešios krizės ir po kiekvienos jų žmonės vis labiau prarado laisvę...
Įdomu, kad nuo pat įkūrimo ta sistema ir nebuvo audituojama, nors perėmė Atstovų rūmų teisę ir pareigą spausdinti pinigus, nustatyti palūkanų dydį ir pan. Atsikelia vieną dieną, pažiūri į lubas, nustato palūkanas ir nusprendžia spausdinti tiek ir tiek pinigų. Paleidžia mašiną, pinigai sukasi, žmonės skolinasi, o tada - stabdžiai. Ir žmonės praranda ir namus, ir visą savo gyvenimą...
Tarptautinis valiutos fondas, beje, veikia tuo pačiu Federalinių rezervų sistemos principu.
Žinote, aš pergyvenau šias istorijas ir matau, kad negaliu jų atsikratyti - jos man ant sprando lipa, nes ir dabar bando mano tėvynę sunaikinti. Tai mano liga ir bėda.
- Žinote, kokių nuo to reikia vaistų?
- Žinoma! Manau, kad mes turime užmiršti savo emigrantus ir susikaupti ties Lietuvoje esančiu jaunimu, ties savo mokyklomis, savo valdžia. Tie, kurie skundžiasi, turėtų patys savęs paklausti - o ką aš pats darau, kad būtų geriau?
Mes nė vienas negalime daryti įtakos istorijai, bet kurkime ją priešindamiesi tironijai. Pažiūrėkite, už ko slapstosi tironai - tai už globalizacijos, tai už globalizmo, tai už atšilimo, tai už atšalimo... Taip, ta pati grupė žmonių, kurie dabar kovoja už atšilimą, anksčiau gąsdino visus planetos apledėjimu...
Baimė kuriama tam, kad mus visus kaip žuvis suvarytų į pasaulinės valdžios bučių, nes tik pasaulinė valdžia gali mus išgelbėti! O, kita vertus, tie pasaulinės valdžios kūrėjai nieko nauja neišrado - Čingischanas, Aleksandras Didysis, pasaulinės valdžios geidė komunistai... Ir ES - kaip geriausią pakopą į raudonąjį pasaulį - pirmieji išrado Leninas ir Trockis... Čia nieko nauja, tik reikia tą žinoti. Žinojimas gelbsti, o nežinodamas ir aš kvailysčių pridariau.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"
