Vitas TOMKUS: KĄ RINKTI, O KĄ IŠSPARDYTI? (apie nacionalinius lietuviško grybavimo ypatumus)

Grybus rinkti daug kam patinka. Net tiems, kuriems jie nepatinka. O labiausiai nepatenkinti tie, kuriems visų rinktus grybus tenka vienam valyti. Po to ilgai ilgai nuo jų purvo savo rankų neatsiplauni. Kartais taip ilgai visas murzinas vaikštai, kad net sau prisieki daugiau niekada niekada niekur nieko neberinkti, bet...

Apsiraminęs ir apsivalęs nuo šlykščių, kartais net mirtinai pavojingų, erkių bei kitokių parazitų kraugerių, tūlas pilietis, žiūrėk, ir vėl traukia į tą pačią tankmę. Gūdžią ir klastingą. Bet grybams ir šungrybiams labai naudingą, nes ten rečiau juos kas aptinka, todėl neišpjauna, neišspardo ir net nesumindžioja. Tik čia jiems galima ramiai sau veistis ir daugintis. Kai kada galima aptikti ištisas jų plantacijas, dar nuo Smetonos, Jablonskio ar net Basanavičiaus laikų plačiai plačiai įsišaknijusias, bet tam, kaip minėjau, jie turi būti labai gerai įsitaisę: nuošaly nuo pašalinių ir kuo toliau nuo paprastų žmonių akių! Nes, išvydę tokias grybų bei šungrybių šeimynėles, lietuviai rinkėjai būna kaip pasiutę ir elgiasi kaip išprotėję: rauna grybus su visom grybienom, pjauna jiems tik galvutes be kotų, o šungrybius į visas puses, kairę ir dešinę, Rytus ir Vakarus, išspardo kojomis.

Ypač rinkėjai lietuviai nekenčia invazinių. Pavyzdžiui, vadinamųjų „balsevičiukų" arba dar kitaip - „valinskiukų", kurie buvo pervadinti vieno skustagalvio, ne nacionalisto, bet populiaraus Nidoje grybautojo garbei, kuris juos itin mėgo ir reklamavo. Tačiau tikri lietuviai grybautojai nemėgo nei vieno, nei kito, nes invaziniai labai greitai išstūmė iš geriausių Lietuvos vietų mūsų tradicinius baravykus bei raudonikius, kuriuos per amžius rinko ir, iškėlę aukštai aukštai į viršų, su pasididžiavimu visiems rodė mūsų senoliai ir proseneliai.

Bet tokių seno raugo rinkėjų Lietuvoje mažuma. Vos vienas kitas belikęs, dar iš senų laikų užsilikęs, net senesnių, nei sovietmečio ar net krikščionybės atsiradimas. Dauguma iš jų juokiasi ir šaiposi. Vadina „trenktais bulvių maišu per galvą" arba kažkokių „ne tų grybų prisivalgiusiais". Jų niekur nekviečia ir nereprezentuoja, net jeigu jie yra nuostabūs grybautojai, profesoriai ar akademikai. Deja, tokie nė iš tolo neprilygsta nūdienos iššūkių mėgėjams, spartuoliams, startuoliams ir kitiems šaunuoliams, nes nebeatitinka nei laiko dvasios, nei tarptautinių, anei dvejopų standartų. Todėl tokiems atsilikėliams nuo civilizuoto pasaulio nieko kito ir nebelieka, kaip tik eiti į mišką (dar nesidžiaukit - nepasikarti) grybų rinkti, kol dar yra „zelionkų", ir brautis per brūzgynus kuo giliau į tankmę, kad tik toliau nuo civilizacijos ir daugumos, kuri jų nesupranta. Nors mūsų bočių išmintis bylojo: „Kuo giliau į mišką - tuo sveikesnių grybų prisirinksi!"

Deja, nūdienos dauguma per daug gilyn į tankmę neina. Stengiasi per daug toli nenusigrybauti. Juk gali pasiklysti, pasimesti, užsimesti ar net ant kokio piktavalio užsirauti... Kam rizikuoti? Todėl pasirenka „gamtos gėrybių" arčiau kelio ar visai pakelėse. Tuos, kurie labiau matomi. Tai kas, kad jie nuo kelio apdulkėję, išstorėję, sulinkę; nesvarbu, kad galva ant koto beveik nebesilaiko... Svarbu, kad tokiems racionaliems rinkėjams nereikia daug vargti. Nelaužyti sau galvos, kur eiti, kaip pareiti, kad nepasiklystum, berinkdamas tūnančius tankmėse grybus. Pasirinkai jau pažįstamus, kasmet kiurksančius toje pačioje vietoje, ir grįžti laimingas namo ar pas draugelius išrinktų plačiagalvių aplaistyti. O kad po tokių rinkimų ir atmestinio pasirinkimo visiems, ne tik artimiesiems ir draugams, bet kaimynams, svečiams bei pažįstamiems, vidurius susuka, kai kas per juos net į dausas iškeliauja, nusigrybavusiems - nė motais!

Todėl sąžiningiems ir atsakingiems rinkėjams rekomenduoju rinkti tokius, kuriuos vėliau reikėtų kuo mažiau perrinkinėti. Ir tik tokius, kurie mažiau tepasi: ką tik išdygusius - sveikus, nesukirmijusius, nepapuvusius...

Nors ir tarp jauniklių pasitaiko visokių! Atrodo, tik tik savo galvute į pasaulį prasimušė, o jau, žiūrėk, kotas sukirmijęs. Apžiūri galvą, o jau visa supuvusi. Prifarširuota neaiškių gyvių, kurie linkę tarpusavy veistis ir pro bet kur daugintis. Nuo tokių galima net apsivemti arba prieš visą svietą iki ausų apsi... (Švelniai kalbant, apsijuokti.) Ypač atsargiai elkitės su laibais ir grakščiais sijonuotais jaunikliais. Jei būsite neatidūs ir rinksite tradicinius kalpokus su sijonais, galite užsirauti ant tokių pavojingų, kad jų sijonai jums išeis pro antrą galą. Jei nesat tikri, geriau tokius koja paspirkit, kad Tamstos vaikai nesusipainiotų.

Pabaigai - apie pavojų.

Jeigu teritorija yra užteršta cheminėm trąšom, tepalų dėmėm ar kaip Černobylyje radiacija, jokiu būdu ten neikite rinkti. Nei grybų, nei šungrybių, nei bulvių, nei laukinių kopūstų... Nieko nieko! Apsinuodysite iki sąmonės netekimo ir tapsite nesąmoningais piliečiais! Nebereikės nei haliucinogeninių grybų rinkti, nei kanapių legalizuoti. Paskui visą gyvenimą būsite nelaimingi su savo vaikais ir anūkais, tokių netikusių grybų prisirinkę. Nors iš pažiūros ten grybai labai gražūs, didelėm skrybėlėm išsipuošę, storus pilvus išvertę... Apgaulė! Ne jūs juos, o jie Tamstų sveikatą surys. Mokykimės iš černobyliečių, kurie pavojingą visuomenei plotą atitvėrė aiškia linija, už kurios niekas nieko neberenka. Labai pavojinga sveikatai ir gyvybei! Ir net Lietuvos valdžiai, jei liks be lietuvių rinkėjų. Nemanau, kad slavai, kinai arba arabai rinktų į save nepanašius kitatikius... Išspardytų kaip musmires.