Vitas TOMKUS: PRARADOM AR ATRADOM?

Juk tai mes, ne jie, buvom išpopinti tarybinės santvarkos, kai mums viskas priklausė už dyką: gydymas ir švietimas, sanatorijos ir pionierių stovyklos, beveik nemokamas darbas pagal paskyrimą arba blatą, butas, kelialapiai, kultūros ir senelių namai, vaistai su vaistinėmis. O dabartinis jaunimas viską turi užsidirbti pats! Nei darbo, nei buto, nei geros algos mūsų valdžia jiems nesiūlo! (Išskyrus Gabrielių, Austėją, "mamučiuką" Pavilioniuką, Gentviliuką, vieną kitą vis dar ir dar pasitaikantį atvejį.)

Kas belieka kitiems, ne elitiniams jaunuoliams, kurių tėvai dar neprasiveržė į valdžią? Ko gero, jiems vertėtų nueiti prie balsadėžių, visas pavardes biuletenyje išbraukti ir savo tėvus įrašyti. Tik nesu tikras, kad tokį balsą rinkimų komisija užskaitys. Juk šunaujos balsas į dangų neina. Kauk nekaukęs, nei Dievo, nei Patriarcho malonės neprisišauksi. Kaip sako profesorius, kirminu gimęs - kirmelyne ir mirsi...

Tokiems nabagėliams, pasiraitojus rankoves, belieka čiupti gyvenimą už atlapų arba babą už žilės su iššūkiu: "Kur mano pensija?"

Juk tai mes kalti, kad mūsų vaikai ir anūkai gatvėse bei svetimose šalyse atsidūrė ir su negailestinga kapitalizmo santvarka susidūrė. Ten, kur žmogus žmogui - vilkas, o kas ne „elitas" valdžiai tėra paprasta šunauja. O juk ir mūsų jaunuomenė, kaip ir mes, galėjo sau be vargo gyventi ir viską gauti už dyką...

Tačiau mūsų neramioji komjaunuolių karta užsimanė "Lais-vės!" ir "Lands-ber-gio!", apie ką ilgai plyšavo miesto aikštėse. Ir vėl mūsų karta gavo, ką norėjo, o mūsų vaikai per mus kenčia nuo pernelyg didelės laisvės ir vis to paties, vis to paties ir to paties, Landsbergio. (O dabar jau ir abiejų Landsbergių!) Po viso to, ką padarėme ir čia pridarėme, mes dar drįstame ant savo jaunimo pykti?! Tik džiaukimės, kad ne mums, o jiems teko skubiai iš čia į nežinią emigruoti. Gal dar pavyks išgelbėti vieną kitą lietuvišką geną, sukryžminus jį su arabų šeichu, Sacharos beduinu arba netyčia susikryžminus su tuo, kas Afrikoje tyčia iškris iš palmės...

Manau, „prarastoji karta" esame mes. O mūsų jaunuomenė dar neatrastoji!

Sovietiniais laikais, dar iki Sąjūdžio prasidėjimo, man tapus populiariausiu žurnalistu, pavyko į spaudą prastumti frazę, kuria ilgai didžiavausi ir dabar norėčiau pacituoti:"Kodėl pūnant Kapitalizmui, dvokas sklinda iš Socializmo?" Šiandien ją perfrazavęs galėčiau daug sykių pritaikyti nūdienos aktualijoms. Kodėl Baltarusijoje dujomis malšinti maištautojus yra nežmoniška, o Lietuvoje šaudyti į maištininkus yra žmoniška? Kodėl Rusijoje persekioti netradicinės orientacijos demonstrantus yra žiauru, o Lietuvoje priešais Vilniaus katedrą olandui nusimauti kelnes ir pademonstruoti pliką užpakalį kunigams yra gražu? Kas nutiko mūsų skoniui? Kur mūsų davatkos su savo „megztom beretėm"? Kodėl nešaukia susikibusios „Gė-da"?

O gal mūsų Marijos žemė jau Kryžių kalne palaidota? O gal į Kremlių išsikėlė? Paskui kai kas stebisi, kodėl vis į Maskvos pusę šnairuojam... O kas belieka daryti, jeigu ten yra labiau puoselėjamos mūsų tautos ir šeimos dorovė ir tradicijos? Juk ten, ir tik ten, žmonės tebetiki, kad moralė yra vis dar šio pasaulio dimensija. Pas mus, deja, nebe. Ir niekam tai nekliūna. Nė vienas „Elito" atstovas - nei rašytojas, nei mąstytojas, nei politikas, nei politologas, anei joks šventikas ar koks kitas autoritetas net nepabandė viešai pirštu durti į išpampusį bankininką ir kartu pasižiūrėti, ar labai viduje jis išpuvęs?

Ar civilizuotai ir demokratinei visuomenei, kaip kartais save pavadiname, beįmanoma žemiau krist?

Patekę į išsvajotą kapitalistų rojų ir ten išvydę ištvirkusius ir išsigimusius nelabuosius, mes visi pasimetėme ir nusivylėme. Ne tik vis naujai išrandamomis tradicijomis, madomis ar lytimis, bet kartais idiotiškiausiomis ES direktyvomis. Baisiausia, kad galutinai nusivylėme sava valdžia, Tėvyne, savimi ir net savo vaikais bei anūkais.

Kaltiname juos nebūtais dalykais, tarytum patys jauni pasiutę nebuvom: svajojome būti jūrų kapitonais ir kosmonautais, kad tik toliau nuo namų, tėvų ir TSRS (tuometinės Tėvynės) atsidurtume. Ak, jei kas anuomet būtų mums valstybines sienas atvėręs, akimirksniu iš Lietuvos būtų išgaravę visi studentai, o paskui juos ir tarnautojai, darbininkai ir kolūkiečiai. Pasiliktų tik kolūkių pirmininkai, LKP CK nariai ir dar vienas kitas komsorgas, kuris irgi turėjo teisę po užsienius nemokamai pasitrankyti, nes ne visi į KGB ataskaitas sutikdavo rašyti.

Todėl nenuostabu, kad ir dabartinis jaunimas ir šiapus, ir anapus visai neblogai jaučiasi. Kaip namie. Nebereikia jiems jokios Lietuvos, o kam? Kai visas pasaulis po tavo kojomis... Nebereikia vienos tautos, kai Vilniaus plakatai ilgai ilgai skelbė: "Viena rasė - žmonių masė." Nebereikia nei savo dievų, o - kam, jeigu jų net neparodo per pramoginę televiziją? Be to, susidievinusių dievaičių yra pilnas seimas prigrūstas. Jei nepatinka, gali kartkartėm eiti naujų pasirinkti.

Tad iki kito karto!