V.Putiną ir D.Trampą įtaisė ne Rembrantas

Mažų mažiausia atrodo, kad suniokotas Luvro muziejus. Baltais dažais aplaistytos visos veneros, danajos, jupiteriai. Ar vėl atstatyta Berlyno siena. Telieka išeiti į Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų gatves. Skanduoti „Je suis Vladimiras!“, „Je suis Donaldas!“, „Je suis grafitis!“. Ir paversti tą namo sieną Raudų siena. Kur vieningai kūkčiosime. Apie mus netikėtai ištikusią laisvo žodžio smaugimo dramą. Neregėtą vandalizmo aktą. Nukreiptą prieš laisvo žodžio daiktavardžius. Bet mes be baimės priimsime tą smauglių iššūkį. Ginsime žodžio laisvę dar „radikaliau“. Vaizduosime kitų šalių politikus su čiulptukais, sauskelnėmis. Ar besibučiuojančius patvoriuose.

Kas įvyko? Laisva mintis bei jos raiška susidūrė su kita laisvąja mintimi. Irgi pasirinkusia dažų raiškos būdą. Ir tą pačią sieną. Bet pasirinkusią tik baltus dažus. Tad ko piktintis? Jei menas sulaukė itin karštos žiūrovų reakcijos. Juk apie tai svajoja kiekvienas menininkas.

Žodžio laisvė? Nejuokinkite...

Gal jau spiegti, jog terorizuojama demokratija? Lietuvoje ją labai lengva patikrinti. Nes svarbu, KAS ir SU KUO bučiuojasi. O jei tikrai paistome apie piliečių žodžio bei raiškos laisvę, įamžinamų bučiuoklių asmenybės turėtų būti visiškai nesvarbios. Tačiau pabandykime Vilniuje viešoje vietoje nupaišyti grafitį, kuriame Dalia Grybauskaitė aistringai bučiuotųsi su Šiaurės Korėjos diktatoriumi. Ar su Didžiosios Britanijos premjere Teresa Mei (Theresa May). Ar viešai ant sienos pasiglamžytų su Tarptautinio valiutos fondo vadove Kristina Legard (Christine Legarde). Paslaugiai išryškinus skirtingus šių damų ūgius bei kitus matmenis. O tada sėdime prieš tokį kūrinį. Gurkšnojame, žvengiame. Kilnojame į veidaknygę. Vieni kikens. Kiti atvirai piktinsis. Sakys - šlykšti provokacija.

Retorinis klausimas. Ar daug žmonių tokį paveikslą laikytų grynuoju menu? Vertintų tik estetiškai? Įdomu, kiek vietinių kultūrininkų tokį šedevrą užtartų? Ir kiek būtų viešai ginančiųjų laisvojo žodžio demokratinę raišką? Atvirkščiai. Dauguma piktintųsi ne spalviniais deriniais, bet šalies vadovei parodyta nepagarba. O galiausiai toks šedevras būtų atvirai užmozotas. Dieną prie jo priartėtų jungtinis susiraukusių dažytojų paradas. Lydimas politikų, demonstruojančių atvirą pasipiktinimą. O po viešojo uždažymo ritualo, skambant pasipiktinimo tiradoms apie provokaciją, Valstybės saugumo departamentas būtų įgaliotas sekioti dailininką. O policija įgaliota budėti prie tos nelemtos sienos. Kad niekas nebandytų paveikslo atkurti.

Įdomu, kiek laisvo žodžio gynėjų prasiveržtų pro klusnų uždažytojų kordoną ir kūnais pridengtų šalies vadovės portretą ant sienos. Klykaudami: „Vandalizmas!“, „Neleisime užpeckioti šedevro! Nes tokia buvo menininko raiška!“

O dabar pažvelkime į Lietuvos laisvojo žodžio demokratinę raišką kitokiu kampu. Tarkime, kažkur Vilniaus centre per naktį išdygsta didžiulis grafitis. Jame bučiuojasi žinomas politikas, šiuo metu kenčiantis dėl koldūno, ir mažumų lyderė. Vaje, kaip piliečiai, įskaitant daugumą politikų, džiaugtųsi. Šalies vadovė taip pat nesipiktintų. Paveikslo vaizdu sužavėtume ir vakariečius. Tad žodžio laisvė, mandagiai kalbant, keistoka. Iš vienų galima tyčiotis, o iš kitų - ne.

Per daug žvingauja tik arkliai ir žiopliai

Žmonės turi įsitikinimus. Skirtingus. Nes vienodi įsitikinimai būdingi tik minios psichozei. Sukeltai vedlio. O šiaip žmogus visada skaudžiau reaguoja ne į per karštą kopūstienę, bet į pajuokiamus savo įsitikinimus. Religinius, vertybinius, nacionalinius ir t.t. Tad bet koks tyčiojimasis sulaukia atsako. Tylaus pykčio, paveikslų užtepliojimo ar net fizinio priešinimosi. Sakote, mes drąsūs. Mes išpažįstame Europos vertybes. Bet tyčiotis nėra jokia vertybė. Juolab kai Europoje formuojasi ne karinė, ne proletariato, ne pavienio diktatoriaus, bet JUNGTINIO TYČIOJIMOSI DIKTATŪRA. Europa tampa gigantišku „Charlie Hebdo“ žurnalu. Kur žmonės, nepripažįstantys kažkokio jungtinio jiems primesto europinio standarto, terorizuojami karikatūromis. Ir kas dar baisiau - suvokiami kaip karikatūros! Vis labiau ir labiau! Modernėjant, postmodernėjant ir t.t. Kur net senatvė, nesėkmė, liga ir mirtis sekvestruojamos. Į viešąją erdvę išleidžiamos tik sukarikatūrintai. Įskaitant ir religijas ar tiesiog nuožmiai karikatūrinamą šeimą. Mes gyvename kažkokiame sukarikatūrintame pasaulyje. Kur bet koks natūralus žmogaus jausmas pirmiausia sukelia arklišką žvengą. Kaip paaugliams tarpuvartėje. O selfis su plastinės chirurgijos specialisto sukarikatūrintomis žuvies lupytėmis sulaukia susižavėjimo ovacijų.

Tad natūralu, kad įvairių religijų, įsitikinimų žmonės pasaulio sukarikatūrinimui priešinasi. Nebūtinai taikiomis formomis. Europiečiai piktinasi islamistais, džihadistais. Bet karikatūrinis pasaulio modelis - irgi savotiškas džihadas! Todėl sulaukia atsakomojo džihado. Klasikinio džihadisto bomba iš žmogaus kūno padaro atskirų jo dalių karikatūras. Iš savęs - taip pat. O klasikinis europietiškas džihadas išsprogdina žmogaus prigimtinį taisyklingą pasaulį. Išsprogdina į atskiras karikatūriškas draiskanas. Tarkime, į šeimą su dviem tėčiais. Tad kuo abu džihadai skiriasi? Tik tuo, jog populiacija žudoma lėčiau. Jai pamažu nunykstant.

POST SCRIPTUM. Gali būti, jog V.Putino ir D.Trampo bučinys išdygo ant sienos todėl, kad mums rūpi, kaip toliau klostysis Rusijos ir JAV politika. Jei D.Trampas taps JAV prezidentu. Tiesiog kai kam norėjosi sukarikatūrinti savo asmeninę ateities baimę. Supaprastinti ją iki dviejų detalių. Ir išjuokti. Kaip psichoterapijoje. Tokiu atveju korektiškiau nusipiešti ant sienos save. Su ilgomis zuikio ausytėmis. Supaprastinti savo baimę iki vienos detalės. O žodžio laisvė čia niekuo dėta. Vandalizmas - taip pat. Žmogus jau seniai yra savo prigimties vandalas. Tik ne visada tai pastebi.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“