VSD kelia grėsmę

- Gegužės 4 d. baigėsi terminas, kai VSD turėjo atsakyti į signatarų užklausą dėl VSD ataskaitos, kurioje signatarai Z.Vaišvila ir R.Paulauskas paminėti kaip galimai grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliantys asmenys. Gavote atsakymą? - „Vakaro žinios“ vakar teiravosi vieno iš kreipimosi į VSD iniciatorių, taip pat signataro Egidijaus Bičkausko.

- Kaip tik tą atsakymą gavome gegužės 3-iąją. Turbūt neišduosiu jokios paslapties, jei atskleisiu, kas ten parašyta, juo labiau kad ir neprašoma niekam neatskleisti. Atsakymo esmė - neteisios yra komunikacijos priemonės, paskelbusios, kad VSD ataskaitoje signatarai įvardijami kaip grėsmė valstybei. VSD esą tenorėjo pasakyti, kad Rusijos žiniasklaida ir mums priešiška žiniasklaida manipuliuoja tų signatarų pasisakymais, formuodama neigiamą, priešišką mums poziciją. Bet jokiu būdu saugumas neva nesako, kad patys signatarai yra grėsmė Lietuvai. Esminis momentas yra toks. Be to, VSD iš esmės priima mūsų pasiūlymą susitikti ir plačiau padiskutuoti šiuo klausimu. Susitikimo datą ir detales suderinsime vėliau.

- Tačiau jei ataskaitoje minimi asmenys nieko bloga nedaro, nekelia jokios grėsmės, gal ir jų pavardes minėti buvo neetiška ir net šmeižikiška? Nes daug kas tikrai suprato, kad VSD juos įvardijo kaip grėsmę, o kitaip suprasti ir nebuvo galima.

- Mano galva, pavardžių minėti nereikėjo. Arba ataskaitoje labai aiškiai ir nedviprasmiškai reikėjo įvardyti tai, kas parašyta mums atsiųstame atsakyme. Juk nori nenori signatarai R.Paulauskas ir Z.Vaišvila yra tam tikra Lietuvos valstybės dalis, valstybės kūrimo dalis. Todėl jų pavardžių panaudojimas tokiame kontekste turi būti itin atsakingas. Maža to: jei atmintis manęs neapgauna, R.Paulauskas buvo vienas iš konstitucinės komisijos, rengusios Lietuvos Respublikos Konstituciją, narių ir bene pirmas Sąjūdžio veikėjas, garsiai įvardijęs mūsų valstybės Nepriklausomybės siekį. Kalbant apie Z.Vaišvilą, reikia prisiminti, kad jis vienaip ar kitaip yra vienas iš Valstybės saugumo departamento kūrėjų. Todėl, mano nuomone, skelbiant pavardes su atsakomybe prasilenkta. Be to, būtų įdomu panagrinėti ir padaryti priešiškos mums žiniasklaidos apibendrinimus, kiek kartų jie būtent VSD ataskaitą panaudojo norėdami suformuoti priešišką mums poziciją. Bijau, kad ta ataskaita buvo pasinaudota kur kas daugiau kartų ir jos panaudojimas buvo gerokai efektyvesnis nei vienas ar kitas Z.Vaišvilos arba R.Paulausko pasisakymas.

- Tai vis dėlto VSD parašė pažymą su signatarų pavardėmis ar žiniasklaida jas sugalvojo (interpretavo)?

- Man, kaip ir visuomenei, mažų mažiausiai susidarė neaiškumas. Bet ir tai tik švelniai tariant. O nešvelniai tariant - kad tikrai jie įvardyti kaip grėsmė. Negana to, aš, kaip ir rašėme kreipimesi į VSD, čia įžvelgiu ne tik įspėjimą Z.Vaišvilai ir R.Paulauskui, bet įspėjimą ir kitiems signatarams, o per juos ir visai visuomenei, kad ji susilaikytų nuo tam tikrų pasisakymų. Esminis dalykas - nepabandyta atskirti, kur yra skirtumas tarp valdžios kritikos ir valstybės kritikos. Sutapatinama valdžiai, dabartinei politikai išsakoma kritika su grėsme valstybei. Bet praktika rodo, kad ne vienas mūsų valstybės veikėjų veiksmas ne tik kartais pasirodo neteisingas, bet ir keliantis grėsmę tai pačiai Lietuvai. Tad valdžios kritika yra reikalinga.

Aš gerai prisimenu Sąjūdį, kuriame pats aktyviai dalyvavau. Pagrindinė jo tezė, kuria vadovavomės, buvo ta, kurią dar XVIII amžiuje suformulavo Volteras (Voltaire): „Kategoriškai nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti.“ Man ši tezė yra kaip kelrodė žvaigždė. Ir tada buvo, ir dabar yra.

- Ar normalu, kad ant žmonių metama dėmė, o jie net neturi teisės apsiginti: viceministrai iš prezidentūros „juodojo sąrašo“, Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas, kandidatavęs į švietimo ir mokslo ministrus, kiti politikai slaptose pažymose kažkuo apjuodinti, bet net nežino kuo, todėl ir apsiginti negali?

- Tai visiškai nenormalu. Apie tai net diskutuoti negalima. Tik tiek, kad viceministrų, V.Gedvilo, kitų politikų atvejai vargu ar sietini su VSD. Veikiausiai - su kitomis institucijomis. Kitas dalykas: Lietuvos valstybėje, deja, susiformavo tokios nuostatos, kad kažkas, kas turi galimybes, gali mesti tokį nepamatuotą ir iš esmės teisiškai nepaneigiamą kaltinimą. Tai bloga tendencija, kurią, be jokios abejonės, reikia kuo skubiau stabdyti.

Šia linkme Seime tebevyksta diskusijos dėl Seimo laikinosios komisijos, kuri turėtų panagrinėti, kaip naudojama žvalgybinė ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, sudarymo. Aš tokios komisijos sudarymą vertinčiau labai teigiamai, nes tai būtų parodymas atsakingiems valstybės pareigūnams, kad toliau tokie dalykai nebus toleruojami, kad negalima propaguoti tokio pobūdžio mėtymosi kaltinimais. Ir dar noriu pasakyti tai, ko neišdrįso pasakyti tokios komisijos sudarymo iniciatoriai: taip, tai būtų perspėjimas prezidentei. Ji būtų perspėjama: „Negalima mėtytis tokiais kaltinimais, kadangi jūs, kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, paskatinate atitinkamai elgtis esančius žemesniuose lygmenyse, duodate toną, į kurį lygiuojasi visi.“ Nes ir viceministrų „juodasis sąrašas“, ir informacija apie V.Gedvilą, ir kitkas išėjo iš prezidentūros. Bet visa bėda, kad mūsų prezidentė nuo pat savo pirmosios kadencijos pradžios davė toną, jog yra neklystanti, kad nesiruošia už ką nors atsiprašinėti. Aš asmeniškai labai atsargiai žiūriu į žmones, kurie mano neklystantys.


Signatarų diskusijų klubo „Šimtmetis“ kreipimosi į VSD direktorių Darių Jauniškį tekstas

„Prieš keletą dienų visuomenei paskelbtoje ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui tarp kitų grėsmių ir asmenų jūs įvardijote ir signatarus Z.Vaišvilą bei R.Paulauską.

Bent mums tai neeilinis atvejis ir, jeigu toks teiginys yra paremtas rimta argumentacija bei įrodymais, nurodytų signatarų pažiūrų transformacija nuo valstybės kūrėjų iki grėsmės ir jų kurtai valstybei verta itin didelio dėmesio, kaip, beje, verta didelio dėmesio ir itin didelė atsakomybė tų, kurie ryžosi paskelbti patį teiginį.

Teiginio pagrindimas ataskaitoje vien tuo, jog minimi signatarai cituojami Rusijos žiniasklaidoje (juo labiau nenurodant šių citatų turinio bei konteksto), negali būti vertinamas kaip rimtas argumentas. O kitų ataskaitoje, deja, nėra.

Mums, Z.Vaišvilos ir R.Paulausko kolegoms, signatarams, norėtųsi šiuos argumentus (jeigu tokių papildomai yra) sužinoti bent tiesiogiai iš jūsų, o nesant jų išgirsti jūsų tolesnių veiksmų planą bei paaiškinimus.

Ne vienas iš mūsų ir ne vieną kartą yra diskutavę tolesnio valstybės kūrimo klausimais, ginčijęsi tiek su Z.Vaišvila, tiek su R.Paulausku. Kartais pritardavome, sutikdavome, kartais kategoriškai ne, tačiau visais atvejais neabejotinai suprasdavome, jog grėsmės valstybei jokiu būdu negalima sutapatinti su kritika tiems ar kitiems politikams, politinėms jėgoms ar jų nubrėžtai politinei krypčiai (kuri, deja, pasirodo ne visada teisinga ir taip pat gali būti grėsme valstybei).

Puikiai suprantame, kad signatarų paminėjimas ataskaitoje nėra kokios nors teisinės atsakomybės forma. Greičiau tai viešas įspėjimas apie tokios atsakomybės, tiek politinės, tiek teisinės, galimumą. Ir daugiau ne jiems, o per juos kitiems signatarams ir visai Lietuvos visuomenei“ (Sutrumpintas kreipimasis).

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“