17 nuotr.(Skirta tik mano vaikams ir anūkams, kurie, tikiuosi, pasiliks laikraštį ateičiai, kaip įrodymą, kad ne visad tiesa, ką kiti šneka ir rašo. Ir kai pagal naują tradiciją visi sutartinai pradės spjaudyti ant mano tamsaus atminimo, artimiesiems nereikės rausti iš gėdos ir it pagautiems nusikaltėliams graudžiai aiškinti: „Nieko nesakysime ir nekalbėsime. Jokių komentarų nebus, nes visus komentarus nabašnikas nusinešė į kapus.“)
Mieli vaikučiai, labai seniai gyveno tokia raudonplaukė mergaitė vardu Monika. Ji labai norėjo būti redaktore ir visus mokinti, ką ir kaip reikia rašyti. Nors jai sakė, iš pradžių pati išmok, tik po to kitus mokyk, Monika nieko neklausė, nes, kaip sakiau, buvo raudonplaukė. Raudona kaip komjaunuolė. Turėjo tik savo tiesą ir vertė kitus kartoti tai, ką pati galvojo. Tačiau Monika neturėjo kur savo minčių dėti, nei žurnalo, nei laikraščio, todėl nuolat vaikščiojo su prikimšta galva pas svetimus redaktorius ir bandė savo mintis pas juos patalpinti. Bet nesėkmingai.
Ir tada Lietuvoje atsirado svetimšalis jaunikaitis. Iš Estijos. Hansas Luikas. Dar raudonesniais plaukais nei Monikos. Dar labiau komjaunuolis. Visada pasiruošęs. Pirkti ir parduoti.
Pradžioje, vaikučiai, tas Hansas dažnai pas mane lankydavosi. Vis siūlė kartu biznį daryti. Nes buvo tikras spekuliantas. Netgi siūlė DELFI portalą kartu sukurti ir vėliau perpus pinigus dalintis. Bet aš nesutikau, nes buvau dar patriotas-idiotas, be to, nei kompiuteriai, nei nešiojami telefonai nepatinka. (Telefoną nešiojuosi tik tiek, kiek laidas leidžia.)
Nusiminęs Hansas išėjo į lauką ir sutiko Moniką. Abu raudonplaukiai. Tikri komjaunuoliai. Visada ir viskam pasiryžę. Mūsų Monika ir ne mūsų Hansas. Ir abu jie sutarė, kad Hansas duos pinigėlių, o Monika už juos atidirbs. Pagamins didelę didelę internetinę svetainę, kurioje galėtų ne tik savo, bet ir svetimas mintis talpinti.
Kaip tarė - taip padarė. Ir pavadino tą svetainę DELFI portalu. Didžiausiu Lietuvoje. Ir pradėjo visi, kas tik netingi ir neturi ką veikti, į tą DELFI savo mintis talpinti. Iš pradžių protingas, po to juokingas, o kai ir tos pasibaigė, dėjo viską, kas lindo: dėjo ant kitaminčių, dėjo ant konkurentų, o po to pradėjo dėti ir ant mirusių. Visokiais negražiais žodžiais dėjo. Siūlė net jų kapus apspjaudant išniekinti. Negražiai pasielgė ir su mano bendraminčiu profesoriumi Rolandu Pavilioniu, kurį piktas vėžys negyvai užgraužė. Nespėjo jo net palaidoti, o DELFIO komentatoriai jį bjauriausiais epitetais išplūdo.
Tada, mano mieli anūkėliai, jūsų seneliui kantrybė nutrūko.
Pabariau tą negerą mergaitę Moniką per savo laikraštį. Pamokiau, kad negražu su numirusiais negražiai elgtis, bet ji vis vien galvojo, kad mirusiems neskauda, nes jie jau mirę. O aš galvojau apie artimuosius, todėl viešai kreipiausi į tokį dėdę Romą Gudaitį, Etikos inspektorių, kuris už visas negražias žurnalistų mintis buvo atsakingas. Paprašiau, kad tą Moniką dar griežčiau išbartų ir neleistų jos komentatoriams tyčiotis iš mirusių. Bet tas dėdė man atsakė, kad Monika nekalta: DELFYJE piktų komentarų yra daug, o normalių darbuotojų vos vienas kitas. Tad neįmanoma sukontroliuoti.
O man, vaikučiai, atrodė, kad buvo galima ir gražiuoju susitarti: priimi daugiau žmonių arba mažiau komentarų spausdini. Net paklausiau dėdės Inspektoriaus, kas būtų, jeigu savo laikraštyje pradėčiau nekontroliuoti straipsnių? Kas teisme atsakytų? Atsakymo nesulaukęs labai nusiminiau, nes nebeišmaniau, ką daryti?
O paskui netyčia sugalvojau, kaip tą DELFI išgąsdinti, kad daugiau taip negražiai nedarytų. Kartais užtenka sukeisti žmones vietomis, pavyzdžiui, užpuoliką su auka, ir žmonės pasikeičia. Užpuolikas, pabuvęs aukos vietoje, pasidaro geras, nes supranta, kad kitiems irgi skauda.
Taip ir su DELFIU nutariau padaryti. Garsiai pasakiau, kad sukursiu DELFINĄ, didelį, baisų ir galingą, kuris praris DELFĮ su visa Monika ir Etikos inspektoriumi, kuris ją gina. O kad būtų baisu ir svetimšaliui Hansui iš Estijos, parašiau, kad DELFINO šeimininkas bus svetimšalis iš Vokietijos. Anton Tunyla. Su kuriuo prie Kinijos sienos pas rusus abu dirbom kareiviais. Tiesa, iš jo buvo toks vokietis kaip iš manęs žydas. (Klaipėdoje mes jį Antoška vadinom.)
Ta proga mes Tunylą nuprausėme, Tailande per 10 min. pasiuvome kostiumą, įsodinome į juodą limuziną ir pareiškėme, kad jis turtingiausias milijonierius. (Prieš tokius mūsų valdžia atatupsta krenta.) Planas pavyko, valdžia su Monika (jos labai geros draugės) išsigando ir skubiai atsiuntė antstolius, kurie mūsų DELFINĄ suareštavo ir uždraudė. Bet iki to mes dar spėjome kai ką nuveikti: DELFINO reklamoje išsityčiojome iš Monikos išvaizdos, žaidėm futbolą su nupjauta Inspektoriaus galva, o kai jiedu dėl to pradėjo viešai verkšlenti, „teisinomės“, kad neturime pakankamai žmonių viską sukontroliuoti. Tačiau Inspektoriaus įtikinti nepavyko. Mums kaipmat pripaišė neetiškumą.
Vis dėlto savo tikslą pasiekėme: DELFI, o netrukus ir kiti portalai, pradėjo trinti nepadorius komentarus, kai kas net registruoti bei blokuoti. Todėl Jūsų senelis, vaikučiai, irgi šiek tiek prisidėjo prie to, kad Lietuvoje, jei ne pensininkai, tai bent jau numirusieji galėtų ramiai ilsėtis. Todėl užaugę būkit geri, neskriauskite silpnesnių ir atminkite seną, bet ne visų dar suvoktą tiesą: niekada nesielkite su kitais taip, kaip nenorėtumėte, kad su jumis elgtųsi. Arba kaip pas jus vaikai darželyje sako: kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako.
Šįsyk tiek. Kitą kartą papasakosiu, kaip aš su kitu dar senesniu seneliu susipykau. Iki.
Nuo autoriaus: išklausę pasakas, mano anūkai pasiteiravo: o kas dabar atsitiko su mergaite Monika? Ar ji dar gyva? Ką ji veikia? Atsakiau trumpai: Monika užaugo, subrendo ir nebenori būti redaktore (matyt, atsibodo komentarus trinti). Dabar ji nori, kad ją rodytų per televizorių. Todėl intensyviai tam ruošiasi ir puošiasi.
