1 nuotr.Šeštadienį daug rašėme apie bankus. Skandinaviškus. Prieš tai rašėme dar daugiau. Apie tai, kaip jie drastiškai kelia įkainius, absoliučiai nesiskaito su savo klientais, atiminėja užstatytus namus, palikdami žmones benamiais ir dar su skolų kupra ant pečių. Kaip jie melžia mus, vietinę fauną, o visą „grietinėlę“ bogina anapus Baltijos.
Dar anksčiau jie buvo atleisti nuo pelno mokesčio, nes mūsų biudžetas matomai persipildė ir pinigėliai byrėjo per viršų. O kadangi - kas nukrito - tas dėl Miko - teko juos iš naujo skolintis iš tų pačių vikingų bankų, bet jau už fantastiškus procentus.
Deja, tai ne pirmas kartas, kai vikingai mausto mūsų varganą tautą.
Prieš keliolika metų buvo dirbtinai sukeltas ažiotažas dėl Vilniaus SEB banko. Mat spaudoje pasirodė pranešimas, kurį pasirašė tuometinis banko valdytojas Julius Niedvaras. O prie savo pareigų prirašė: „Laikinai einantis pareigas“. Žinutė pasirodė lapkričio pabaigoje, o jau gruodžio pradžioje ir vidury tarp indėlininkų kilo visuotinė suirutė: pasklido kalbos, kad bankas bankrutuoja, kad Vilniaus bankas tėra SEB’o dukterinė įmonė, menkas padalinys, kurį švedai nori uždaryti, kas nespės atsiimti indėlių - prapuls, kad visi oligarchai, įskaitant B.Lubį, savo milijardus jau atsiėmę... Visa Lietuva apgulė Vilniaus banką bei jo filialus ir puolė masiškai nutraukinėti depozitines indėlininkų sutartis. O indėliai tais laikais buvo su milžiniškomis palūkanomis. Po 10, 20, kalbama, kai kam, net 30 procentų. Kasmet! O sutartys ilgalaikės. Net iki septynerių metų! O dažnoje sutartyje - slaptas įrašas, kad palūkanos išmokamos sutarčiai pasibaigus. Tad per sukeltą paniką indėlininkai prarado šimtus milijonų, o bankas juos sutaupydamas „uždirbo“.
Tiesa, po „Vakaro žinių“ publikacijos „VELNIAI PUOLA VILNIAUS BANKĄ“ ir po prezidento Valdo Adamkaus įsikišimo pareigūnai iš VSD vis dėlto nustatė ir viešai pranešė, kad paniką Vilniaus banke dirbtinai sukėlė pats Vilniaus bankas. Tačiau oficialiai buvau apkaltintas aš ir mano „Vakaro žinios“. Atseit, su savo skandalinga publikacija konkurentų (Hansabanko) užsakymu už 4 milijonus norėjome sugriauti švedų banką. Nors tądien apie spūstis prie Vilniaus banko rašė visi Lietuvos dienraščiai, „atpirkimo ožiais“ buvome padaryti mes, „Respublikos“ leidinių grupės žurnalistai.
Po to vikingų bankų dar labiau pradėjau bijoti. Ir netgi gerbti, pripažindamas, kad man, smulkiam intrigantui, iki jų kaip iki Mėnulio: ir indėlininkų pinigus pasisavino, ir visą pelną į Švediją išvežė, ir dar manęs (kaip demaskuotojo) vos cypėn nepasodino...
P.S. Beje, „atpirkimo ožiu“ esu daromas ne pirmą kartą.
Smulkiau apie tai rytdienos „Vakaro žiniose“.
