1 nuotr.Jau pradedu suprasti ir užjausti vargšą milijardierių Darių Mockų, kuris, užuot įteikęs milijoną profesoriui L.Mažyliui, išskirstė jį po 20 000 eurų ir padalino savo draugeliams iš fondo: Bubniui, Staškevičiui, Tamuliui ir t.t. Aš irgi norėčiau 25-ių tūkstančių eurų „Respublikos“ premiją išdalinti savo draugams ir bičiuliams, bet kadangi jų neturiu, perleisiu savo redakcijos komandai, kuri jau kelintas mėnuo su manimi beveik redakcijoje nakvoja. (Įskaitant ir savaitgalius.) Jeigu profesorius (turiu galvoje, ne patriarchą) neras laiko redakcijoje apsilankyti ir bent jau buhalterijoje pasirašyti, visus pinigus išdalinsiu savo žurnalistams.
O profesoriui Liudui Mažyliui galės Vokietijoje reziduojantys mūsų ambasadoriai, visokie konsulai ir kultūros bei VSD atašė iš savo algų sumesti, nes tai jų darbas ieškoti svarbių Lietuvos istorijai dokumentų. Vis tiek praktiškai nieko neveikia, todėl mūsų vargšai profesoriai turi trenktis autobusais per visą Europą link svetimų archyvų tik tam, kad reikiamoje vietoje paspaustų reikiamą kompiuterio mygtuką ir Nepriklausomybės aktą atrastų.
Kodėl tai pasakoju? Kai mano sekretorė paskambino profesoriui ir pranešė, kad jam yra skirta garbinga „Respublikos“ premija, L.Mažylis prisipažino, kad nors laikraščių neskaito, kažkas jam tai jau minėjo. Paprašytas suderinti laiką, kuris jam būtų patogus buhalterijos formalumams sutvarkyti, liepė paskambinti kitą dieną. Kai kitą dieną sekretorė jam šiaip ne taip prisiskambino ir pasiteiravo, kaip ir kada būtų jam patogu premiją įteikti. Netikėtai išgarsėjęs profesorius dalykiškai pasiūlė redakcijai pinigus kaip paramą skirti VDU... Nei ačiū, nei džiaugsmo gaidelės balse nenuskambėjo.
Deja, profesoriaus iškeltos sąlygos man, kaip redaktoriui ir leidėjui, kategoriškai nepriimtinos. Mat su visokiomis institucijomis turiu karčią patirtį.
Vos įsikūrus mano Sąjūdžio dienraščiui, buvo renkamos aukos Rainių koplyčios renovacijai. (Ten, beje, kalėjo ir mano dėdė Jonas, prieš pat tragediją pabėgęs). „Respublika“ pervedė dešimt tūkstančių, o maždaug po mėnesio vėl girdime per televiziją, kad rinkliavos organizatorių darbams trūksta lėšų, nes surinko tik keturis tūkstančius. Kur išgaravo mūsų paaukoti 10 000? Beliko tik spėlioti.
Dar po kiek laiko Arvydas Juozaitis su išeivijos atstove Ugne Karvelis ieškojo rėmėjų Gedimino paminklui. Tam, kuris dabar stovi Gedimino kalno papėdėje. Įsipareigojome paremti 50-čia tūkstančių, o kaip avansą išsyk davėme 10 tūkstančių. O vėliau, kai pamačiau paminklo sąmatas ir kokiomis kainomis statybines bei apdailos medžiagas pirko, daviau sau žodį - ateityje ne tik su jokiomis organizacijomis, bet ir su neišmanėliais finansiniuose reikaluose niekada nebeprasidėsiu.
Štai taip gyvenime ir būna: jeigu tu elgiesi kaip žmogus ir nekeli jokių sąlygų savo artimui, tai būtinai iškels savo sąlygas tavo artimas. Tuo pačiu tik patvirtindamas seną kaip pasaulis taisyklę: padarei gerą darbą - ir užmiršk. Bet kaip tu žmogus šįkart gerą darbą padarysi, jeigu neįmanoma iš redakcijos buhalterijos be apdovanoto asmens parašo tuos pinigus išsiimti?! Belieka tik padėkoti profesoriui L.Mažyliui už premijas žurnalistų komandai, kuri pastaruoju metu tikrai daug ir gerai dirbo. Mes jas taip ir pavadinsime: didelės Mažylio premijos. Patikėkite, profesoriau, kad jos bus su kaupu atidirbtos. Vardan tos Lietuvos. Tegyvuoja.
