V.Tomkus: Kas nuplaus tris milijonus?

Žodžiu, aš ir dar trys milijonai piliečių tapome įtariamaisiais. Visi iki vieno! Kažkada reklama rėkė - „Jeigu tavęs nėra čia - tavęs nėra visai!“ Šįkart atvirkščiai: jeigu tavęs nėra KGB žurnale - tu gali būti bet kur! Maskvos archyvuose, maišuose, tarp prisidavusių valdžiai kagėbistų... Bet kur, tik ne tarp padorių Lietuvos piliečių, nes lietuviai yra labai įtarūs. Į viską žiūri labai įtariai. Ir net paprasta labdara kartais jiems sukelia įtarimą. (Vis prisimenu, kai po „Žalgirio“ rėmimo „Kauno dienoje“ buvau kaltinamas „nešvarių pinigų“ plovimu.)

Bepigu tiems, kuriuos „KGB žurnalas“ įvardino saugumo agentais. Daugelis jų gimė 20 amžiaus pradžioje ar net 19-ojo pabaigoje. Jau ilsisi ramybėje. Užtat jų vaikaičiai ir provaikaičiai gali kompiuteriuose bent po savo senelių dokumentus pasiknaisioti. O kur ieškoti savęs mums? Taip ir liksime visą gyvenimą „pakabinti ant plauko“? Net trys milijonai Lietuvos gyventojų, kurie urmu tapo įtariamaisiais. Tik todėl, kad keli tūkstančiai kagėbistų laiku prisistatė kur reikia ir prisidavė kam reikia?! Įdomu kam? Įtariu, patys sau, nes jei nebūtų valdžioje, vargiai būtų pajėgę įsislaptinti net septyniasdešimt penkeriems metams. Kaip čia dabar atsitiko, kad keli niekšeliai mums šitaip gyvenimą sugadino? Pabandykime juos surūšiuoti pagal pavojingumo laipsnį.

Kadriniai KGB darbuotojai. Dirbo KGB komitete, ir visi tai žinojo. Todėl protingi prie jų nekalbėjo ko nereikia ir stengėsi suvaldyti liežuvį. Su tais viskas aišku. Daug kas iš jų iki šiol dirba savo mėgstamą darbą. Tik ne KGB, o VSD.

Buvo ir tokių piliečių, kuriuos KGB vertė bendradarbiauti. Naudodami šantažą. Vieni iš baimės pasirašydavo, kiti gudraudavo: prižadėję „aukso kalnus“, išvykdavo į užsienius politinio prieglobsčio prašytis. Sukosi, kas kaip išmanė. Kai kas išsisukdavo, kai kam nepavykdavo. KGB pinigų jiems nemokėjo. Juos valdė per baimes. Pasaulinio garso mokslininkus, menininkus, sportininkus.

Ypač nelaimingi buvo tie, kurie įkliūdavo pažeidę įstatymus arba tarybinės moralės normas. Tokius už virvučių tampė kas tik netingėjo: saugumiečiai, kriminalinės ar ekonominės milicijos pareigūnai. Laikė stipriai ant trumpo pavadėlio ir vertė ištikimai tarnauti sistemai.

Kaip visais laikais buvo ir tokių, kurie paprasčiausiai gimė skundikais. Tokia jų priedermė - artimą savo įskųsti. O jei už tai dar 30 sidabrinių pamėtėja... Bet ką parduos. Daug tokių buvo komjaunimo aktyvistais, profsąjungų gretose ir ypatingai operatyviniuose būriuose, kurie už tvarką ir drausmę buvo atsakingi. Tokie tarybiniam saugumui priduodavo kursiokus, kambariokus, mokslo draugus ir už tai kilo karjeros laiptais, vis labiau artėdami prie valdžios lovio, o tuo pačiu ir įvairių privilegijų.

O dabar pabandykime atspėti, kokio tipo KGB agentai prisidavė saviems, tiems, kurie jau valdžios lovį aplipę, garantavo saviškiams, kad apie jų pomėgį niekas niekada nesužinos? O pomėgis taigi niekur nedingo. Jeigu buvai pedofilas, tai ir tebetraukia prie vaikų, buvai alkoholikas, toliau trauksi iš butelio. Gimei skundikas, gali vėl skųsti, bet jau kitoje valstybėje, Nepriklausomoj Lietuvoj. O jeigu išdrįs kas tave įvardinti, iškart - į teismą ir už grotų. Trejiems metams. Su VSD palaiminimu. Šįkart ne KGB, o jau tautiškas, lietuviškas saugumas, tave per akimirką sudoros. Kad labiau skaudėtų ir ilgiau prisimintum.

Matyt, pats metas atsiversti ankstesnius „Respublikos“ numerius ir prisiminti pajuodintus piliečius iš seimo. Kas jiems davė teisę Valstybės vardu slėpti nuo tautos jos išdavikus? Ar kas buvo iš jų tai įrašę savo rinkiminėse programose? Ar kas išklausė nuomonės tų, kurių likimus tie skundikai sugriovė? Kiek nekaltų žmonių per juos neteko darbo, galimybės po pasaulį keliauti, o kai kas sveikatos, laisvės?

Kur garantijos, kad jie vėl garsiai ar patylom šmeiždami savo artimą neprasibrovė į aukščiausiuosius visuomenės sluoksnius bei valdžios postus? Kas juos patikrins, juk sąrašai įslaptinti.

Kiek jų, išdavikų sėdi teismuose ir sprendžia mūsų likimus? O kiek jų tarnauja jėgos struktūrose? Matyt, nemažai, nes jos vis plečiasi - VSD, STT, FNTT, VRM, visokios žvalgybos, kontržvalgybos.

Jau nekalbant apie įtakos agentus, įvairiose redakcijose infiltruotus. Tie patys ir tokie patys, tik kitose rankose: anksčiau komunistų, dabar konservatorių.

Mano giliu įsitikinimu bendradarbiavusius su KGB piliečius reikia smerkti ir bausti tik už konkrečius darbus, o ne dėl to, kad ne laiku ir nepasiaiškinę numirė. Jeigu konkretūs skundai padarė akivaizdžią žalą visuomenei arba per tai nukentėjo jos piliečiai, tokius KGB agentus reikia bausti nepriklausomai nuo to, užsimaskavę jie ar emigravę. Ne laukti, kol jie išmirs, nes belaukiant tuoj Lietuva išsilakstys.

Todėl nuo šiandien skelbiu visus tris Lietuvos milijonus (įskaitant ir emigrantus) laisvais piliečiais. Kas man suteikė tokią teisę? O kas iš manęs ją atėmė? Keli užsimaskavę KGB agentai valdžioje? Kas jie tokie ir kaip jie išdrįso? Dėjau aš ant jų visų. Nemačiau jų Sąjūdžio įkarštyje, nenoriu ir dabar jų matyti. Lai kuo greičiau dingsta ir iš valdžios, ir iš mano gyvenimo.

O esamus ir būsims liustratorus labai rimtai įspėju: jei vėl bandysite šmeižti ar šantažuoti nekaltus piliečius, be juridinio pagrindo viešai tąsyti sistemai ar kokiam konservatoriui neįtikusį žmogų, dievaži, už vieną nekaltą priduosiu visuomenės teismui dešimt, ne, geriau šimtą arba net tūkstantį (priklausomai nuo mano nuotaikos).

O tiems, kurie mane kasdien ragina visus demaskuoti ir kuo greičiau skelbti KGB agentus, siūlau perskaityti mano pareiškimą čia.