V.Tomkus: Kodėl aš nepasitikiu internetu?

Nepatinka, kuomet bičiuliai restorane ar kavinėje, užuot bendravę žmoniška kalba, kaišioja vienas kitam į akis išmanųjį telefoną ir komentuoja: „Žiū, žiū, žiūrėk, kaip pavarė.“ Man nepatinka, kad reikia „žiū“ į „kompo“ ekraną, o ne į padangės žydrumo akis, kuriose kartais sutelpa visas pasaulis.

Man nemalonu, kai per pasimatymą maloni pašnekovė, užuot maloniai bendravusi, kiša panosėn telefoną ir dar moko: „Nori pažvengti? Imk, pasijuok ir išjunk.“ (Įdomu, kaip ji pati sureaguotų, jeigu po vakarienės aš jai netikėtai įbrukčiau spurdantį vibratorių kartu su instruktažu: „Nori pasimylėti? Imk, pasinaudok ir išjunk.“)

Ne itin malonu, kai pašnekovas susijaudina ne dėl tavo problemų, o nervinasi, kad kažkas atsitiko planšetei ir kažkas ten neatsidaro, todėl kaip išprotėjęs maigo klavišus ir bejėgiškai lanksto ekraną. O aš bejėgiškai stebiu, tyliu, nors žinau, ką tokiais atvejais reikia daryti: perlenkti ekraną iki galo, tik į kitą pusę ir tuomet būtų ramu. Vėl būtų galima ramiai sau bendrauti ir kalbėtis.

Bet čia tik smulkmenos. Anokios tai bėdos. Dėl jų tikrai nevertėtų atsisakyti interneto paslaugų. Juolab kad skandinavų banko klerkas, pretenduojantis į Vyriausius šalies Liokajus, mus įpratino naudotis elektroniniais pinigais, apstulbus stebėti, kaip bankomatai ryja mūsų pinigus, kartais su visa kortele - nei springsta, nei ačiū sako. Galėtų tokie visai šaliai vadovauti. Kabinetuose metaliniais veidais stovėti. Bent sekretorių ant minkštasuolių nevartaliotų. Nebent ant kokios valytojos užgriūtų. Ir tai netyčia. Tik tuomet, jeigu toji, nelaboji, su šluotkočiu užkabintų.

Beje, internetu po truputį jau renkame Seimą. Jokie hakeriai mums nebaisūs. Kuo dažniau įsilaužiama į saugiausius bankų bei galingiausius CŽV kompiuterius, tuo jie mūsų širdžiai mielesni. Nes, kaip dabar madinga kartoti, mes tikrai mylim iššūkius. O jie, regis, dar labiau myli mus. Kur besidairytum - vien iššūkiai: paskaičiuoji maisto kainas, po to atlyginimą - iššūkis; įvažiavai į duobėtą kelią ir nuleido padangą - iššūkis; kol ėjai susimokėti - prie aparato, ant automobilio uždėjo baudą - iššūkis; bandei aiškintis per teismus ir gavai dar didesnę baudą - dar didesnis iššūkis. Per tuos prakeiktus iššūkius kartais taip norisi rėkti, jog net bijai žmogus prasižioti: kad nesulauktum tokio iššūkio, kurį realizuoti būtų galima tik pasprukus iš Lietuvos. T.y. - emigravus į normalią valstybę.

Deja, ir ten niekur nuo kompiuterių nepasislėpsi. Ten dar labiau viskas kompiuterizuota. Tik jų kompiuteriai nėra tokie modernūs kaip mūsų. Pavyzdžiui, jie gali per internetą išrinkti Amerikai prezidentą, o štai sukeisti du kandidatus į prezidentus vietomis neišgali. O mūsų kompiuteriai išgali.

Pamenate, kaip vyko kova dėl prezidento posto antrajame ture tarp kandidatų - V.Adamkaus bei A.Paulausko. Nors pirmą turą triuškinančiu pranašumu laimėjo lietuvis, po kompiuterių „užlūžimo“ Kaune tik-bac! - kandidatas jau „Made in USA“. O paskui dar klausinėja, kodėl be entuziazmo balsuojam? Ir kodėl tokius nevykėlius išsirenkam?

Verčiau eitų aiškintis su kompiuteriais. Arba su hakeriais - kodėl ne tuos mygtukus spaudė... Arba kodėl komentarus svetimais vardais rašinėja?

Ar dabar aišku, kodėl aš nemėgstu ir nepasitikiu kompiuteriais? Jie vietoj manęs bendrauja su mano bičiuliais, skaičiuoja ir ryja mano pinigus, pagal savo skonį ir sugedimo laipsnį parenka teisėjus, seimą, prezidentus ir net unitazų reklamas. O kai visai nebeturi ką veikti, tai ir filmuoja, ką ir kur aš veikiu. Todėl savo skaitytojus tenka įspėti: jei norite ramiai pasiskaityti žinias, niekada nesineškite į tualetą kompiuterio. Laikraštį ir tik laikraštį. Antraip tokį vaizdelį galit per „YouTube“ išvysti, kad nebegalėsite žmonėms į akis pasižiūrėti.

P.S. Atrodo jau nusišneku: niekas į akis nebežiūri. Spokso tik į kompiuterį. O jis spokso į jus.