9 nuotr.(Skirta tik žinybiniam naudojimui: autoriaus vaikams ir anūkams. Svetimiems kategoriškai draudžiama kišti nosį į tekstą, nes jis kelia grėsmę visuomenės saugumui, griauna valstybės pamatus ir tarnauja tiktai Kremliui ir Putinui.)
Mieli vaikeliai ir brangūs anūkėliai, labai seniai, o konkrečiai (įvardinsiu, kol neapsilankė Alzhaimeris) 1988 metais Vilniaus mieste, Gedimino kalno papėdėje, susikūrė Sąjūdis. O gal susibūrė ar kas iš Maskvos subūrė.
Žodžiu, kur buvus, kur nebuvus iš kažkur atsirado iniciatyvi iniciatyvių kvailių grupė. Taip šventvagiškai drįstu teigti, nes ir pats ten kažkaip pakliuvau. (Tikiuosi, be KGB pagalbos.) Buvau tuomet jaunas, kvailas ir kaip dabar sakoma hiperaktyvus. Todėl nuoširdžiai tikėjau šviesia ateitimi ir kad tik nuo mūsų priklauso, vaikučiai, ar jūsų gyvenimas taps geresnis.
Susirinko autoritetingi idiotai, vėliau pasigarsinę kaip patriotai, ir metė iššūkį tarybinei sistemai. Sistemai, kurioje jie buvo gerbiami, mylimi, nomenklatūros darbuotojai, tituluoti akademikai ir profesoriai, garsūs dailininkai, architektai, aktoriai, režisieriai, populiarūs rašytojai, poetai, redaktoriai, garbingi filosofai, ekonomistai, kiti garbūs visuomenės veikėjai. Tie, kurie laisvai naudojosi visomis teikiamomis santvarkos privilegijomis: spec. parduotuvėmis, komunaliniais butais, o kai kas ir tarnybiniais automobiliais, garbingais postais, aukštais apdovanojimais. Juos gerbė, mylėjo liaudis ir valdžia, kuri dabar juos ne tik pamiršo, bet net prisiminti nenori.
Įsivaizduojate, vaikučiai, tie kvaišos visus savo pasiekimus ir nuopelnus sudėjo ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro ir giedodami Tautišką giesmę iškilmingai sudegino. Tam, kad dabar jie sulauktų nepelnyto pasmerkimo dėl kažkokių pušų, kurios juokėsi; kažkokio durnių laivo; kažkokio bendradarbiavimo su KGB; nepriklausomai nuo to, gyvi jie ar mirę. Kas išdrįs man paprieštarauti, kad jie nebuvo naivūs ar kažkokie keisti žmonės? O anuomet buvo autoritetai. Jų niekas netampė po teismus. Ir pienburniai nedrįso pravardžiuoti marginalais. Ir niekas kaip indėnų jų nelaikė užribio gyventojais, beteisiais, belaisviais, be galimybės viešai oficialiai pasisakyti.
Tad ko jiems dar trūko, pasakykit man vaikučiai? Ko neužteko? Laisvės? Garbės? Šlovės? Dėmesio? Lai dabar laisvi ir ganosi užmarštyje.
Mums nuo to, vaikučiai, tik geriau.
Turiu galvoje ne jus, mano tomkiukai, o save su gerbiamu profesoriumi. Kuo daugiau mudu apjuodinsime savo Sąjūdžio bendražygių, tuo labiau būsime patys švaresni. Ir kuo labiau pažeminsime jų atminimą, tuo labiau mudu būsime iškilesni. Vieninteliai nepakartojami Sąjūdžio įkūrėjai, tyri tarsi du Baltijos gintarėliai ant delno: niekas nebedrįs klausti, kodėl aš pavogiau tik vieną Sąjūdžio laikraštį, o profesorius pasisavino visą Sąjūdį?
Kur Brolybė, Lygybė, Teisybė?! Galvoja, jei profesorius, tai viskas jam galima?!!!
Tai va, jautė mano širdis, kad anksčiau ar vėliau su profesoriumi liksime dviese ir mudviem teks rimtai dėl vietos po saule kapotis. (Beje, intuicija manęs neapgavo, vėliau taip ir atsitiko, aš nukirtau tik vieną, „Juozą“, o likusių nespėjau - iškapojo profesorius.)
Nors pradžioje su juo labai susidraugavome. Abu buvome garsūs. Aš savo straipsniais drebinau Lietuvą, o jis savo muzika net visą laiptinę. Abu į LPS Iniciatyvinę grupę buvome parinkti sąmoningai, o visi kiti papuolė atsitiktinai per balsavimą. Vienas kitam tikom, kaip dvi poros batų: profesorius - kairysis, o aš dešinysis, nes jokiai partijai nepriklausiau.
Ypač, vaikai mano, profesorius ėmė gerbti jūsų senelį po to, kai toks Kapeliušynas iš „Izvestijų“ jį ir mus, „jo radikalią komandą,“ iš Maskvos užsipuolė. Atseit šiaip sąjūdininkai Lietuvoje lyg ir neblogi, bet va tas profesorius su savo radikaliu jaunimėliu viską Maskvai gadina. Žinoma, puoliau jį nuo Maskvos ginti ir suagitavau jaunimą, tiksliau - savo draugelius, laikinai, tik pusei metų, prastumti profesorių į Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės vadus. (Ta proga atsiprašau pono Čekuolio, kuris tuomet susirinkimui pirmininkavo ir darė viską, kad tik profesorius nebūtų išrinktas, bet vis tiek buvo apkaltintas, kad profesorių išrinko: nors kas matė Laimos Pangonytės filmą - tas žino, jog dėl visų Lietuvos nelaimių kaltas aš. Aš jį prastūmiau, o po to atstūmiau.)
Nuo tada mes su profesoriumi ilgai ir gražiai draugavome, kartu vykdavome pas rinkėjus - jis kaip mano vairuotojas, aš kaip jo šturmanas, o pas rinkėjus panevėžiečius vienas kitą papildydavome, jis murmėdamas auditoriją užmigdydavo, aš savo pigiais juokeliais pažadindavau, kad toliau murmesio klausytų. Taip mus abu į TSRS deputatus ir išrinko.
O juoda katė tarp mūsų perbėgo po pirmojo „Respublikos“ numerio pasirodymo.
Profesorius man paskambino ir paprašė į namus užvažiuoti. Maniau, pasveikins su pirmu Sąjūdžio dienraščio numeriu, šampano išgersim, o jis baksnoja pirštu į pirmąjį puslapį ir bukai kartoja: „Kas čia? Kas čia?“ Pradžioje pamaniau, kad jis, ko gero, be manęs „Respublikos“ pasirodymą atšventė, kad visai aplinkoje nebesiorientuoja... Bet ne, žiūriu, blaivas, ir toliau kartoja: „Kas čia?“ Pabandžiau paaiškinti: „Respublikos“ laikraštis, profesoriau.“ O jis toliau it užsuktas: „Bet čia kas?“ Ir dūrė į pirmą puslapį. Pamaniau, kad muzikologui yra ne kas su aritmetika, todėl mandagiai pasufleravau: „Čia pirmas puslapis, profesoriau. Po to eina antras, trečias, ketvirtas...“ Tada jam, matyt, nervai ir neišlaikė: „Nuotraukos kaip sudėtos?!“ Pagalvojęs, kad sugedo jo akiniai, išvardinau: „Respublikai“ sėkmės linki kardinolas Vincentas Sladkevičius, LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas ir LPS Seimo tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.“ Profesorius sėdėjo amo netekęs, todėl tęsiau: „Perskaityti, ką linkite ar dar prisimenate pats?“ Tada ir pratrūko: „Kaip nuotraukas, redaktoriau, sudėjai - kodėl ne aš pirmas?“
Išėjau įsižeidęs ir galvą laužydamas: iš kur aš galiu žinoti, kodėl jis ne pirmas? Gal mokykloje kaip ir aš blogai mokėsi? Gal laiku į kunigų seminariją neįstojo, kad kardinolu netapo, o gal prastai marksizmo-leninizmo katedroje darbavosi, kad pirmuoju LKP CK sekretoriumi nepaskyrė... Tada pirmą kartą pasigailėjau, kad galbūt be reikalo jį savo pirmininku išrinkom.
Po to, vaikučiai, ir prasidėjo mūsų konfliktai. Tai mano korespondentė ne taip jo žodžius iššifravo, tai ne taip laikraštis jo mintį skaitytojams perteikė... (Nors pats visada murma per nosį, kad niekas nieko negali aiškiai suprasti.) O po kritinio straipsnio „Lietuvos dalybos“, kuriame mes aprašėme, kaip naujai iškepti ponai suskubo naudotis privilegijomis, profesorius LPS Seimo taryboje mane užpuolė, kodėl savus kritikuoju - juk vadovauju Sąjūdžio laikraščiui, todėl privalau kritikuoti tik komunistus. Aš jam su malonumu pritariau ir pradėjau vardinti visus sąjūdiečius komunistus... Tada jau visas Sąjūdžio Seimas ant manęs užsiuto. Beliko pridurti, kad šitas skandalas laikraščiui bus tik į naudą. Tik tada jie pritilo.
Žodžiu, mano mieli vaikučiai, neužsibuvau aš ilgiau tame Sąjūdyje. Labai jau charakteriai neatitiko. Pasiėmiau „Respubliką“ ir išėjau, o jie iš manęs atėmė Sąjūdį. Taip ir išsiskyrėme visiems laikams ir daugiau mūsų keliai nebesusitiko.
Klausiate, mano mielieji, ar labai gailiuosi, kad piktą profesorių LPS Iniciatyvinės grupės pirmininku išrinkau? Prisipažinsiu atvirai: jeigu galėčiau pakartoti iš naujo, nė nemirktelėjęs vėl išrinkčiau tą patį. Kito tokio gudraus ir klastingo intrigų meistro Lietuvoje ir su žiburiu nerastum. Tik toks ir galėjo sugriauti Sovietų Blogio Imperiją. (O vėliau, deja, ir Lietuvą.) Iki.
