Yra 141 Seimo narys. Gal užtektų ir mažiau?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo trys buvę Seimo pirmininkai Česlovas JURŠĖNAS, Irena DEGUTIENĖ, Artūras PAULAUSKAS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, buvęs parlamentaras ir europarlamentaras Justas PALECKIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JA KAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kiekgi Lietuvai reikia Seimo narių?

Č.JURŠĖNAS: Galima išsiversti ir su mažesniu skaičiumi. Čia tikrai nėra problemų. Aš pats kartu su kolegomis dar 1996 metų rudenį pasiūliau kartu su rinkimais surengti referendumą dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Bet prisimename, koks buvo rezultatas. Tauta, deja, nenubalsavo.

Po metų kitų kokiame nors susitikime man primindavo, kad reikia mažinti Seimo narių skaičių. Ir aš iš karto klausdavau: o kaip jūs balsavote per referendumą, ar iš viso balsavote? Buvo galimybė sumažinti, mes patys pasiūlėme. Bet ta galimybė buvo sudeginta.

Žinoma, galima ir pačiam Seimui pataisyti Konstituciją, čia ne problema. Bet esminis klausimas - ką tie Seimo nariai arba visas Seimas, kaip tautos atstovybė, veikia?

Įvertinkime situaciją - kokia ji buvo prieš daugiau nei 10 metų ir kokia yra dabar. Esame Europos Sąjungoje ir NATO. Mums prisidėjo kur kas daugiau darbų, ir dalis tų darbų negali būti padaryta be parlamento veikimo.

Tautos atstovybė turi klausimų, kuriuos reikia spręsti šalies viduje ir kurių negalima išspręsti be Seimo verdikto arba Seimo priimto įstatymo, arba Seimo sutikimo, pritarimo.

Kaip tarptautinės bendrijos, juo labiau tokių garbingų organizacijų nariai mes turime gana daug tarptautinių uždavinių, kuriuos irgi reikia padoriai atlikti.

Galiu priminti, nes esu dirbęs nuo pačios pradžios: buvo laikas, kai mus kiti užstodavo, kai už mus kalbėdavo ir už mus kažką padarydavo mūsų labui. O dabar reikia pačiam viską daryti. Jeigu nepakovosi pats už save, tai kitas nepastebės, o trečias gal gali ir atvirkščiai padaryti.

Mes turime turėti pakankamai atstovų tarpparlamentinėse asamblėjose, įvairiose organizacijose, turime palaikyti kontaktus. Ir 141 Seimo nariui šiandien yra pakankamai darbo, palyginti su ankstesniais laikais.

Jeigu būtų sutarimas pačiame Seime, labai nesunkiai galima atitinkamame Konstitucijos straipsnyje padaryti pataisą, ir būtų mažesnis Seimo narių skaičius.

Žinoma, aš manau, neturėtų būti taip kaip Estijoje ar Latvijoje, kur yra 100 arba tik 101 parlamento narys. Tai yra kur kas mažesnės valstybės, turinčios mažiau gyventojų. Bet, sakysime, 121 ar gal net 111 Tautos atstovų, intensyviai dirbdami, galėtų susidoroti su tais uždaviniais.

Aš asmeniškai esu už tai, kad galima svarstyti šitą klausimą ir galima būtų spręsti, bet reikia įvairių politinių jėgų sutarimo.

G.JAKAVONIS: Dabar Europos Sąjungos įstatymai yra aukštesni už mūsų. Iš esmės pagal tai mes turime pritaikyti savo įstatymus, juos ratifikuoti. Ar vis dėlto šiandien nėra mažiau darbo?

I.DEGUTIENĖ: Ne visai sutinku, kad mes viską turime pritaikyti prie Europos Sąjungos. Kai kurie klausimai turi būti suderinti su europine teise, arba direktyvos turi būti perkeltos į mūsų nacionalinę teisę. Bet kai kurios sritys yra savarankiškos, ir mes patys turime spręsti problemas priimdami tam tikrus teisės aktus.

Panagrinėkime parlamentarizmo tradicijas vadinamosiose senose Europos Sąjungos valstybėse, ten, kur yra parlamentinės valstybės. Pabrėžiu, tai yra du skirtingi dalykai. Jeigu mes būtume prezidentinė valstybė, tai natūralu, kad parlamento galios būtų mažesnės negu šiandieną.

Pagal mūsų Konstituciją, kur yra iš dalies prezidentinės galios, gal mes ne visai esame tikra parlamentinė valstybė, bet vis tiek dominuoja parlamentiniai dalykai. Ir dėl to mes turime kur kas daugiau uždavinių negu, tarkim, prezidentinėse valstybėse.

Taip, buvo periodas prieš įstojant į Europos Sąjungą ir į NATO. Puikiai žinau, kiek daug reikėjo įdėti darbo, kad pagal Europos Sąjungos teisę būtų transformuoti mūsų įstatymai. Kai kurie teisės aktai dar buvo likę nuo tarybinės Lietuvos.

Žmonės dažnai sako: jūs štampuojate įstatymus, mes negalime net susigaudyti, kokie ten priimami teisės aktai. Aš visą laiką tai kritikavau ir dažnai sakau, kad tas periodas, pats gyvenimas mus vertė greičiau priimti tam tikrus teisės aktus. Buvo fiksuoti terminai.

Tarkim, tame pačiame Seime Česlovas Juršėnas visą laiką tikrindavo, ar mes spėjame pagal terminus. Šiandien mes turime kur kas daugiau galimybių ilgiau svarstyti tam tikrus teisės aktus.

Ką reiškia žodis „svarstymas“? Tai reiškia, kad įsiklausant, diskutuojant su visuomene, su įvairiomis socialinėmis grupėmis, galbūt su interesų grupėmis. Per tą laiką yra registruotas ir lobizmo įstatymas, vadinasi, yra registruoti oficialūs lobistai, kurie irgi dirba.

Visuomenėje daugiausia įsivaizduojama, kad visas darbas vyksta plenarinių posėdžių salėje. Tai yra, kaip sakoma, galutinis taškas arba paskutinis patepimas. Plenarinių posėdžių salėje vyksta įstatymo pateikimas ir galų gale tas šventas priėmimas.

Visas darbas, diskusijos vyksta komitetuose. Mes neakcentuojame to darbo komitetuose, kur su patarimais ateina tam tikros srities ekspertai. Mes priimame politinius sprendimus, bet būtinai turime pasitarti su tais žmonėmis, kurie yra mokslininkai, kurie yra tos srities ekspertai, ir, be abejo, atsiklausti visuomenės nuomonės.

Per 25 Nepriklausomybės metus atsiradus interneto pasauliui arba technologijoms, šiandien mūsų Seimo tinklalapis kaip niekad yra turtingas. Žmonės, kurie domisi įstatymų leidyba, puikiausiai gali matyti vieną ar kitą projektą pačioje pradinėje stadijoje, diskutuoti internete apie vienas ar kitas pataisas.

Man nepatinka, kad tam pačiam įstatymui yra registruojama begalė pataisų. Vieno žodžio pakeitimas dar būtų pusė bėdos. Žinote, kiek kartų yra taisytas vienas Alkoholio kontrolės įstatymas? 150 kartų.

Visada susimąstau: kai mes registruojame tiek daug pataisų, keičiame ir keičiame, ką daryti tam, kuris turi įgyvendinti mūsų priimtus įstatymus? Ar ministerijoje, ar savivaldybėje, ar kitoje institucijoje. Ką jau kalbėti žmogui, kuris perskaito ir nieko nesupranta, ir sako: žinai, jau pasikeitė tas įstatymas. Iš tikrųjų tai yra sunkus, sudėtingas darbas, ir tobulumui turbūt tikrai nėra ribų.

Visi įsivaizduoja, kad Seimas yra tik įstatymų leidžiamoji valdžia. Bet mes turime kitą, labai svarbią, konstitucinę funkciją. Mes turime užsiimti parlamentine kontrole. Tas procesas sunkiai, bet jau skinasi kelią. Tikrai yra kur kas daugiau parlamentinės kontrolės veiksnių. Ypač komiteto lygmeniu.

Galima palyginti, kad kituose parlamentuose vyksta kur kas daugiau viešų parlamentinių diskusijų. Šiandien mes to dar nesame tiek išplėtę, bet manau, kad ateityje ir ta funkcija bus vykdoma.

A.PAULAUSKAS: Turbūt nėra kadencijos, kad nebūtų užregistruotas projektas. Ir dabar, mačiau, klaidžioja per rankas pasiūlymas mažinti Seimo narių skaičių. Galiu pasakyti, kad ir aš sirgau ta liga. Man irgi norėjosi įdėti savo indėlį. Bet kai pabūni Seime, pamatai tą darbą, šiek tiek kitaip pradedi galvoti. Nesu visiškai „prieš“, jeigu tikrai būtų sutarimas.

Jeigu galvojame mažinti Seimo narių skaičių, reikia peržiūrėti rinkimų sistemą, keisti daug kitų dalykų.

Sakome, kad Lietuvoje sumažėjo žmonių. Bet Seimas atstovauja visiems piliečiams. Mes esame rinkti Lietuvos tautos. Ar žmogus yra Čikagoje, ar Londone, jis turi teisę balsuoti, dalyvauti referendume. Jis yra visateisis pilietis.

Mes negalime sakyti, kad štai čia gyvena tiek ir mes atstovaujame tiek. Mes atstovaujame visiems Lietuvos piliečiams.

Dar būdamas Seimo pirmininku domėjausi, kokia turėtų būti proporcija. Žiūrėjau, ar yra kokia formulė, kiek yra piliečių, kiek yra Seimo narių. Tai pagal mūsų piliečių skaičių mes turėtume turėti 130-150 narių.

G.JAKAVONIS: Iš esmės tiek ir yra.

A.PAULAUSKAS: Net galėtume daugiau, galime šiek tiek mažiau turėti. Mes išlaikome, sakykime, protingą atstovavimo normą. O jeigu norime mažinti Seimo narių skaičių, tai kiek mažinti? Projekte minima, kad turėtų būti 110 ar 111 Seimo narių, iš esmės reikėtų mažinti 30-ia.

Iš tikrųjų Europos Sąjunga priima nemažai teisės aktų ir jie galioja pas mus. Bet senose demokratinėse valstybėse nėra tiek daug įstatymų leidybos darbų.

Kai lankiausi Didžiosios Britanijos parlamente, esu paklausęs viename komitete, kiek jie priima įstatymų. Jie kokias 10 min. tarpusavyje tarėsi, kol atsakė - na, gal per metus 20-30 įstatymų. Pasižiūrėkite mūsų statistiką. Nėra ką lyginti.

Bet manau, kad ateis laikas, kai taisysime vis mažiau ir mažiau, ir gal net tą patį Alkoholio kontrolės ar Azartinių lošimų įstatymą. Tada legislatyvinė funkcija šiek tiek siaurės.

Danijoje parlamentas nerodo jokios iniciatyvos. Vyriausybė iš esmės rengia įstatymus, projektus. Ir tai, pasakyčiau, labai protinga. Seimo dauguma išrenka vyriausybę, paveda jai valdyti ūkį. Jinai mato, ko reikia, kaip taisyti, ir teikia tuos pasiūlymus. Tai ten beveik 90 proc. projektų yra tik vyriausybės. Aš galbūt stebėjausi, bet dabar man viskas atrodo aišku. Reikia, aišku, tobulinti statutą. Aš turiu abejonių, ar reikia tos pateikimo stadijos.

Č.JURŠĖNAS: Kai kur nėra.

A.PAULAUSKAS: Kai kur nėra. Gali komitetai kažkaip perfiltruoti. Būtų tada tokia diskusija, priėmimas. Mažiau reikėtų, taip pasakius, tose salėse sėdėti.

Dėl diskusijų. Daugelyje parlamentų yra toks svarbiausias politinis organas. Ta vieta, kur vyksta politinis gyvenimas, diskusijos.

Yra Švedijos pavyzdys. Kartą nuvažiuoju, vienas žmogus stovi tribūnoje ir kalba. Klausiu, kas čia darosi. Sako, vyksta diskusija socialiniais klausimais. Klausiu, tai kur žmonės. Visi, sako, sėdi kabinetuose ir klauso, kai ateina eilė, jie ateina į tribūną ir išsako savo poziciją. Tai kiek čia trunka, klausiu. Antra savaitė. Jau antrą savaitę parlamentas diskutuoja apie socialinę programą. Mums dar toli iki tokių dalykų.

Sakysime, yra Teisės komitetas. Kai pasižiūri jo darbotvarkę, apie kokią parlamentinę priežiūrą ar kažkokius gilinimusis gali kalbėti. Jie ten turi po 50 projektų, po 30. Tiesiog spėja kaip konvejeriu varyti.

Man patinka, kad mūsų komitete yra laiko pasigilinti. Mes turime laiko pasižiūrėti žvalgybos darbą, panagrinėti krašto apsaugos sistemą. Man, kaip pirmininkui, Seimo nariui, įdomu, kad tai galime daryti. Bet ne visi turi tokį komfortą.

Sakyčiau, dar nėra tokios praktikos žiūrėti, kaip vykdomas įstatymas. Yra tokių labai fundamentalių įstatymų, ir Seime Vyriausybė turėtų pristatyti, kaip jie vykdomi.

I.DEGUTIENĖ: Komitetuose kontrolė jau yra.

A.PAULAUSKAS: Tai aš manau, kad parlamentas visada turės darbo. Nesvarbu, ar Europos Sąjunga daugiau leis teisės aktų, ar mažiau. Parlamentas yra vienas iš demokratinių institutų. Jis labai svarbus.

Jeigu Seimo nariai sutartų dėl Seimo narių skaičiaus keitimo ar įvyktų referendumas, aš neprieštaraučiau, bet dabar tikrai nėra tokio poreikio, kad kažkam tie žmonės trukdytų.

I.DEGUTIENĖ: Yra netgi oficialiai sugalvota formulė, vadinamoji kubinės šaknies taisyklė. Optimalus parlamento narių skaičius yra kubinė šaknis iš gyventojų skaičiaus.

Pvz., 2009 metais mes turėjome turėti 150 parlamentarų, nes tuo metu Lietuvoje buvo 3,9 mln. gyventojų. Šiandien turime 2,895 mln. žmonių, taigi mūsų parlamente turėtų būti maždaug 136-137 nariai. Ir didžioji dauguma Europos valstybių pagal šitą formulę yra apsiskaičiavę.

Mes žiūrime ne pagal gyventojų, o pagal rinkėjų skaičių. Bet pažiūrėkime, kiek žmonių ateina į rinkimus. Tada pasiskaičiuoja ir išeina, kad reikia tų žmonių mažiau.

Dėl iniciatyvos sumažinti parlamentarų skaičių. Ir aš 2014 metais buvau viena iš tų, kurie siūlė su kolegomis.

J.PALECKIS: Mes su Č.Juršėnu labai seniai, prieš beveik 26 metus, buvome išrinkti į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą. Ir tada, reikia pripažinti, buvo pats didžiausias darbo krūvis. Tada viską reikėjo daryti iš naujo. Tuomet, be abejo, reikėjo kuo daugiau žmonių.

Po to, kai įstojome į Europos Sąjungą, mes savanoriškai atsisakėme nemažos dalies savo suvereniteto. Mes daug kur priimame, štampuojame Europos Sąjungos įstatymus, nes yra tokia tvarka. Taigi darbo Seimui tikrai šiek tiek sumažėjo.

Dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Nebūčiau radikalus šalininkas, kad reikia greitai ir stambiai mažinti skaičių. Kodėl? Todėl, kad visados mažesnį skaičių žmonių lengviau paveikti. Ir mes žinome, kad yra interesų grupės. Yra pinigai. Yra lobistai, kurie gali daryti įtaką tam tikram Seimo narių skaičiui.

Kitas svarbus argumentas yra tas, kad tikrai nedidelėse valstybėse paprastai mažiau nei 100 žmonių nebūna parlamente. Mes irgi nedidelė valstybė, bet, tarkim, palyginti su latviais, estais, vos ne dvigubai, trigubai esame didesni. O ten jie turi apie 100 narių.

Pagrindinis parlamento darbas yra nematomas. Prisimenu, prieš 25 metus mes, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos deputatai, nuvažiavome pažiūrėti. Ir Gertas Vaiskirchenas (Gert Weisskirchen), daugiau nei 35 metus dirbęs Bundestage, pasakė: tai, kas vyksta salėje, yra daugiau spektaklis. Tai pasirodymas prieš rinkėjus, o tikras darbas vyksta komitetuose, frakcijose. Labai svarbus yra darbas su rinkėjais.

Europos Parlamente yra 750 narių. Atvažiuoja ekskursijos iš Lietuvos, mato, kad salėje 50-60, kartais 20 žmonių, ir labai piktinasi. Bet jie nesupranta, kad lengviausia sėdėti salėje ir nieko nedaryti. O kai sėdi savo kabinete ir seki diskusijas, gali atlikti ir tam tikrą savo darbą.

Sakyčiau, kad reikėtų galvoti apie Seimo narių skaičiaus sumažinimą. Kodėl? Nes neišvengiamai yra toks įtarimas. Seimo nariai nenori susimažinti to skaičiaus, nes iš karto sumažėja jų šansai būti išrinktiems. Taip iš tikrųjų yra.

Užsienyje gyvenantys tautiečiai liko Lietuvos piliečiais ir turi teisę balsuoti. Bet pažiūrėkime, kiek jų balsuoja. Labai nedidelė dalis. Reikia pripažinti, kad tie, kurie išvažiuoja į užsienį, jau nelabai dalyvauja. Kai dirbau ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje, tuo metu jau buvo apie 100 tūkst. Ateidavo balsuoti į ambasadą arba paštu. Mano manymu, jeigu Seimas sumažins savo narių skaičių, tai bus visuomenės palankiai sutikta. Nesakau, kad automatiškai išaugs autoritetas ir vertinimas, bet toks žingsnis šiek tiek būtų palankiai įvertintas visuomenės.

G.JAKAVONIS: Žiniasklaidoje nuolat skalambijama apie Seimo privilegijas. Tai algos per didelės, tai kanceliarinėms prekėms per daug mokama. Kaip vertinate tas privilegijas, didesnes algas?

I.DEGUTIENĖ: Pirmiausia mes visi turėtume susitarti, apie ką kalbame. Kaip humorą pasakysiu: kai žiniasklaidoje vis rašoma apie Seimo narių privilegijas, mano vyras klausia: „Tai ką tu nuo manęs slepi? Kokias tu turi privilegijas?“

Aš niekaip negaliu įvardinti, kokias aš turiu privilegijas. Viena, jeigu aš turiu parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Tai yra mano darbui skirti pinigai pagal Konstituciją. Nei aš sugalvojau, nei mano kolegos sugalvojo. 1992 metais Konstitucija priimta tokia, kokia yra.

Buvo sunkmetis. Parlamentinei veiklai skirtos lėšos buvo drastiškai sumažintos. Beje, jos ir dabar nėra atkurtos, likome tame pačiame lygmenyje, kokiame buvome.

Bet ką tai reiškia? Žmonės, ypač tie, kurie yra rinkti rajonuose, tuos pinigus daugiausia išleidžia transportui. Šiandien kiekvienas Seimo narys važinėja nuosavu automobiliu ir pinigus išnaudoja benzinui. Tų pinigų, jeigu tikrai sąžiningai dirba darbą, jiems net trūksta.

Kartais aš jaučiuosi nejaukiai, nes man sako: kodėl tu mažiausiai iš visų Seimo narių išleidi pinigų? Pirma, mano apygarda yra mieste - prospektas, Žvėrynas, tai aš pėsčia galiu vaikščioti, troleibusu pavažiuoti iki Naujininkų. Man nereikia tokių pinigų.

Be abejo, nesakau, visko buvo ir anose kadencijose. Gal šioje kadencijoje negirdėjau. Ypač praeitoje kadencijoje buvo servizai kažkokie perkami. Sakyčiau, tai buvo atskiri atvejai. Ir šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Tada visi mes esame nesąžiningi, visi neteisingai naudojame pinigus.

Tas, kuris sąžiningai, dorai atlieka savo, kaip parlamentaro, pareigas, racionaliai ir išleidžia tuos parlamentinei veiklai skirtus pinigus. Ir nešaržuotai, kad tušinukus ar pieštukus perka. Kalbant apie tušinukus ar pieštukus, reikia nusipirkti iš savo algos.

Kokios dar tos privilegijos? Kad mūsų parlamentarai, kurie rinkti ne Vilniuje, o kažkur kitur, turi bendrabutį? Jūs man parodykite su „pirtimi“ ir „baseinu“. Kadangi aš ne bendrabutyje gyvenu, po viso to skandalo nuėjau pažiūrėti, kur yra ta „pirtis“ ir „baseinas“. Tai „baseinas“ ten, atleiskit, bliūdelis toksai buvo. Stambesnis vyras kažin ar įtilptų. O atseit prabangi sporto salė - aplūžęs treniruoklis stovėjo.

Kiekvienoje valstybėje yra skirtingai sprendžiama, kur parlamentaras turi gyventi, jeigu jis ne sostinės gyventojas. Ar tai būtų Londonas, ar Berlynas, ar Varšuva. Tik yra skirtingi būdai, kaip tai daroma. Vienose valstybėse duodami pragyvenimui dienpinigiai arba butpinigiai, o kitur yra bendrabutis.

Galiu palyginti, koks yra Varšuvoje „bendrabutis“. Tai yra, mano akimis žiūrint, prabangus viešbutis, sujungtas su Seimu. Jame gyvena Lenkijoje išrinkti parlamento nariai, kurie yra iš visos Lenkijos.

O mūsų parlamentarai gyvena apšiurusiame bendrabutyje, kuris yra virš tunelio. Ateini pas kolegas į bendrabutį. Vibracija tokia, kad visos grindys juda. Jau nekalbu, kad net einamajam remontui amžinai Seimo biudžete reikia ieškoti pinigų - šiek tiek padažyti ar palopyti, ar bent langų sandarumą sutvarkyti.

Mes patys, aš nieko nekaltinu, išpūtėme kažkokį didelį burbulą. Kad mūsų parlamentarai yra visko pertekę, gyvena rojuje, pinigais švaistosi. Iš tikrųjų taip nėra. Tai, kas yra skiriama, skiriama darbui tų žmonių, kurie tą darbą turi atlikti. Kitas dalykas, ar visi sąžiningai tai padaro. Bet visus vienu brūkšniu nubraukti ir sutepti tikrai ne visai sąžininga.

G.JAKAVONIS: Kai susitikimuose su kaimiško rajono rinkėjais sužinai, kiek tie žmonės uždirba, pasidaro nepatogu. Kiek turi uždirbti Lietuvos parlamentaras?

J.PALECKIS: Prisimenu vieną susitikimą, kur buvo 20-30 žmonių, ir aš pasiūliau balsuoti: kaip manote, kokią reikėtų nustatyti Seimo nariams algą? Tai su nedidele persvara laimėjo pasiūlymas duoti jiems vidutinę algą. Vienu balsu jis įveikė pasiūlymą duoti minimalią algą. Įsivaizduojate? Nuotaikos žmonių yra labai karingos, bet jos visiškai neteisingos.

Prisimenu, Europos Parlamente mano kaimynas Užsienio reikalų komitete buvo Polas Nyrupas Rasmusenas (Poul Nyrup Rasmussen), daug metų dirbęs Danijos premjeru. Kaip žinome, Danija yra labai klestinti šalis, kurioje mažiausias korupcijos indeksas. Aš jo klausiau, kaip jiems pasisekė pasiekti, kad pas juos beveik nėra korupcijos?

Sako, pirmiausia jie turi tokias tradicijas. Kitados karaliai labai griežtai su tais dalykais kovodavo. O antra, jie ir savo parlamentarams, ir valstybės tarnautojams moka labai didelius atlyginimus, kurie gali konkuruoti su firmų mokamais atlyginimais. Žodžiu, jie susirenka į valstybės tarnybą, į parlamentą geriausius žmones. Aišku, galima mokėti ir dar daugiau, bet jau jiems yra stimulas ateiti į parlamentą ir valstybės tarnybą.

Yra bendras visų žmonių interesas turėti stiprius, protingus, sąžiningus europarlamentarus.

Parlamentaras tampa viešu asmeniu. Ir jis, galima sakyti, savo noru pasineria į purvo vonias, nes iš karto tampa taikiniu. Kartais tam yra pagrindo, bet labai dažnai nėra jokio pagrindo. Jis apipilamas tendencingos žiniasklaidos.

Kiekvienas iš tų aršių Seimo narių kritikų pasąmonėje galvoja: aš gerokai protingesnis už tą, kuris sėdi parlamente, tik kažkodėl manęs neišrinko. Bet kodėl jo neišrinko, jis turėtų pagalvoti: jis ne partijoje, jis nesistengė, jis nežinomas ir taip toliau.

Be abejo, Seimo narys turėtų elgtis kaip galima tvarkingiau, kukliau, mažiau naudotis automobiliu, kur gali, nueiti pėsčias, jokiu būdu nedemonstruoti kažkokios prabangos. Bet sudaryti Seimo nariui geras sąlygas ir padaryti tą vietą patrauklią, kad protingi žmonės ten norėtų eiti, yra valstybinės svarbos uždavinys.

Č.JURŠĖNAS: Turime pripažinti, kad kol bus gana prastas gyvenimas daugeliui žmonių, tūkstančiams žmonių, žinoma, bus tų kalbų.

Jeigu iš tikro sutartume sumažinti atlyginimus, tai kiek žmonių eis? Iš tikro didelė dalis rimtų, galvotų žmonių neis.

Man atrodo, O.fon Bismarkas (Otto von Bismarck), XIX amžiuje formuodamas Reichstagą, buvo padaręs tokį bandymą - iš viso be atlyginimo. Suprantama, kas eis tada į Reichstagą, - eina tiktai turtingi, eina kapitalistai arba jų atstovai, advokatai ir junkeriai. Žodžiu, visas atitinkamas elitas. O kaip gali eiti darbininkų atstovai, tų pačių socialdemokratų atstovai, kai neturi aiškaus ir gero pragyvenimo?

Nereikėtų užmiršti, kad parlamentas yra kadrų ugdymo kalvė. Juk tas, kuris pereina parlamentą, dažnai gali eiti ir į vyriausybę, ir į kitokią valstybinę tarnybą, galų gale į privatų verslą, jis įgyja milžinišką patyrimą.

Yra dar viena parlamento funkcija - politinių darbuotojų arba valstybės žmonių ugdymas. Pasižiūrėkime visus parlamentus per daugiau negu 25 metus. Pamatysime, kiek žmonių iš buvusių deputatų iškilo į ministrus, diplomatus, teisėjus, akademikus ir taip toliau.

Parlamentaro patyrimas, o juo labiau dirbus ne vieną kadenciją, yra labai svarbus veiksnys. Ir Vakaruose tai yra vertinama.

Daugiau skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“