11 nuotr.Valdantieji, pasiryžę nuo 2015-ųjų metų sausio 1 d. žūtbūt mums atvesti eurą, meta milijonus svetimo pinigo privalumams viešinti. Bet ar sąžininga kalbėti apie euro įvedimo privalumus nutylint praradimus ir nepatogumus, kurie mūsų laukia? Kodėl mažiausiai 3 milijonai litų skiriami ne diskusijoms, kurios žmonėms galbūt leistų susigaudyti kas yra kas, o vienpusei kažkokio mistinio gėrio propagandai (viešinimui per TV, internetą ir kt.?)
Kodėl tų milijonų nepaskirsčius sąžiningai: pusę agitacijai už eurą, pusę - lito šalininkams? Ir tada pasimatytų, nori to euro Tauta ar ne. Tačiau dabar pliekiama į vienus vartus net nepasivarginant suvaidinti demokratijos.
Litą galėtų išgelbėti arba sunaikinti Tautos referendumas. Bet akivaizdu, kad jo iniciatoriams dar teks įveikti valdžios paruoštas užtvaras. Ir ne tik propagandines. VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, vos išgirdęs apie tokią iniciatyvą, tuoj suabejojo: ne, tokie dalykai šitaip greitai nedaromi. Gal iki metų pabaigos referendumas ir įvyktų...
Kažin, kokią plokštelę ponas VRK pirmininkas imtų sukti, jeigu to referendumo prireiktų valdantiesiems?
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Valdemaras Katkus daro išvadą: mūsų valdžia pasielgė tipiškai posovietiškai. Nusprendė, kad reikia euro ir viskas. O, sako, norint sąžiningai paskirstyti pinigus, galima buvo juos padalinti panašiai kaip prezidento rinkimams, kai televizijose yra skiriamas visiems kandidatams vienodas laikas.
Kodėl pinigai atseikėti tik euro privalumams aiškinti? Todėl, atsako ekonomistas, kad taip nusprendė saujelė politikų, prieinančių prie mokesčių mokėtojų pinigų.
V.Katkus teigia, kad Lietuvoje pasirinktas toks pat euro įvedimo kelias, koks buvo Latvijoje ir Estijoje. Ten taip pat nusprendė saujelė politikų, manančių, kad jie viską supranta ir viską išmano.
Ekonomikos specialistas neslepia, jog jam kartais būna juokinga klausantis visokių eurobiurokratų ir eurostūmikų svaičiojimų. Nors jie priiminėja valstybės reikšmės sprendimus, tačiau, abejoja signataras, ar tie ponai išlaikytų elementarų bankininkystės egzaminą.
Antai, pastebi V.Katkus, Danijoje ir Švedijoje buvo pasirinktas kitoks, konsensuso kelias. Visi politikai sutarė, kad nacionalinės valiutos atsisakymas yra per daug svarbus klausimas, todėl atsiklausė gyventojų nuomonės. Skandinavų politikai nusprendė eiti santarvės keliu. O mūsų politikai pasirinko postsovietinį kelią, kada viską nusprendžia valdžia ir pasitelkia propagandos mašiną.
Įdomu, o ką apie tarimąsi su Tauta mano mūsų demokratiškai išrinkti parlamentarai, kiekviena proga mėgstantys pasvaičioti apie demokratiją? „Respublika“ kalbino įvairių frakcijų Seime atstovus, absoliučios daugumos pozicija aiški - plaukti pasroviui.
Mišrios Seimo narių grupės atstovė Aurelija Stancikienė virkauja, kad „euro įvedimas vyksta labai nesąžiningai ir nedemokratiškai“. Parlamentarė plakasi dėl referendumo: parengusi Seimo nutarimo projektą, ji negali dokumento įregistruoti, nes tik 4 kolegos pasirašė, o reikia mažiausiai 35. Jai neliko nieko kito, kaip pripažinti, jog parlamentarai dėl savų sprendimų nėra laisvi.
„Drąsos kelio“ frakcijos narys Povilas Gylys taip pat tik dejuoja, kad dėl euro įvedimo nėra jokios diskusijos. Save eurorealistu vadinantis politikas, kalbinamas „Respublikos“, situaciją įvertino štai taip: dabar vyksta „brežnevinė“ agitacija. O ką jis pats bandė daryti, kad žmonės nebūtų kvailinami? Sako, daug rašęs, bet niekas jo kūrybos neskaito. O jeigu skaito, tai tie, nuo kurių kažkas priklauso, jo nuomonės nepaiso. Net komitete bandęs įpūsti diskusijų ugnį, bet likęs nesuprastas. Tai, sako, plenariniame posėdyje neverta nė burnos aušinti, nes ten diriguoja „sisteminės partijos“.
P.Gylys tikino labai norintis pasakyti žmonėms, kad euro įvedimas neišgelbėjo pietų Europos šalių, o štai mums euras siūlomas kaip panacėja nuo visko. Žmonės turėtų išgirsti elementarią tiesą: kiekviena šalis turi savo skolinimosi reitingą, o jeigu jis blogas, nesvarbu, ar tu euro zonoje, ar ne, tu skolinsies už aukštas palūkanas. „Mus tikina, kad skolinsimės pigiau. Tai melas“, - šitai seimūnas labai norėtų pasakyti visai Lietuvai.
„Tvarkietis“ Andrius Mazuronis taip pat labai norėtų plačios diskusijos. Užtat, tikina, kiek gali, tiek dalyvauja laidose. Bet bėda ta, kad tų laidų taip mažai.
O štai „darbietis“ Kęstutis Daukšys važinėdamas po Lietuvą patyrė, kad euro šalininkų išties nėra daug. Gerai būtų, kad kas nors iš valdžios šitai išgirstų. Bet šito jis niekam nesako, prisidengdamas tuo, jog iš esmės, stodami į ES, įsipareigojome įsivesti eurą, esą prieš vėją nepapūsi...
„Aš manau, kad valdžia savo pozicijos laikysis, kol atsiras kitokia. O kitokia gali atsirasti tada, jeigu bus surengtas referendumas ir žmonės parodys kitokią valią“, - šneka stebėtojo poziciją užėmęs „darbietis“.
Už euro įvedimą abi rankas keliantis Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis pripažįsta sunkiai įsivaizduojantis, kaip padalinti pinigus tiems, kurie už eurą ir tiems, kurie prieš. Jo manymu, gal nereiktų jokių pinigų dalyti diskusijoms, o savivaldybėse, bendruomenių namuose susirinkusiems pakaktų paaiškinti, kaip reikės atskirti tikrą eurą nuo netikro.
Kaip yra, taip gerai - maždaug tokia konservatoriaus Jurgio Razmos nuomonė. Jis skaitęs regioninėje spaudoje užsakytus straipsnius, kuriuose „yra neblogai iškeliami tam tikri probleminiai klausimai ir paaiškinimai“.
Bene nuoširdžiausias (naiviausias?) socialdemokratas Algimantas Salamakinas, prisipažinęs, kad pirmą kartą girdintis, jog euro įvedimo reklamai yra skirti pinigai. O jeigu jų neduoda diskusijoms rengti, tai labai negerai, nes „ginčuose gimsta teisybė“.
Pasak parlamentaro, kolegos neteisūs sakydami, kad neįmanoma pasiekti, jog pinigai būtų padalinti ir lito išlaikymo šalininkams. Esą Seimo statute numatyta parlamentinės kontrolės funkcija. „Tuo turėtų pasidomėti Finansų ir biudžeto bei Ekonomikos komitetetai“, - nusiplovė rankas A.Salamakinas, tarsi dirbtų ne Parlamente, o batų taisykloje.
Atrodo, kad seimūnams nelabai rūpi, ar Tauta sužinos, ką jai gali atnešti euras.
Jų pozicija panašėja į tą, kurią parlamentarai pasirinko refendumo dėl žemės istorijoje. Nors buvo aišku, kad surengus plebiscitą gegužę, kartu su Europarlamento rinkimais, buvo galima sutauptyti 12 milijonų, pasistengta jį pavėlinti. Ir pasistengė ne kas kitas, o Tautos išrinktieji. Padarė ne gudriai, užtat procedūriškai. Referendumo klausimas „kažkaip“ vienai dienai užstrigo Kaimo reikalų komitete. Tada parlamentaras Povilas Urbšys išpranašavo, kad Seimas į tuos 12 mln. nusispjaus. Parlamentaras pataikė kaip pirštu į dangų. Seimas nebespėjo „sutilpti“ į du mėnesius, likusius iki gegužės 25-osios. Pritrūko tos vienos Kaimo reikalų komiteto nugvelbtos dienos. Jau niekas nebekalba apie tai, kad galima buvo kažką sutaupyti...
Kol kas nesigirdi virkavimų, kiek kainuotų referendumas gelbėti litą. Suprantama, kodėl euro stūmikams verčiau patylėti. Nes antraip tektų slėptis nuo kur kas įspūdingesnių oponentų argumentų. Pavyzdžiui, kiek šimtų milijonų mums kainuos įmoka į Euro stabilumo fondą, kiek milijonų teks pakloti už eurų spausdinimą, kiek pasirengimas euro įvedimui kainuos verslui.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
