E.Bičkauskas: Lietuvoje formuojama skundikų tauta

Teisėsaugininkai kelia baudžiamąsias bylas ligoninių, mokyklų, kitų įstaigų vadovams, merams, Seimo nariams. Kitaip tariant, žmonėms, kurių sąžinė, prieš jiems einant atsakingas pareigas, būna peršviečiama tarsi rentgeno aparatu. Nors rentgenas - ne žmogus, bet irgi gali klysti.

- Kokį signalą visuomenei siunčia teisėsaugininkų vykdoma aukštų pareigūnų šienapjūtė? - pasiteiravo „Vakaro žinios“ Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Egidijaus Bičkausko.

- Vertinti reikėtų ne tai, kiek pradedama ikiteisminių tyrimų, o kiek asmenų pagal šiuos tyrimus nuteisiama. Mano žiniomis, nors bylos labai garsiai pradedamos, nuteisiama tų asmenų ne taip jau daug. Pasklidus žiniai, kad vienas ar kitas asmuo apklaustas kaip specialusis liudytojas, visuomenė jau daro išvadą, kad nusikalstama veika padaryta, tetrūksta keleto štrichų įtarimams suformuluoti. Nors tą pačią informaciją galima vertinti ir kitaip - duomenų įtarimams pareikšti nėra. Aukštiems pareigūnams keliamos bylos signalizuoja, kad korupcija yra pakankamai plati ir gaji. Nepaisant prezidentės grasinimų ir kalbų nuo pat kadencijos pradžios, džiuginančių rezultatų nėra. Nuo garsių kalbų, galvų kapojimo, švaistymosi su kardu per tuos metus niekas nepasikeitė. Toks kirtimas per kaltus ir nekaltus norimo efekto neduoda ir neduos.

- Kas lemia, kad teisėsaugos akiratyje atsiduria ir niekuo nenusižengę žmonės?

- Kai kurios institucijos galbūt perlenkia lazdą. Vertinant visų teisėsaugos institucijų atliktų ikiteisminių tyrimų baigtį, daugiausia išteisinamųjų nuosprendžių priimama STT tirtose bylose. Vadinasi, jų tirtose bylose didžiausia nepagrįstai baudžiamojon atsakomybėn patrauktų žmonių procentinė išraiška. Kas tai lemia? Tam tikra prasme tokią situaciją lemia ir iš pačių aukščiausių valdžios sluoksnių skleidžiamos nuostatos, skatinančios tik kovoti ir griežtinti. Pažiūrėkite, kokio pasipiktinimo sulaukia teisėjai, kurie priima išteisinamuosius nuosprendžius. Juk vienu metu visa politika buvo paremta maždaug taip: mes gaudome ir sodiname, o teismai Lietuvoje tokie blogi, kad ima ir visus išteisina. Todėl ir teisėjams brukama nuostata kirsti drąsiau ir labiau. Aukščiausios valdžios požiūris yra toks: jus labiau bausime už tai, jeigu jūs ko nors nepadarysite, o mažiau bausime arba visai nebausime, jei padarysite per daug - nesvarbu, jei ir neteisingai.

- Dėl to ir ikiteisminių tyrimų pradedama tiek daug?

- Vyraujant tokiai nuostatai, logiška išeitis viena - geriau persistengti negu stengtis nepakankamai. O kiek nepagrįstai apkaltintų žmonių padarytos traumos, sugadinti gyvenimai? Dar gerai, jei žmogus tik įtarimų sulaukia, o kas, jei jam tenka ir pasėdėti areštinėje? Žmogui, ypač iš inteligentiškos aplinkos, patekti į areštinę - neduok Dieve. Kas nors turi atsakyti už tai? Niekas. Lietuvoje dėl patirtos neteisybės kovoti su valdžios struktūromis gali tik žmogus, turintis ir pinigų, ir laiko, ir užsispyrimo. Sulaukti net ir menkiausio valdžios atsiprašymo žmogui kainuoja labai daug. Visa kovos su korupcija kryptis orientuota į griežtumą ir baudžiamumą. Pažiūrėkite, kiek per kadenciją prezidentūra inicijavo Baudžiamojo kodekso ar Baudžiamojo proceso kodekso pataisų, ir pamatysite, kad visos jos buvo orientuotos į griežtesnę pusę. Tada pažiūrėkite, kaip tos pataisos funkcionavo, ir pamatysite, kad nefunkcionavo. Viskas virsta į garą, bet kryptis duodama. Niekada nepamiršiu prezidentės reklaminio filmuko, sukurto jai užėmus šį postą: prezidentūroje - vaikų ekskursija, prezidentė vaikus atveda į savo priimamąjį ir pareiškia, kad čia verkia net dideli pareigūnai. Tai rodo, kokia kryptimi ketinama eiti ir kokia einama. O iš pasaulio praktikos matyti, kad tokia strategija yra pati lengviausia, bet ne pati efektyviausia.

- Kodėl kai kuriems įtariamaisiais tapusiems žmonėms tik dabar tenka teisintis dėl būtų ir nebūtų net keliolikos metų senumo nuodėmių?

- Įsivaizduokite, auga kur nors statomas namas - metus, antrus. Po dvejų metų tas pats valdininkas, kuris kasdien eidavo pro statomą namą, staiga nutaria, kad atėjo laikas pareikšti, jog nesutvarkyti kažkokie dokumentai. O kur tas valdininkas buvo tuos porą metų, kai namas dar tik augo? Toks valdininkas statomas vos ne į didvyrio vietą, bet iš tiesų jam bizūno reikėtų duoti - už tai, kad jis dvejus metus leido tarpti negeram dalykui, bet nepasakė nė žodžio. Jei kalbame apie korupciją ir išaiškinamumą, tai kuo jis paremtas? Telefoniniais pasiklausymais. Ar tai pati geriausia nuostata? Kai žmogus sėdi darbo vietoje ir kone yra tikras, kad jo kabinete visur pristatyta pasiklausymo aparatūros, kaip tai veikia jo darbingumą? Štai Vilniuje pradėta kalbėtis dėl paminklo J.Basanavičiui statymo, ir kiek dabar tampymo. Jei kažkas pasisiūlė statyti J.Basanavičiaus paminklą, tai padėkoti reikėtų. Arba paaiškinti, dėl ko šitas klausimas keliamas. Niekas nieko nepaaiškina, kalbama tik apie tai, kad buvo pasiūlymas pastatyti paminklą. Koks signalas kitiems? Tegul jį galas, geriau nekreipkime dėmesio į tuos verslininkus ir jų pasiūlymus, gink Dieve, nesusitikime su jais, nes gali būti kažkuo apkaltintas. Neigiamai žiūriu į dabar populiarius anoniminio pasitikėjimo telefonus. Ką jie formuoja? Ogi skundikų tautą, kuri pati viduje bijo pasipriešinti ir išreikšti savo poziciją, bet yra drąsi kažką įduoti, būdama pasislėpusi už kampo. Vertinant ilgalaikę perspektyvą, tai garantuos tik neigiamus rezultatus.

- Kas bus, kai plintančiu skundimo virusu užsikrės vis daugiau tautiečių?

- Dabartinė situacija lemia tai, kad sąmoningo noro kažką pagerinti taip ir nebus. Pasislėpę „kovotojai“ už tiesą galbūt yra tam tikra prasme net blogesni už tuos, kurie padarė vienokius ar kitokius pažeidimus. Žmogus, kuris nedrįsta įvardyti negerovių viešai, o kalba tik pasislėpęs, viešai gali net pritarti toms negerovėms ir jas palaikyti. Toks dviveidiškumas tikrai yra blogesnis už kito žmogaus padarytą vieną kitą galbūt ir ne visai teisingą žingsnį. Dėl to labai skeptiškai žiūriu į anoniminius skundikus. Taip, suprantu, jei gresia kažkoks realus pavojus. Bet tai vienetiniai atvejai. O visa kita - noras kažką padaryti svetimomis rankomis net nevarginant savųjų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"