Negalia atvėrė duris į rekordus

37-erių metų Mariaus Montiko sąskaitoje jau trys Lietuvos rekordai. Pernai jis neįgaliojo vežimėliu įveikė 49,302 km, šį pavasarį, balansuodamas tik galiniais ratais, jis įveikė 10 km. Neseniai tai pakartojo radijo stoties eteryje, kur balansavo net 6 valandas. O tuomet ryžosi siekti naujo rekordo - lapkritį jis balansuodamas ant dviejų ratų per beveik 6 val. nuvažiavo 24 km ir 814 metrų bei nuskynė dar vieną Lietuvos rekordą. O iki Gineso rekordo buvo likę vos mažiau nei kilometras.

Tiek laiko važiuoti balansuojant ant dviejų neįgaliojo vežimėlio ratų - itin daug ištvermės reikalaujanti užduotis. Važiavimas techniškai sudėtingas, nes vos tik priekiniai vežimėlio ratukai paliečia žemę - fiksuojama važiavimo pabaiga. Visą laiką M.Montikas važiavo be jokių pertraukų, tad tai pareikalavo tiek fizinių, tiek psichologinių pastangų.

Visgi, kaip sako pats M.Montikas, svarbiausias tokių jo idėjų tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į negalią turinčius žmones. Todėl jis organizuoja rekordų siekimus, įvairias iniciatyvas, kviečiančias net politikus „pasimatuoti" negalią. Vyras sako, kad šiandien Lietuvos žmonėms su negalia kone kasdien tenka susidurti su iššūkiais.

Pats M.Montikas socialiniame tinkle dalijasi įvairiais atvejais, kai negali patekti į pastatus arba ten įrengti nusileidimai yra net pavojingi. Jis dalijasi iliustracijomis, kai su neįgaliojo vežimėliu neįmanoma pasiekti net prekių parduotuvėje. Tačiau jo tai nestabdo. Vyras įgudo su vežimėliu laiptais net užšokinėti, puikiausiai kieme sniegą nusikasa. Tačiau visa tai viešina tam, kad situacija keistųsi ir kuo daugiau savarankiškumo turėtų kiti neįgalieji.

M.Montikas neįgaliojo vežimėlį įvaldęs puikiai. Jis puikiai laviruoja ne tik gatvėje, siekia rekordų, bet ir treniruojasi aktyvaus laisvalaikio parkuose su kliūtimis. Visgi, didžiąją gyvenimo dalį Marius vaikščiojo savomis kojomis. Tačiau prieš kelerius metus jis pateko į nelaimingą autoįvykį.

Jį, važiuojantį dviračiu, užkliudė pravažiuojantis automobilis. M.Montikas atsidūrė griovyje, o kaltas vairuotojas, nuvažiavo. „Jau kai šliaužiau iš griovio, pamojau jam, kad sustotų, jis tik pristabdė, pažiūrėjo, kad aš gyvas ir nuvažiavo. Viskas", - prisimena Marius. Šalia nuošalaus keliuko nebuvo jokių kamerų, tad vairuotojo niekas niekada nerado.

Iki to nelaimingo atsitikimo M.Montikas dirbo visai kitoje srityje. O šiandien net jo darbas susijęs su negalią turinčiais žmonėmis. Jis dirba vadybininku projekte „Asistentinis taksi", kuris skirtas saugioms senyvo amžiaus žmonių bei neįgaliųjų kelionėms Vilniuje. Ir vedė M.Montikas jau šiame, naujame gyvenimo etape.

Paklaustas, kaip rasti jėgų nepasiduoti, sulaukus likimo smūgių, M.Montikas sako, kad niekada negalima sustoti.

- Trauma dar nereiškia, kad gyvenimas baigėsi. Aš galbūt visada toks buvau, kuris lengvai prisitaiko. Esu girdėjęs, kad po tokių traumų žmonėms „nuvažiuoja stogas". Vieniems vienaip, kitiems kitaip. Gal ir man jis pavažiavo - nėriau į negalią turinčių žmonių problemas ir rūpesčius. O matydamas valdžios neveiksnumą, dar labiau noriu kažką keisti. Piketuoti ne mano tema. Bet viešinti neteisybę, rengti akcijas, siekti rekordų, pakviesti valdininkus pasimatuoti negalią tapo mano keliu. Užsivėrus vienoms durims, visada atsiveria kitos.

- Socialiniame tinkle dalijatės pavyzdžiais apie tai, su kokiomis kliūtimis susiduria neįgalieji. Ko trūksta, kad situacija keistųsi?

- Aš manau, kad negalią turintys žmonės pasiektų daug, jeigu jie galėtų nevaržomai judėti aplinkoje. Dažniausiai žmones stabdo fiziniai kliuviniai. Kai tu negali pervažiuoti į kitą gatvės pusę, kai tau kasdien reikia pagalbos tik todėl, kad aplinka yra nepritaikyta, labai greitai žmogus gali prarasti pasitikėjimą savimi. Nes be kitų pagalbos negali kažkur patekti, judėti. Dėl to žmonės ima save graužti ir lieka užsidarę namuose.

Stengiuosi kuo daugiau visko viešinti, nes manau, kad valdininkai labiausiai bijo viešumo. Ir mano rekordų siekimai yra noras atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliuosius. Mes susiduriame su įvairiomis situacijomis, kurios apriboja mūsų gebėjimus tik todėl, kad nepasirūpinta tinkama infrastruktūra.

Štai neseniai Lietuvą užklojo sniegas, aš jį kasiau ir savo kieme, ir Zarasuose prie bankomato, nes atvažiavęs dėl nenukasto šalikelio negalėjau pasiekti bankomato. Kitą dieną tą patį dariau ir prie poliklinikos. Sėdėdamas vežimėlyje paėmiau ir nusikasiau sniegą. Ir tas sniegas trukdo ne tik man, juk nenuvalius šaligatvių, neregiai nejaučia ir taktilinių takų. Tai ne komforto siekimas, o saugumo klausimas. Sveikam žmogui eiti nuvalytu šaligatviu taip pat yra daug saugiau.

Jeigu savivaldybėje nėra pakankamai pajėgumų nuvalyti visus šaligatvius, galbūt galima tokį darbą skirti žmonėms, kurie gauna įvairias išmokas, pašalpas? Jeigu savivaldybė skiria tau pagalbą, tu turi rankas ir kojas, nejau negali lapų pagrėbti ar sniego nušluoti? Kažkodėl šiandien visi nori gauti, bet patys nenori nieko duoti. Patikėkite, aš moku visus mokesčius, kiek priklauso. Ir mane tikrai ima pyktis, kai atvažiavęs prie poliklinikos pamatau, kad čia sniego tiek, jog siekia pusę mano vežimėlio ratų. Ir tai yra ne tik mūsų savivaldybės, tai visos valstybės problema.

Pas mus daug kas daroma tik dėl varnelės. Patikėkite, aš daug ką galiu įveikti, aš ir laiptus įveikiu su vežimėliu. Bet ir tai susiduriu su situacijomis, kai pats nežinau, kas turi įvykti, kad negalią turintis žmogus galėtų tuo pritaikymu pasinaudoti. Dažnai miniu Palangos pavyzdį, kur Vytauto gatvėje yra pašto skyrius. Iki jo reikia pereiti gatvę. Bet to padaryti neįmanoma, nes šaligatvio bortelis labai aukštas, o užvažiavimas padarytas iš ant šono paguldyto to paties bortelio. Moteris, vežanti vaiką vežimėlyje, jį užkelia, o kaip užvažiuoti negalią turinčiam žmogui?

Kiek yra atvejų, kai pamatai, jog yra įrengtas tualetas neįgaliesiems, bet jo durys tokios siauros, kad neįmanoma įvažiuoti. Gali tik pažiūrėti, bet pasinaudoti negali. Arba pastebėjau, kad galėčiau pasinaudoti tik maždaug 30-40 proc. elektromobilių įkrovimo stotelių, nes didžiulė jų dalis įrengta ant paaukštinimo, ant kurio užvažiuoti neįmanoma, o nuo gatvės jų pasiekti nėra galimybės. Rašiau užklausą, kaip man pasinaudoti tokiomis vietomis, bet gavau atsakymą, kad viskas įrengta pagal aukščiausius standartus.

Ir jeigu pradėtume žiūrėti, tokių dalykų sutiktume kone kiekviename žingsnyje. Todėl visuomet siūlau, kad prieš darant projektus, geriau pasikonsultuoti kad ir su savo vietine negalią turinčių žmonių bendruomene. Na jeigu daromas pandusas 45 laipsnių kampu arba jis staiga baigiasi, tai nebus gerai, juo niekas nesinaudos.

- Šiuo metu planuojama negalios reforma. Žadama, jog ji pagerins neįgaliųjų gyvenimo kokybę. Manote, taip ir bus?

- Jau matau, kuo tai baigsis. Priimant negalios reformą, į negalią turinčius žmones bus žiūrima per socialinį aspektą. Pagal klausimyną išeis taip, kad daugiausiai balų gaus žmonės, kurie nedirba ir nenori dirbti. Kuo mažiau dedi pastangų socializuotis, tuo daugiau pagalbos tu sulauksi. Jeigu sėdi draugų ratelyje ir geri, gausi daugiau pagalbos iš valstybės, o jeigu aktyviai dalyvauji visuomeniniame gyvenime, tau pagalbos nereikia. Kuo labiau asocialus būsi, tuo daugiau pagalbos iš valstybės gausi.

Reformos esmė ir yra pakeisti negalios vertinimą iš medicininio į socialinį vertinimą. Bet fizinės sveikatos žmonėms tai nepridės, net jeigu jų neįgalumas ir bus oficialiai mažesnis. Kitais metais kaip tik ir man reikės kreiptis dėl negalios pratęsimo, galėsiu „savo kailiu" išbandyti reformą ir paviešinti, kas joje veikia netinkamai.

- Bendraujant su jumis atrodo, kad negalia iš jūsų neatėmė jokių gebėjimų, viską galite pats. Ar yra kažkas, ko negalite?

- Negaliu pats nusipirkti savo mėgstamiausio pomidorų padažo, nes jis parduotuvėje yra per aukštai padėtas, tad visada reikia pagalbos, kad jį man kažkas paduotų (juokiasi). Bet tai manęs nestabdo, esu nusiteikęs judėti tik į priekį.