Vilnius griūva nuo statybininkų rankų

Šią savaitę pabyrėjęs pastatas yra saugomas kultūros paveldo objektas. Todėl savo tyrimą atlikti ketina ir Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus teritorinis padalinys. Nors atsakymų dar nėra, padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas „Vakaro žinioms“ teigė įtariantis, kad griūtis galėjo būti nekokybiškai atliekamų darbų rezultatas: „Pastato būklė iki šios griūties buvo visai gera. Nors tvirtai dar negalėčiau ir gal neturėčiau pasakyti priežasčių, pažiūrėjus vietoje ir remiantis patirtimi, man kyla tik du klausimai: ar pakankamai gerai buvo parengtas projektas ir ar tinkamai parengtas darbų technologinis eiliškumas. Viduje buvo iškasti 3 metrų archeologinių tyrinėjimų rūsiai, o tada pradėta kažkas kasti iš išorės. Man keista, kad tai buvo padaryta nestabilizavus pastato, nesutvirtinus perdangų ir sienų.“

Jis sako, kad šiuos darbus turėjo prižiūrėti „Statybų techninė priežiūra“ ir statybų inspektoriai. V.Karčiauskas tvirtina, kad griūtis negalėjo įvykti dėl pastato senumo, mat ten esančios XIX a. pab. ir XX a. pr. plytos tvirtos ir patikimos.

Jau yra buvę ne kartą

Specialistas sako galintis išvardyti ir daugiau panašių atvejų, kai Vilniuje griuvo pastatai. Štai prieš penketą metų įvyko gana panaši griūtis, kai Raugyklos g. 9-ajame name dėl netinkamai taikomų technologinių sprendimų nugriuvo pastato siena - darbininkai ten atliko archeologinius kasinėjimus ir išgilino rūsį. Laimė, nelaimingas nutikimas įvyko naktį ir aukų buvo išvengta. V.Karčiauskas tvirtina, kad šis incidentas nebuvo viešinamas, mat nugriuvo ne gyvenamasis namas, pavojus buvo greitai likviduotas, ir įvykis greitai pasimiršo.

„Panašiai įvyko ir Savičiaus bei Bokšto gatvių sankirtoje, kur dabar yra jauki kavinė. Čia taip pat nutiko nelaimė gilinant rūsį, bet, laimė, tokios didelės griūties buvo išvengta. Tai buvo tokie laikai, kai tyrimo niekas nedarė, viskas įvyko kieme, ir dėmesio per daug niekas nekėlė, nors visiškai aišku, kad turėjo būti statybininkų kaltė. Visgi darbai buvo vykdomi neapdairiai ir nebuvo sutvirtintos sienos bei pamatai, o tai ir sukėlė griūtį“, - prisimena specialistas.

Visi minėti pastatai senesni nei 50 metų ir yra senamiestyje, tad tai kultūros paveldas. Lietuvoje saugomų pastatų apstu. Vilniuje jų esama daugiau nei 2000 - dėl savo išskirtinės architektūros, geografijos ir kultūrinės istorijos jie yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Galbūt seni pastatai jau atgyveno ir po truputį ima byrėti - paklausėme specialisto.

Bet jis griežtu tonu patvirtino, kad taip būti negali: „Jeigu kalbėsime apie senus pastatus, kurie tvarkomi ir prižiūrimi kvalifikuotų specialistų, jų saugumas toks pats, kaip ir naujai pastatytų. Saugumui riziką kelia atvejai, kai nusižengiama inžineriniams sprendimams ir darbo kokybė nėra tinkama.“

Vilniaus mieste, remiantis praėjusių metų rodikliais, yra 6666 gyvenamieji namai. Tokių, kuriuos reikėtų patikrinti pagal įstatymą, yra apie 15-17 tūkst.

Šiaulių g. atsiminimai

Bene daugiausia visuomenės dėmesio per pastaruosius metus buvo sulaukusi Šiaulių g. 8-uoju numeriu pažymėto namo griūtis, kai griuvėsiais virto keli butai. Vykdant statybos darbus buvo pažeistas vandentiekis, ir šis paplovė pamatus. Nelaimingas atsitikimas įvyko 2007 m. sausio 25 d.

Praėjus beveik 7 metams, „Vakaro žinios“ pasidomėjo, kaip pasibaigė teismų maratonas ir ar slogūs prisiminimai jau išdilo iš gyventojų atminties. Tuomet darbus name atlikusios įmonės „Constructus“ pasiekti jau neįmanoma - šiuo metu įmonei vykdoma bankroto procedūra, bet pabendravus su darbus užbaigusia įmone „Panevėžio keliai“ paaiškėjo, kaip baigėsi ilgai užsitęsęs procesas.

Iš karto po nelaimingo nutikimo 12 namo gyventojų buvo iškeldinti į Pilaitės socialinius būstus. Vieni iš jų ten gyveno ilgiau, kiti trumpiau. Vilniaus miesto savivaldybės komisija nustatė, kad vandentiekio avarija įvyko dėl netinkamai vykdytų kolektoriaus statybos darbų - buvo pažeistas vandentiekio šulinys. Šalia namo, kuris griuvo, statybos darbus vykdžiusi įmonė „Constructus“ iš pradžių nesutiko su šiomis išvadomis. Trejus metus teismuose besibylinėjusios šalys pasirašė taikos sutartį.

Bendra namo atstatymo ir gyventojams išmokėtų kompensacijų suma siekia 3 mln. litų.

Visiškai suremontuoti butai gyventojams buvo priduoti tik 2010 metais.

Šiandien, deja, Šiaulių g. 8-uoju numeriu pažymėtame name nukentėjusių gyventojų jau smarkiai sumažėję. Išsikraustė kitur, pardavę būstus kitiems.

„Vakaro žinios“ apsilankė šiame name ir pasidomėjo, kaip toks įvykis pakeitė žmonių gyvenimą. Deja, minėta taikos sutartis, matyt, buvo su prierašu „Nekalbėti viešai“.

„Visi butai gavo po 10 tūkst. litų. Bent jau mes gavome tiek“, - neslėpdama atrėžia 8-ojo namo gyventoja Ala, vienintelė sutikusi pasidalyti savo atsiminimais, kaip gyvenimas klostėsi po nelemtingos 2007 m. sausio 25-osios.

„Iš karto po nelaimės mus perkėlė į kitoje gatvės pusėje veikiantį viešbutį. Ten gyvenome savaitę, o paskui visiems buvo skirti butai Pilaitėje. Ten priklausomai nuo šeimos vieni gavo vieno, kiti - dviejų kambarių butus. Bet kas iš to, juk tai ne savi namai, ne savi daiktai, visiškai kitas miesto galas...“ - prisimena senbuvė.

Tada jau su sergančia mama kelis mėnesius pagyvenusi Pilaitėje, Ala grįžo į savo butą ir prasidėjo ilgas teismų maratonas.

„Mano buto nesugriovė, pas mus kelios skylutės tik sienoje atsirado, ir tiek, o kitų kaimynų butų tiesiog neliko. Jie su mažais vaikais ir šeimomis buvo priversti gyventi kitur. Kai kas išsikraustė, kai kas grįžo. Viena kaimynė tuo metu buvo nėščia - tai niuansai, į kuriuos niekas nekreipė dėmesio. Į teismus teko vaikščioti visiems. Tai buvo ilgas ir varginantis procesas. Kitaip sakant, iš žmonių buvo atimtas normalus kasdienis jų gyvenimas, visi buvo priversti pakeisti gyvenimo būdą ne savo noru. Už tai juk niekas niekada nesumokėjo, o čia liks visam gyvenimui“, - svarsto Ala.

Darbai kėlė nerimą

Ji tvirtina, kad darbininkų brigada, atliekanti darbus, dėl kurių kilo griūtis, jai buvo pasirodžiusi įtartina dar prieš nelaimę: „Darbai čia vyko jau ilgai ir visokie. Vyko tokie griovimai, kad net sienos drebėjo, bet nieko. O štai vieną dieną ėjau ir mačiau, kaip jie tą šulinį kasa, ir jis visiškai plikas, niekaip nepritvirtintas, niekaip neapsaugotas. Dirba taip neatsargiai. Tada, pamenu, sustojau prie jų ir pasakiau: „Jaunuoliai, ką jūs čia darote taip atsainiai? Juk jūs taip tikrai namą sugriausite.“ Tai taip pasakiau, o namas ir tikrai nugriuvo.“

Prieš 7 metus nutikusį įvykį prisimena ir kitoje namo pusėje įsikūrusio bei jau daug metų veikiančio Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Kregždutė“ direktorius Jonas Endrijaitis: „Brigada ši buvo labai įdomi, nes jie čia vaikščiodavo, siūbuodavo, akmenis kažkokius tampė, nežinia ką darė, o paskui dėl prastų darbų neatlaikė tas vandentiekis. Žinoma, po teismų jau darbai buvo atlikti tinkamai, ir remontus čia kiti darbininkai jau padarė taip, kaip turi būti.“

Jis „Vakaro žinioms“ papasakojo, koks siaubas kankino lemtingąją dieną visus gyventojus. Gerai įvykius atsimenantis pedagogas sako, kad netikėta griūtis galėjo pasiglemžti ir gyvybių, tačiau stebuklingai visi žmonės spėjo išbėgti iš pastato, netgi viršutiniuose aukštuose gyvenantys pensininkai: „Labai gerai atsimenu, kaip visi stovi lauke, o čia pro didžiules ertmes matosi butų vidus, baldai, ir lyjant lietui viršutiniame aukšte matyti, kaip stovi didžiulis pianinas. Tarsi toks liūdnai romantiškas kariškas vaizdas. Niekaip jo negaliu pamiršti.“

Čia pat su šypsena atsisukęs jis prisimena ir kiek linksmesnį vaizdą tą dieną - kaip iš pastato rūsyje įsikūrusio SPA centro į gatvę nuo griūties pabiro pusnuogės moterys tiesiai iš procedūrų ar pirties.


Įdomūs skaičiai

6666 - tiek gyvenamųjų namų, remiantis praėjusių metų rodikliais, yra Vilniuje

15-17 tūkst. - tiek pastatų reikėtų patikrinti pagal įstatymą

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“