1 nuotr.Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio jaunesnioji policininkė Rasvita STIRBIENĖ, eidama tarnybą, prieš Kalėdas išgelbėjo gyvybės siūlą pasirengusius nutraukti senutę ir jauną dviejų vaikų tėvą. Nuo tilto nušokti pasiryžusį vyrą naktį policininkė kalbino beveik dvi valandas. Kol galiausiai jis sutiko prisileisti moterį arčiau. Pareigūnės manymu, pagrindinė priežastis, kodėl žmonės prieina ribą, yra ne pinigų stygius, o vienišumas. Nutolimas vieni nuo kitų, nenoras kalbėtis ir padėti. „Su žmonėmis reikia kalbėtis, reikia jiems tiesti ranką, o ne nuo savęs stumti“, - įsitikinusi pareigūnė.
- Kokia pirmoji mintis atėjo į galvą, kai pamatėte ant tilto stovintį ir nušokti į upę pasirengusį žmogų? Ar nepagalvojote, kad jis tik apsimeta, nori atkreipti dėmesį?
- Nebuvo prieš ką apsimesti. Žiūrovų nė vieno, o mes jo juk nepažinome. Kai mes su kolega privažiavome prie tilto, kitoje jo pusėje jau stovėjo greitosios pagalbos automobilis, atvažiavo ugniagesiai gelbėtojai. Girdėjau, kaip artėdama tiltu vyrą kalbino medikė. Mano porininkas taip pat nusimetė policininko liemenę, kad mažiau būtų pastebimas, pradėjo eiti iš kitos pusės. Gal blokai sujudėjo, vyras suprato, kad kažkas bando artintis ir pradėjo šaukti. „Apsisprendžiau, ilgai galvojau, daugiau nebegaliu taip gyventi, nedrįskit trukdyti.“ Vienu metu jau atrodė, kad šoks, rankomis įsikabino į sijas, kojas nuleido. Pasakiau kolegai, kad stovėtų, kur stovi, bandysiu kaip nors prisiartinti. Tuo metu aš stovėjau tilto apačioje, tikėdamasi prisiartinti upės slėniu. Pradėjau kalbinti iš tolo, paklausiau vardo. Jis paklausė mano vardo. Pasiteiravau, kas atsitiko. Pasakė turįs problemų, šeima griūva.
- Gal nesuprato, kad esate policininkė?
- Turbūt suprato, nes vilkėjau šviesą atspindinčią liemenę. Jaučiau, kad laimėti galiu tik žmogiškumu, prašiau, kad leistų prieiti prie jo tiltu. Kolegai neleido, gal man leis, vyliausi. „Prieik, sutiko, tik nieko nesivesk ir nebandyk ko nors sugalvoti.“ Kol buvau toliau, iš balso įsivaizdavau jį jaunesnį, apie 20 metų, bet priartėjusi įsižiūrėjau esant vyresnį. Stengiausi jį nuolat kalbinti. Įlindęs buvo per tilto apsauginę juostą, žemiau tako. Pasiteiravau, kaip jis ten pralindo, gal galėčiau ir aš. „Pirmiausia, nepraeisi, aš čia vietinis, žinau viską. Būk ten, kur esi, ir nesiartink“, - perspėjo. Mus teskyrė kokie trys metrai. Aš stovėjau aukščiau, jis - žemiau, ant sijos. Sugriebti ir prisitraukti jokiais būdais nebuvo įmanoma. O jis visą laiką sekė, kas vyksta, klausė, ar kas nesiartina. „Matai, ugniagesiai ruošia valtį, bet jiems nepavyks, esu viską apgalvojęs“, - rodė. To bijojau labiausiai. „Tik niekur nesidairyk, nieko nespręsk, nekreipk į nieką dėmesio, kalbėk su manim“, - prašiau.
- Ar vyras jums pasipasakojo, kokios bėdos jį slegia?
- Pasakė. Nemažai. Kur dirba, kiek uždirba, kiek turi vaikų, apie santuoką. Atrodė, jau aprimsta, jau tikrai nesižudys, ir vėl: „Nupirkau vaikams kalėdines dovanas, ras per Kalėdas, kai manęs nebebus. Šiek tiek sutaupiau pinigų, padėjau jiems gyvenimo pradžiai be manęs.“
- Buvo baisu, kad jūsų akyse nušoks į upę?
- Turbūt baisu, bet neturėjau kada galvoti, buvo dingęs laiko pojūtis. Jutau užmezgusi ryšį, kad jis manimi tiki, bet kartu yra atsargus. Prašiau ateiti arčiau, kad galėtume kalbėtis. „Vaikystėje esu skendusi, iki šiol bijau vandens“, - prisipažinau. „Tikiu, kad bijai, bet arčiau neisiu. Negudrauk ir nebandyk manęs užliūliuoti“, - perspėjo. Išsitraukė cigaretę, prisidegė. Tada man kilo išganinga mintis, kaip jį prie savęs priartinti. „Neberūkau septynerius metus, užtraukei dabar dūmą, mane paskatinai, turėtum už tai pavaišinti cigarete“, - sugalvojau. „Jei tiek laiko nerūkai, tai ir nepradėk“, - dvejojo, bet cigaretę vis tiek ištiesė. Duodamas cigaretę atsargiai pasikėlė, aš irgi prie jo priartėjau. Supratau, kad siekdama cigaretės už rankos nepagriebsiu. Liko tik paskutinė viltis - prikalbinti cigaretę uždegti ir tuomet griebti. Žaibiškai permąsčiau, už ko kibčiausi, jei, supratęs sąmokslą, žengtų žemyn ir kartu mane patrauktų. Čiupau už žiebtuvėlį tiesiančios rankos, kita apglėbiau, sušukau kolegai. Jis atbėgo, prisirakino prie rankos. Šiaip taip jį ištraukėme per lynus.
- Turbūt išplūdo, iškeikė, apspjaudė?
- Ne. Atsiprašė. Apsiverkė. Pasakiau, kad nepykstu, kad viskas gerai, jį suprantu. Pati turiu vaikų. Mes jį patys nuvežėme į ligoninę. Tą naktį jam labai reikėjo psichologo pagalbos.
- Ar kada nors teko gelbėti žmones?
- Gruodžio 3-iosios naktį su tuo pačiu kolega gelbėjome iš degančio kambario močiutę. Patruliuodami mieste vienoje sankryžoje pamatėme sustojusį automobilį. Vairuotojas mojo mums į artimiausią namą. Privažiavę pro kambario langą pamatėme, kad jame dega fotelis, užuolaidos, o senolė sėdi ir grožisi ugnimi.
Durys buvo užrakintos, teko laužti langą. Išnešta į lauką moteris pasakė, kad gyvena viena, niekas ja nesirūpina. Iš pradžių maniau, kad tai nelaimingas atsitikimas, bet tyrimo metu paaiškėjo, kad senolė buvo apsisprendusi išeiti iš gyvenimo. Po paskutinio įvykio kolega Žydrūnas, su kuriuo abu tuos kartus teko dirbti, juokauja: „Na, tu ir trauki nelaimingus...“
- Ar policininkams tenka pasitelkti diplomatiją kasdieniniame darbe?
- Būna visko. Su žmonėmis reikia kalbėtis. Girtam vairuotojui tikrai nedovanojame. Mūsų darbas yra tarnavimas žmonėms, pagalba jiems. Man turbūt to reikėjo visą gyvenimą. Esu baigusi kitą specialybę, dirbau kitą darbą, bet nesijaučiau atradusi savo vietą. Artėjant priėmimo į tarnybą laikui į pabaigą, čiupau svajonę už uodegos.
Mano patyrimas policijoje dar nedidelis, bet jaučiuosi tarsi čia buvusi visą gyvenimą.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
