Nusavintas ir palaidotas „Snoras"

Dabar jau niekam nekelia abejonių, kad „Snoro“ bankas buvo sužlugdytas tyčia. Vyriausybė jo akcijas perėmė 2011 m. lapkritį ir jau po penketo dienų buvo paskelbta, kad bankas bankrutavo. Banko kreditoriai liko, švelniai tariant, su špyga kišenėje. Banko turtas buvo pardavinėjamas pusvelčiui, jo savininkai - Raimondas Baranauskas ir Vladimiras Antonovas - iš pradžių spruko į Londoną, o kai Londono teismas priėmė sprendimą patenkinti Lietuvos prašymą dėl jų ekstradicijos, išvyko į Rusiją. Kadangi V.Antonovas turi Rusijos pilietybę, o R.Baranauskas gavęs šioje šalyje politinį prieglobstį, vargu ar galime tikėtis, kad jie kada nors bus teisiami Lietuvoje. Tiesa, buvęs pagrindinis „Snoro“ banko akcininkas V.Antonovas jau suspėjo įkliūti ir Rusijos Federacijos teisėsaugininkams. Jis suimtas dėl sukčiavimo stambiu mastu ir prisipažino dėl lėšų grobstymo iš banko „Sovietskij“.

Tačiau „Snoro“ bankrotas, kaip ir Ūkio banko ar „Finvesta“ žlugimas, specialistų manymu, turi gilesnes šaknis, nei banko akcininkų nusikalstami veiksmai. Taip, jie maudėsi prabangoje, taip, prokuratūra jiems yra už akių pareiškusi įtarimus, tačiau bankų žlugimai nevyksta be aukščiausio rango valstybės veikėjų žinios ir pritarimo.

Pagal visus rodiklius pelningai dirbantis bankas galėjo išsilaikyti „virš vandens“. Tai geriausiai iliustruoja latvių „Pareks“ banko pavyzdys. Finansinių sunkumų turėjusi valdžia galėjo, kaip tą padarė latviai, tiesiog paprašyti banko įsigyti valstybės obligacijai. Tačiau kažkam labai prireikė panaikinti konkurenciją.

Ką jau kalbėti apie vėlesnius, sveiku protu nesuvokiamus, veiksmus. Ženkliai daugiau kaip ketvirtį milijardo litų kainavusį „bankrutavusio „Snoro“ administravimą. Visko nesuminėsi, bet štai keletas faktų. Pavyzdžiui, 5 milijonai eurų, kuriuos Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas leido išsimokėti pirmajam administratoriui Saimonui Frykliui (Simon Freakley) kaip atlygį, matomai, už mistinį „Snoro“ turto trūkumą banko balanse. O juk ir Seimo laikinoji tyrimo komisija savo išvadose aiškiai konstatavo, kad „dokumentas ar kitoks įrodymas, įrodantis AB banko „Snoras“ turto vertės praradimą, komisijai pateiktas nebuvo“. Matome akivaizdžiai praturtėjusius administratorių Neilą Kuperį (Neil Cooper), jo atsikviestos į Lietuvą gausios užsienio konsultantų komandos narius bei prie jų tyliai prisišliejusius mūsų įvairių advokatų kontorų teisininkus, patarėjus, padėjėjus bei kitokius „veikėjus“. Visiems jiems išmokėti milijonai. Jau nekalbant apie tai, kad šie administratoriai buvo nelabai kam žinomų ir prastos reputacijos bendrovių atstovai.

Apie visa tai dabar tylima. Nutilo ne tik valdžios veikėjai, nutilo ir prokurorai, vadinasi, kažkam reikia, kad viskas nugrimztų į užmarštį.

Parlamentinės „Snoro“ banko bankroto aplinkybių tyrimo komisijos pirmininko Valentino MAZURONIO komentaras:

Dėsninga, kad komisijos tyrimo išvadų negalite rasti: jos nebuvo patvirtintos Seime. Tuometinė dauguma - konservatoriai ir liberalai - užblokavo jų priėmimą. Pagrindinis išvadų teiginys buvo, kad tie veiksmai - nacionalizavimas ir po to praktiškai tyčinis banko bankrotas, jo sunaikinimas buvo akivaizdžiai skubotas, nemotyvuotas ir nepagrįstas. Visi veiksmai labai primena kovinę operaciją. Manau, šis bankas buvo sunaikintas dėl kitų priežasčių, nei iš tikrųjų teigiama, nei bandė įrodyti savo juokingomis išvadomis pirmasis banko administratorius Saimonas Fryklis. Kuris pats sau išsimokėjo milžiniškus pinigus. Turiu pastebėti, kad nemaži pinigai iš banko aktyvų buvo labai neaiškiai sumokėti ir kai kuriems asmenims, susijusiems su Lietuvos politikais. Nemanau, kad banko perėmimo ir tolesnio bankroto procedūrą inicijavo mūsų valstybės politikai. Tam įtakos turėjo aukštesnės, pašalinės jėgos. Tačiau mūsų politikai, o pirmiausia įvardinčiau prezidentę Dalią Grybauskaitę, jos statytinį Lietuvos banko valdytoją Vitą Vasiliauską, tuometę finansų ministrę Ingridą Šimonytę - buvo tik uolūs vykdytojai. Kieno valios? Nenorėčiau daryti prielaidų, tai žurnalistų duona, bet įsitikinęs, kad pirmiausia tai buvo naudinga į Lietuvą atėjusiems skandinavų bankams. Buvo kalbama, neva „Snoro“ banko pinigai dingo, išgrobstyti. Niekur jie nedingo. Bent jau dalis jų, mūsų komisijos žiniomis, buvo šveicarų bankuose ir visi žinojo, kad jie ten yra. Tačiau labiausiai nukentėjo valstybė. Kadangi indėliai buvo drausti, paprasti indėlininkai nelabai nukentėjo. O valstybės biudžetas - nukentėjo, nes pinigai buvo grąžinti ir dabar grąžinami, iš valstybės, tai yra iš visų mūsų kišenės.