„Snorą“ uždarę Lietuvos banko vadovai spruko į užsienį

Lietuvoje jau seniai niekas nematė „Snoro“ banko bankroto administratoriaus Nilo Kuperio (Neil Cooper), kurį prokurorai siekia apklausti kaip įtariamąjį ikiteisminiame tyrime dėl neteisėtų operacijų bankrutavusiame banke. Šalį palikę ir kiti „Snoro“ istorijos liudytojai, tad atsakyti į paprastą klausimą, kodėl valstybė sužlugdė šį banką, ko gero, greitai nebebus kam, ką ir kalbėti apie asmeninę atsakomybę už tokius sprendimus.

Liudininkų vis mažiau

Kad 2011 m. lapkritį įvykusio „Snoro“ banko nacionalizavimo ir vėlesnio sprendimo skelbti bankrotą svarbių veikiančiųjų asmenų nebėra Lietuvoje, paaiškėjo Seimo laikinajai komisijai, tiriančiai galimą neteisėtą įtaką teisėsaugai ir Valstybės saugumo departamentui. Šiai komisijai Parlamentas yra pavedęs išsiaiškinti ir keletą su „Snoro“ bankrotu susijusių klausimų.

Pasirodo, Lietuvoje jau nebėra buvusio Lietuvos banko valdybos nario Dariaus Petrausko, kurį šiame poste pernai vasarą pakeitė buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Į užsienį išvykęs ir Mindaugas Leika, buvęs Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius, „Snoro“ istorijoje aktyviai dalyvavęs nuo pat pirmojo susitikimo su švedų patarėjais, konsultavusiais Lietuvos banką dėl veiksmų su „Snoru“.

„Kaip matome, dabar visi mūsų tyrinėjamos „Snoro“ istorijos dalyviai bėga iš Lietuvos. Klausimas tik tas, ar su pinigais ar be“, - po vakarykščio parlamentinės komisijos posėdžio svarstė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Valdas Vasiliauskas.

Komisijai pavyko apklausti tris „Snoro“ nacionalizavimo ir bankroto istorijos dalyvius: buvusį Lietuvos banko valdybos narį Vaidievutį Ipolitą Geralavičių, buvusią „Snoro“ banko Teisės departamento direktorę Aušrą Ižičkienę ir tuometę finansų ministrę, o dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Ingridą Šimonytę.

Į signalus nereagavo

Pasak Seimo NSGK pirmininko Artūro Paulausko, akivaizdu, kad valstybės institucijos, pirmiausia centrinis bankas, spręsti „Snoro“ problemas smarkiai pavėlavo, todėl valstybė patyrė milijardinius nuostolius.

Mat V.I.Geralavičius komisijai pasakojo, kad dar 2009 m. po problemas „Snoro“ banke atskleidusio inspektavimo pamatęs, jog tuometis Lietuvos banko vadovas nereaguoja į pateiktas išvadas, kreipėsi į tuometį premjerą Andrių Kubilių, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, apie situaciją banke informavo šalies vadovės patarėją Nerijų Udrėną, tačiau jokių priemonių tąkart nebuvo imtasi.

„Kaip jis sakė, „Snoras“ jau tada buvo sunkios būklės, su maždaug 900 mln. litų „skyle“, ir reikėjo spręsti šį klausimą iš esmės, bet penkių Lietuvos banko valdybos narių nuomonės visada pasidalydavo santykiu 3:2, ir jiedu su D.Petrausku likdavo mažumoje, - dėstė A.Paulauskas. - Jie tikėjosi, kad premjeras sureaguos, nes tuo metu „skylę“ buvo galima užkimšti 1,5 mlrd. litų, o po dvejų metų prireikė beveik visų 4 mlrd. litų“.

S.Friklis bankroto nesiūlė

„Kaip žinome, priemonės priimtos tik 2011 m. lapkričio 16 d., kai buvo paskelbtas moratoriumas, atvykęs laikinasis administratorius Saimonas Friklis (Simon Freakley) pateikė penkis scenarijus ir paskutinis iš jų buvo bankrotas, kurio jis nesiūlė“, - akcentavo A.Paulauskas.

Buvusi „Snoro“ Teisės departamento direktorė ir valdybos narė A.Ižičkienė taip pat patvirtino, kad S.Friklis laikėsi nuomonės, jog „Snoras“ yra mokus, likvidus ir po nacionalizavimo gali veikti kaip valstybinis komercinis bankas.

„Skelbti „Snoro“ bankrotą nusprendė Lietuvos banko valdyba, nors net nebuvo baigtas banko inspektavimas, - stebėjosi A.Paulauskas. - Nubalsuota buvo vienbalsiai, nors iš pradžių V.I.Gera-lavičius turėjo kitokią nuomonę. Bet po pokalbio su banko valdybos pirmininku Vitu Vasiliausku jis tą nuomonę pakeitė ir balsavo kaip visi“.

Sprendimas sklandė ore

I.Šimonytė, kaip ir reikėjo tikėtis, aršiai gynė sprendimą skelbti „Snoro“ bankrotą ir įtikinėjo komisiją, kad tai buvęs „pigiausias variantas“.

A.Paulauskui sunku tuo patikėti, nes jokių skaičiavimų prieš priimant sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo.

„Šiandien sunku pasakyti, ar nuostoliai tikrai būtų mažesni, jei Vyriausybė ir Lietuvos bankas būtų sureagavę į banko problemas 2009 m. Tačiau, prieš skelbiant „Snoro“ bankrotą, jokių skaičiavimų, kas brangiau, o kas pigiau, nebuvo pateikta, - sakė jis, remdamasis A.Ižičkienės parodymais, kad teismui pateiktą „Snoro“ balansą tesudarė keletas skaičių, surašytų ant vieno popieriaus lapo. - Vargu ar didžiulio banko balansas gali tilpti į pusę puslapio... Jos (A.Ižičkienės - red. past.) nuomone, skelbti bankrotą buvo politinis sprendimas“.

Komisijos narys V.Vasiliauskas taip pat tuo neabejoja. Jis bankroto istorijos pradžią sieja su 2011 m. birželio pabaiga, kai Prezidentūrai buvo pateikta VSD pažyma dėl „Snoro“ banko. Tačiau jam nesuvokiama, kodėl valdžia leido jame įklimpti daugybei žmonių ir net valstybės įmonių.

„Iki pat paskutinės akimirkos, iki pat tos juodosios lapkričio 16 dienos bankui leista didinti indėlininkų skaičių, indėlių sumas, kurie po to didino valstybės nuostolius, platinti indėlių sertifikatus, kurie buvo nedrausti, ir, pasirodo, buvusi finansų ministrė apie tai žinojo, bet tylėjo, - piktinosi V.Vasiliauskas. - Žinojo ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas, ir premjeras, kad bus bankrotas, ir buvo leidžiama tai daryti iki paskutinės akimirkos“.

Tradicija gali tęstis

Jis nė nesistebi, kad Lietuvos banko valdybai apsispręsti dėl banko bankroto užteko dviejų eilinių centrinio banko tarnautojų pasirašyto tarnybinio pranešimo. Visa tai rodo, kad visi šios istorijos dalyviai iš anksto žinojo, koks turi būti sprendimas.

„Lietuvos banko valdybos pirmininką prezidentės teikimu skiria Seimas, o valdybos narius Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu skiria prezidentė, - aiškino V.Vasiliauskas. - Ši institucija pagal įstatymą yra nepriklausoma nuo Vyriausybės ir atsiskaito tik Seimui. Manau, ji ir kalta dėl milžiniškų nuostolių Lietuvos valstybei, kurių galutinė suma dar nė nežinoma“.

V.Vasiliauskas užsimena, kad „Snoro“ istorija buvo tarsi repeticija. Mat vėliau, tiesa, kiek kitokiu būdu, buvo sužlugdytas ir kitas šalies bankas - Ūkio.

„Manau, mūsų komisijai teks prieiti ir prie Ūkio banko bankroto, - kalbėjo parlamentaras. - Nes tradicijos tęsiasi: šis bankas buvo prijungtas prie Šiaulių banko, kai pastarojo veiklos inspektavimo ataskaita taip pat nebuvo patvirtinta. O mes turime tos ataskaitos juodraščius, iš kurių matyti, kad ten padėtis buvo dar blogesnė“.

Pasak jo, I.Šimonytė vakar komisijai negalėjo atsakyti į klausimą, ar šiuo metu Šiaulių banko veiklos inspektavimo ataskaita patvirtinta ar ne.

„Tokia situacija mūsų bankiniame sektoriuje yra visiškai netoleruotina“, - įsitikinęs Seimo narys.