„Snoro“ aukoms - Temidės šypsnis

Po beveik dvejų bylinėjimosi metų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priteisė „Snoro“ banko indėlių sertifikatų turėtojams procesines 5 proc. metines palūkanas už ne laiku išmokėtas draudimo išmokas. Priteistas sumas sertifikatų turėtojams turės išmokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Beveik 4 tūkst. „Snoro“ klientų nuo pat jo veiklos sustabdymo 2011 m. lapkričio mėn. gyveno viltimi, kad pavyks pasiekti teisingumą. Jų manymu, net ir valstybė negali beatodairiškai apiplėšinėti niekuo dėtų žmonių, kuriems su tos pačios valstybės institucijų palaiminimu banke buvo įsiūlyti neva neapdrausti finansiniai produktai.

Tiesos paieškos nuvedė į ES Teisingumo Teismą, kuris 2015 m. vasarą nustatė, kad Lietuva, nacionalizavusi „Snoro“ banką, su vienu iš jo klientų pasielgė neteisingai ir už indėlių sertifikatus jam priklauso draudimo išmoka. Tuomet ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus palankų sprendimą, draudimo išmokas nurodyta išmokėti visiems „Snoro“ indėlių sertifikatų turėtojams.

Iki praėjusių metų lapkričio pabaigos jiems buvo išmokėta apie 24,9 mln. eurų draudimo kompensacijų. Procesinės 5 proc. dydžio metinės palūkanos bus skaičiuojamos nuo kreipimosi į teismą iki faktinio išmokėjimo dienos. Dauguma teismų procesų truko ilgiau nei 3 metus, tad gyventojai ir įmonės turėtų pasidalinti apie 3,8 mln. eurų. Tačiau, pasirodo, Temidės šypsena skirta ne visiems.

Deivis Valiulis, profesinės advokatų bendrijos „TRINITI LT“ partneris:

- Nuo 2012 m. atstovavote per „Snoro“ bankrotą apiplėštiems žmonėms ginče, iš esmės, prieš valstybę. Draudimo kompensacijas gavo visi, o kaip dėl palūkanų?

- Palūkanas gaus tik tie, kurie aktyviai gynė savo teises. Žmonėms bylinėjimasis dėl valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ neteisėtų veiksmų tikrai nemažai atsiėjo, pasiekta pergale pasinaudojo visi likusieji, o tie, kurie kovojo, liko finansiškai nuskriausti. Palūkanų priteisimas kompensuos jiems bent dalį išlaidų. Iš esmės tas palūkanų priteisimas turėjo būti grynai techninis veiksmas, bet prireikė net aukščiausios instancijos teismo nutarties, kad kažkas išdrįstų iš valstybės institucijos priteisti palūkanas už nesavalaikį draudimo išmokėjimą.

- Teisėjai nedrįsta?

- Ta baimė iš esmės ir yra dėl vienos ginčo šalies - valstybės. Nes kai spauda rašo, kad kažką žmonėms iš valstybės priteisė, tai gali būti traktuojama kaip kažkas blogo. Įvairių argumentų teismuose girdėjome ir dėl to, kodėl Indėlių draudimo fondas neturėtų žmonėms mokėti išmokų. Pats įdomiausias paaiškinimas buvo, kad neišmokėjo ne dėl to, kad nenorėjo, o todėl, kad negavo iš banko „Snoras“ duomenų ir nežinojo, kad tie žmonės yra indėlininkai.

- O teismai dažnai stojo stipresniojo pusėn, nepaisant juokingų argumentų?

- Iš tiesų tai visi naudojasi piliečio, kaip silpnesniojo, padėtimi. Daugybė žmonių po LAT sprendimo išmokėti draudimą gavo iš Indėlių draudimo fondo pasiūlymus sudaryti taikos sutartis ir atsisakyti bet kokių pretenzijų ateityje. Žmonės galvojo, kad nepasirašę taikos sutarčių gali negauti draudimo išmokų, o kurie atsisakė pretenzijų, palūkanų neatgaus.

- Ar čia jau galutinis taškas?

- Yra ir kitų klausimų, kurių niekas nedrįso iš esmės kelti, matydami lietuvišką realybę. Pavyzdžiui, ar laiku suveikė įspėjimo sistema dėl banko problemų. Turime naujų gresiančių bylų ir dėl auditorių atsakomybės. Man iki šiol neaišku, kodėl audito kompanija („Ernst&Young“, 2013 m. pakeitusi pavadinimą į EY - red. past.) mokėjo kompensaciją „Snoro“ bankui, o ne žmonėms. Banko klientai juk rėmėsi viešai prieinamais šaltiniais, auditorių pateiktomis neva nešališkomis išvadomis ir jokios neigiamos informacijos apie banką neturėjo. Taip pat šiuo aspektu labai įtartina, kodėl auditorių su „Snoru“ pasirašytos sutarties sąlygos iki šiol niekur neskelbiamos. Ar tie žmonės, kurie prarado pinigus, negali sužinoti, kodėl buvo suderėta viena ar kita suma?

- Nebijote taip giliai kapstyti?

- Manau, kad teisinga patarlė: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“