„Snoro“ turtai ištirpo ir supuvo, liko tik skolos

Turtą ir pūdė, ir švaistė

Kodėl iki šiol nepavyko grąžinti lėšų sumos, kuria buvo vertinamas net ir niekur nedingęs banko turtas? Pasiekimais nesublizgėjo net visų kvalifikuočiausias specialistas iš Londono Nilas Kuperis (Neil Cooper), administravęs „Snorą“ iki 2014 m. vidurio ir gavęs per mėnesį 29 tūkst. eurų atlyginimą. Jis ieškojo „Snoro“ ir jo pagrindinių akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko paslėptų turtų po visą pasaulį, o panosėje buvusį turtą sėkmingai pūdė.

Akivaizdus pavyzdys - vaiduokliu virtęs administracinių ir gamybinių pastatų kompleksas sostinės Žirmūnų g., prie Neries žiemos uostelio. Pirmosios varžytinės dėl šio ir kitų objektų vyko tik 2015 m. vasarą, kai bankroto vairą jau buvo perėmęs UAB „Valnetas“, - ketvirtais metais nuo bankroto pradžios. Už 1,578 mln. eurų komplekso niekas nepirko, o šiandien jo kaina nusiritusi iki 897,75 tūkst. eurų.

Nėra ko stebėtis, kad apšepusių pastatų vertė krenta, tačiau bankroto procesui dar tik įsibėgėjant N.Kuperis sugebėjo itin pigiai „prastumti“ tviskančius dangoraižius sostinės Lvovo gatvėje. „Verslo uostas“ jo pirkėjams atiteko vos už 6 mln. eurų, o paskui šie iš Estijos kapitalo bendrovės gavo už jį 10 kartų didesnę kainą. Bankrutavusio banko kreditoriams beliko nagus graužti, nes tokius sandorius laimino pats „Snoro“ kreditorių komitetas.

Teismas pasmerkė dvarą

Maždaug prieš mėnesį degė sostinės Algirdo gatvėje esantis kitados prašmatnus, o dabar valkatų landyne virtęs R.Baranausko namas. Už įspūdingą dvarelį jis 2009 m. aukcione mokėjo beveik 2 mln. eurų. Pastatas 2011 m. pradėtas rekonstruoti, bet, savininkui išvykus į Londoną, vėliau į Rusiją, taip ir liko neuždengtu stogu. Kas liko iš 2 mln. vertės pastato, nesunku atspėti jo nė nemačius.

Šiam namui teismai yra pritaikę net keletą areštų. „Snoras“ taip pat siekia iš šio turto priverstinai išieškoti R.Baranausko įsiskolinimus bankui ir net ketina artimiausiu metu pradėti jo pardavimo varžytines. Kodėl didelės vertės turtui buvo leista sunykti, jei iš jo planuota gauti lėšų „Snoro“ kreditoriams?

Dabartinio bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ vadovas Gintaras Adomonis tvirtino, kad nei „Snoras“, nei kiti tretieji asmenys negalėjo imtis kokių nors ūkinių veiksmų minėto turto atžvilgiu: „Kadangi turtas nuosavybės teise formaliai dar priklauso R.Baranauskui bei pagal pritaikytus areštus šio turto saugotojais yra paskirti R.Baranauskas ir S.Baranauskienė, šie asmenys turi pareigą prižiūrėti turtą ir rūpintis juo.“

Niūrios prognozės

Bankroto administratoriaus paskelbta ataskaita apie iki šių metų pradžios nuveiktus darbus rodo, kad kuo toliau, tuo mažiau vilčių padengti nuostolius, kurių galėjo nebūti, jeigu bankas būtų reanimuojamas, neleidžiant bankrutuoti.

Laikinojo administratoriaus brito Saimono Friklio (Simon Freakley) aptiktos 0,98 mlrd. eurų skylės užlopyti taip ir nepavyko, o iš jo 2011 m. lapkritį suregistruoto likusio 1,33 mlrd. eurų vertės banko turto beliko 55,9 mln. eurų. Tai septynis kartus mažiau nei likusi neišmokėta suma vien tik antros eilės kreditoriui valstybės įmonei Indėlių ir investicijų draudimo fondui. O bendra teismų patvirtinta, bet neišmokėta kreditorinių reikalavimų suma siekia beveik 1,18 mlrd. eurų.

Iki 2016 m. gruodžio 31 d. pirmos ir antros eilės kreditoriams iš viso grąžinta 811,446 mln. eurų. Iš jų dėl 380 mln. eurų nė vienam administratoriui nereikėjo nė pirštelio pajudinti - tokią paskolų sumą gyventojai ir įmonės per 5 metus patys sąžiningai grąžino.

Indėlių ir investicijų draudimo fondui, išmokėjusiam indėlininkams apdraustas pinigų sumas, „Snoras“ dar skolingas 373,256 mln. eurų. Nuo veiklos sustabdymo sąnaudos banko veiklai kartu su mokėjimais bankroto administratoriams ir konsultantams artėja prie 93 mln. eurų.

Milijardas pakibęs ore

„Snoro“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto likučius bankroto administratorius tikisi realizuoti iki šių metų pabaigos. Tačiau iš jo kreditoriams teks tik katino ašaros. Daugiau vilčių dedama į pradėtus teisminius procesus prieš buvusius pagrindinius „Snoro“ akcininkus V.Antonovą ir R.Baranauską bei Šveicarijos bankui „Julius Baer“ pareikštą apie 200 mln. eurų ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Balandžio pradžioje Vilniaus apygardos teismas „Snoro“ bankroto administratoriaus prašymu areštavo daugiau kaip 0,5 mlrd. eurų vertės V.Antonovo ir R.Baranausko turtą ir uždraudė iš jo vykdyti išieškojimą. Areštas uždėtas 55 mln. eurų abiejų eksbankininkų sąskaitose Šveicarijos banke, nors nėra net žinoma, kokių sumų ten esama.

G.Adomonis pripažino, kad banko turto pardavimą galima gana tiksliai prognozuoti, o teisminių procesų galutinis rezultatas prognozuojamas sunkiai, tačiau optimizmo nestokojo.

„Kol kas procesai yra pradinės stadijos, ir būtų neprofesionalu spėlioti, koks bus galutinis teismo sprendimo rezultatas. Tačiau mes tikime inicijuotų teisminių procesų pagrįstumu ir darome viską, kad ieškiniai būtų patenkinti ir kreditoriai atgautų maksimaliai įmanomą lėšų dalį iš banko buvusių kontroliuojančių akcininkų ir trečiųjų asmenų, kurių veiksmais bankui buvo padaryta žala“, - tvirtino administratorius ir žadėjo dėti visas pastangas, kad 2020 m. bankroto procesas būtų pasibaigęs ir bankas jau būtų išregistruotas.

- Kodėl nacionalizuoto „Snoro“ bankroto reikalai politikams yra tabu - parlamentinė kontrolė įjungiama, kur neatsakingai milijonu kitu pasišvaistyta, o čia pražuvo valstybės milijardai, ir tyla? Ar čia visai ne Seimo reikalas? - „Vakaro žinios“ teiravosi Seimo nario, teisininko Remigijaus ŽEMAITAIČIO.

- Esu tikras, kad čia buvo planuota didelė afera, kaip paimti banką į savo rankas. „Snoras“ uždaromas antradienį, o trečiadienį kaip iš dangaus nukrenta S.Friklis ir specialiai jam per naktį parengiami įstatymų pakeitimai. Paskui atvažiuoja N.Kuperis ir „po antklode“ pusvelčiui parceliuoja „Snoro“ turtą. Čia ne milijonas ir ne du, o kokie 200 mln. eurų galėjo būti išplauta. Tokie dalykai nevyksta šiaip sau, o tik su labai aukštų šalies teisėsaugos pareigūnų ir politikų „stogu“.

Kai Seime buvo sudaryta Valentino Mazuronio vadovaujama laikinoji komisija dėl „Snoro“ banko veiklos sustabdymo, jos veikla visaip buvo sabotuojama valdančiųjų partijų atstovų. O Rolandui Paksui pradėjus viešai aiškintis, kas buvo suinteresuotas „Snoro“ uždarymu ir kodėl nėra noro jo pagrindu kurti nacionalinio kapitalo banką, prieš jį prasidėjo toks pjudymas, kad tik laikykis. Kiti žmonės, kurie dar mėgino sakyti tiesą ar piktintis, buvo užversti kaltinimais dėl šmeižto, milžiniškais žalos atlyginimo ieškiniais.

- Bet juk nebūna dūmų be ugnies - ir „Snoras“ nebuvo toks superpavyzdingas bankas, nes pastabų iš kontroliuojančių institucijų gaudavo ir iki 2011 m. lapkričio griūties?

- Manau, didelė bėda buvo kai kurių „Snoro“ valdytojų nesąžiningumas, kai jie nepagrįstai brangiai vertindavo turtą. Aš pats išpirkinėjau vieną skolą ir kraupau, kad treji pamatai stovi, o už tokį užstatą išduotas 200 tūkst. litų kreditas. Buvo ir tokių atvejų, kad užtekdavo grąžinti 20 proc. paskolos, o likusią nubraukdavo. Neabejoju, kad čia neapsieita be vidinių susitarimų, ir tie pinigai, nepagrįstai įvertinus turtą, ne tik skolininkui tekdavo... Manau, ir tai teisėsauga turėjo aiškintis, ne tik laukti, ar į Rusiją išvykę buvę banko savininkai kada nors bus sugrąžinti.

- Kaip vertinate patį bankroto procesą, ar ūkiškai elgiamasi su „Snoro“ turtu?

- Gaisras R.Baranausko dvarelyje Algirdo gatvėje puikiai parodo tą „ūkiškumą“. Šokiruojantis dalykas, kad teismas, uždėdamas turtui areštą, jo saugotoju paskiria asmenį, kurio nėra Lietuvoje. Nors tai ir ne banko turtas, teismas, įvertinęs, kad byla susijusi su banko bankrotu, ir siekdamas didesnės naudos, galėjo turto saugotoju paskirti naudos gavėją - bankroto administratorių. Tokiu atveju ir kreditoriai galėtų priimti sprendimą skirti lėšų turtui apsaugoti. Bet niekam tai neįdomu, svarbu kuo greičiau viską ištaškyti - niekas nesigilino į teisę, o veikė per emocijas.

- Per tuos metus nušiuro ir kiti prestižiniai banko objektai, bet kreditorių komitetas nutarė, kad iš pradžių reikia pardavinėti turtą, kurio vertė nesiekia milijono litų (apie 290 tūkst. eurų). Ar jums tai neatrodo keista?

- Turto realizavimas užtruko siaubingai ilgai, bet, mano galva, dėl to yra atsakingas N.Kuperis, kuris atėjo tik grietinėlės nusigraibyti - pelningiausius sandorius greitai prasuko ir dingo į savo Londoną. O vargšams lietuviams paliko pardavinėti būdeles, spinteles ir kitą šlamštą - šekit, utėlinėkitės...

- Per šeštus metus vykstantį procesą kreditoriams sugrąžinta daugiau nei 800 mln. eurų, o „Snoro“ veiklos sąnaudos ir bankroto administratorių bei konsultantų išlaikymas kainavo apie 93 mln. eurų. Ar patenkinama tokia proporcija?

- Per verslo prizmę vertinant, 10 proc. sąnaudų yra nedaug, jeigu realiai uždirbi pinigus. Bet bankroto administratoriai gi tų pinigų neuždirbo! Jie tiesiog pardavė banko turėtą turtą, pusvelčiui, nesistengdami gauti daugiau. Kyla klausimas, ar administratoriai atliko savo funkcijas ir pasiekė turto išieškojimo maksimumą. Į tai galėtų atsakyti tik auditas, bet toks auditas kainuotų, ko gero, dar kokius 10 milijonų.

Mano galva, dabartinis bankroto administratorius gavo visiškai beviltišką palikimą iš N.Kuperio. Tas pats „Valnetas“ administruoja ir Ūkio banko bankrotą - ten nebuvo jokio nepatogumo atskirti geras paskolas nuo blogų ir geras perduoti „Šiaulių bankui“. Klausimas - kodėl „Snoro“ banko paskolų portfelis parduotas įmonei, kurioje oficialiai dirba vienas žmogus? Tai irgi N.Kuperio palikimas, ir nežinia, kiek turto per tuos jo sandorius nuslėpta.

- Šiuo metu likusio „Snoro“ turto vertė kreditoriams žada tik riestainio skylę. Tačiau G.Adomonis viliasi kone milijardą atgauti iš areštuotų akcininkų sąskaitų, iš inicijuoto 200 mln. eurų ieškinio Šveicarijos bankui. Kiek pagrįstos šios viltys?

- Jeigu tikrai žinoma, kad buvę banko savininkai turi tuos 500 mln. eurų, tai seniai reikėjo areštuoti. O jeigu tų pinigų realiai nėra, tai tik dar ilgiau užtęs bankroto procesą, už kurį moka mokesčių mokėtojai. Juk kainuoja kiekvienas paklausimas į užsienio institucijas, ką jau kalbėti apie bylinėjimosi sąnaudas. Kitas dalykas, kas byloje prieš Šveicarijos banką atstovauja Lietuvai - bankroto administratorius ar advokatų kontora. Mano žiniomis, „Snorą“ konsultuoja ta pati garsi advokatų kontora, kaip ir Lietuvos banką, energetikus. Ta pati, kuriai už ginčą su „Gazprom“ buvo sumokėta apie 17 mln. eurų, o laimėta - nulis, nes „Gazprom“ pats pritaikė nuolaidas už dujas, tokias pat kaip ir visai Europai.

Tokiu atveju viskas aišku - kuo ilgiau tęsis bankroto procesas, tuo geriau advokatams. Jeigu matys, kad šis kranelis baigia išsekti, dar naujų ieškinių prigalvos. Manau, čia dabar jau prasideda teisininkų biznis. Šitaip elgiantis, galima kelti ieškinį nors ir pačiam Dievui, kad pas mus kasdien lyja...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“