Stulbinantis ieškinys dėl „Snoro“

„RIA Novosti“ skelbia, kad ieškinys Maskvos arbitražui pateiktas rugpjūčio 5 d., pirmasis jo preliminarus svarstymas vyks rugsėjo 22 d. V.Antonovas maždaug 278 mln. eurų iš Lietuvos reikalauja už žalą reputacijai, likusios sumos - už žalą jo turtui. Be to, verslininkas ieškinyje taip pat reikalauja, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė paneigtų viešai išsakytus teiginius, kuriais kritikavo „Snoro“ vadovus prieš banko nacionalizaciją. D.Grybauskaitės pasisakymai plačiai nuskambėjo ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos žiniasklaidoje.

„Ieškinys yra pateiktas Maskvos miesto arbitražo teismui“, - vakar viešai patvirtino teisingumo viceministras Paulius Griciūnas.

Jis teigė, kad civilinė byla susijusi su banko „Snoras“ akcijų paėmimu visuomenės poreikiams, tačiau bylos detalių komentuoti nenorėjo.

Pasak viceministro, šiuo metu sprendžiama, kas turėtų atstovauti Lietuvai teisminiuose procesuose ir ar iš viso juose bus atstovaujama šaliai.

P.Griciūnas nenorėjo komentuoti ir to, kas grėstų šaliai, jei ji nevykdytų Maskvos arbitražo teismo sprendimo.

Teisingumo ministerija neturi duomenų, kad kitas banko „Snoras“ savininkų Raimondas Baranauskas būtų kreipęsis į arbitražo teismą.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas įsitikinęs, kad Maskvos teismo sprendimo Lietuva neprivalėtų vykdyti.

„Arbitražo esmė - jis vyksta abiejų šalių sutikimu arba sutartyje tas yra numatyta. Man čia labiau panašu į politinį veiksmą. Jei sprendimas mūsų atžvilgiu būtų neigiamas, abejoju, ar vertėtų jį skųsti, nes taip tik įsiveltume į teisinius ginčus. Visai kas kita, jei tai būtų tarptautinis arbitražas“, - svarstė A.Paulauskas.

Politikas prieš dvejus metus, kai jo vadovaujamas komitetas kartu su Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija vykdė parlamentinį tyrimą, susijusį su „Snoro“ nacionalizavimo aplinkybėmis, tvirtino: apie prastą banko situaciją buvo žinota gerokai prieš 2011-uosius, kai nuspręsta „Snorą“ nacionalizuoti. Pasak jo, Lietuvos bankas dar 2009 m. dėl prastos „Snoro“ būklės kreipėsi į tuometinį premjerą Andrių Kubilių, vėliau - į tuometinę Seimo vadovę Ireną Degutienę, apie tai buvo pranešta ir prezidentės patarėjui Nerijui Udrėnui, tačiau niekas nebuvo daroma. Negana to, 2011 m. lapkričio 16 d., kai buvo paskelbtas moratoriumas, atvykęs laikinasis banko administratorius Saimonas Friklis (Simon Freakley), pasak A.Paulausko, pateikė penkis scenarijus, iš kurių bankrotas buvo pats paskutinis, ir kurio net pats S.Friklis nepalaikė, tačiau pasirinktas būtent bankroto variantas, nors S.Friklis tikino, kad „Snoras“ yra mokus. A.Paulauskas savo žodžių neatsisako ir dabar.

„Sakiau tai, kas buvo žinoma iš liudijimų. Tai - ne mano išvados. Ir kai kurie Lietuvos banko valdybos vadovai, ir S.Friklis sakė, kad bankrotas - paskutinis variantas, kad be jo galima išvengti didesnių nuostolių“, - teigė A.Paulauskas.

Tačiau, anot jo, vien dėl to negalima vienareikšmiškai teigti, kad V.Antonovas dabar teisėtai Lietuvai reiškia pretenzijas: nes niekas neįrodė, kad pasirinktas bankroto variantas buvo blogiausias iš visų, o ir „Snoro“ vadovų veikloje būta, bent jau remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, nusikalstamos veikos požymių, kurie galėjo lemti banko nuostolius. Tiesa, eksbankininkų kaltė dar neįrodyta, pirmiausia todėl, kad jie slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos.

„Aišku, už akių galima teisti ne tik karo nusikaltėlius, bet ir šiuo atveju, tačiau turbūt nepavyksta užbaigti bylos, galbūt trūksta įrodymų kaltei įrodyti. Aišku, jei ir pavyktų gauti buvusių banko vadovų parodymus, vargu ar jie pasakytų ką naujo. Be to, nereikia pamiršti, kad V.Antonovas slapstosi savoje tėvynėje, todėl maža vilties, kad jis bus apklaustas“, - svarstė A.Paulauskas.


Vytautas NEKROŠIUS, Vilniaus komercinio arbitražo pirmininkas, akademikas, prof. habil. dr.:

- Kokią galią Lietuvai turi Maskvos arbitražo teismo sprendimai? Ar jie privalo būti vykdomi?

- Maskvos teismas, į kurį kreipėsi Vladimiras Antonovas, nėra toks arbitražo teismas, kokį mes arbitražo teismą suprantame. Maskvos arbitražo teismas yra paprastas valstybinis teismas. Pas juos ir valdžios teismai, ūkinius ginčus nagrinėjantys, vadinami arbitražo teismais.

- Pas mus tokio teismo atitikmuo būtų administracinis teismas?

- Administracinis ar bendros kompetencijos. Todėl tas Maskvos arbitražo teismas nėra tikras arbitražas. Tai - valstybinis teismas, kurio priimtas sprendimas tam, kad jis būtų vykdomas, turės būti pripažintas Lietuvoje. Kitaip tariant, Rusijoje tokio teismo sprendimas yra privalomas, o Lietuvoje būtų privalomas, tik jei mes jį pripažintume.

- O kas Lietuvoje tai turėtų spręsti?

- Tą funkciją atlieka Lietuvos apeliacinis teismas. Todėl laukia labai ilgas procesas. Iš pradžių V.Antonovo skundą nagrinės Rusijos pirmos instancijos teismas, vėliau - antros, aukščiausios ir t.t. Procesas bus ilgas ir nuobodus. O kai Rusijoje sprendimas įsiteisės, V.Antonovo advokatai Lietuvoje turės kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Rusijoje priimto sprendimo pripažinimo Lietuvoje ir dėl leidimo jį vykdyti. Tačiau yra numatyti pagrindai, kuriems nesant sprendimas nepripažįstamas. Apeliacinis teismas spręs, yra tie pagrindai ar ne.

- Jei Rusijoje V.Antonovo skundas bus pripažintas, o Lietuvoje atmestas, kas spręstų ginčą tarp dviejų šalių? Įsitrauktų tarptautiniai arbitražai?

- Jei Lietuvos apeliacinis teismas nepripažins Rusijos sprendimo, tokiu atveju paprasčiausiai Lietuvoje sprendimas ir nebus vykdomas.

- Ir jokios sankcijos už tai negalimos?

- Jokios sankcijos negalimos. Nebent Rusija savo šalyje galės ieškoti kokio nors valstybinio Lietuvos turto, tik ne diplomatinių atstovybių. Čia daugiau politikavimas, o ne tikroji teisė.

- Tai gal tada Lietuvai paprasčiausiai vertėtų ignoruoti Rusijoje prasidėsiantį procesą?

- Mes - ne bananų respublika, kad kažką ignoruotume. Tiesiog ignoruoti proceso negalime, nes tai yra procesas prieš Lietuvą, žalos atlyginimo reikalavimas. Lietuva, kaip protinga valstybė, turėtų dalyvauti procese ir pateikti savo argumentus, nes nedalyvavimas procese neužkirstų kelio teismui priimti sprendimo.


Faktai

2011 m. lapkritį Lietuvos bankui sustabdžius „Snoro“ banko veiklą, iš teisėsaugos nagų išsprūdo jo pagrindiniai akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas. Jie įtariami pasisavinę apie 490 mln. eurų banko turto ir iki praėjusių metų liepos gyveno Londone bei teismuose siekė išvengti išdavimo Lietuvai. Dviejų pakopų teismai tenkino Lietuvos prokurorų prašymą, tačiau pernykštės liepos pradžioje eksbankininkai dingo kaip į vandenį. Mūsų prokurorams teliko skėsčioti rankomis ir iš naujo skelbti V.Antonovo ir R.Baranausko tarptautinę paiešką. Jie nerasti iki šiol.

Bylos duomenimis, 2008 m. rugpjūčio - 2011 m. birželio mėnesiais abu bankininkai atliko mažiausiai 33 pervedimus iš „Snoro“ sąskaitų į užsienio bankuose esančias asmenines sąskaitas. Buvusieji „Snoro“ savininkai taip pat įtariami finansinių dokumentų klastojimu, Lietuvos bankininkystės priežiūros institucijoms pateikiant falsifikuotus dokumentus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"