Apie prekybą su kaimynais, arba Kodėl žodžiai skiriasi nuo darbų

Tik skaičiai

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), nurodžiusi, kad negali įvardinti įmonių, visgi pasidalino duomenimis apie maisto produktų importą bei eksportą su Rusija ir Baltarusija.

Ką gi parodė skaičiai? Remiantis VMVT duomenimis, per 2022 metus gyvūninių kilmės produktų, kurių kilmės šalis yra Rusija, į Lietuvą buvo importuotos 238 siuntos. Siuntų, kurių kilmės šalis Baltarusija, buvo 139. Viena siunta buvo atmesta dėl kontrolės metu pateikto netinkamo sertifikato. 2023 metais rusiškų gyvūninės kilmės prekių į Lietuvą importuota 93 siuntos, baltarusiškų - 17 siuntų. Atmestų siuntų per pirmus 2023 metų mėnesius nebuvo. 72 proc. visų importuojamų siuntų sudaro žuvininkystės produktai, kurių bendras svoris yra virš 4 tūkst. tonų. Taip pat buvo gabenami pieno miltai, pašarai.

2022 metais negyvūninės kilmės produkcijos iš Baltarusijos į Lietuvą įvežtos 1342 siuntos, iš Rusijos - 1031 siunta. 2023 metais iš Baltarusijos į Lietuvą įvežtos 69, iš Rusijos -186 siuntos.

VMVT patikslino, kad daugiausia praėjusiais metais iš Baltarusijos į Lietuvą įvežta miško uogų (8752 t), spiritinių gėrimų (6715 t), grybų (1704 t), maistinės druskos (9553 t), konditerijos gaminių (55 t) bei javų ir jų produktų (1894 t). Iš Rusijos Federacijos įvežta javų ir jų produktų (29 196 t), grybų (1572 t), konditerijos gaminių (88 t), maisto priedų (772 t), žirnių (3656 t), miško uogų (857 t).

2022 metais neatitikimai nustatyti rugių siuntoje - grūduose nustatytas per didelis pesticidų likutis.

Komentuodami situaciją apie gyvūninės kilmės produkcijos eksportą, institucijos atstovai patikslino, kad 2022 m. į Rusiją išvežtos 89 siuntos, į Baltarusiją 1436 siuntos. Į Rusiją daugiausia eksportuoti kulinariniai gaminiai (165 t), pieno produktai (124 t), pašarų priedai (3,5 t), maistinė želatina (1,2 t), žuvis ir žuvies gaminiai (368,1 t), kačių ir šunų ėdalas (491,1 t), kulinarijos gaminiai (86,2 t), sojos išspaudos (69,2 t), perdirbti gyvūniniai baltymai (22 t).

Šių metų pradžioje į Rusiją buvo eksportuota 1,08 t pieno produktų. Į Baltarusiją - 104 t pieno produktų, 66,3 t žuvies ir žuvies gaminių, taip pat apie 119 t šunų ir kačių ėdalo.

Apibendrindama VMVT patikino, kad prekių importas ir tranzitas per Lietuvą vykdomas vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais.

Įvertinti ir pakomentuoti minėtą situaciją buvo paprašytas Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas BESAGIRSKAS.

- Apie Rusijoje veikiančią „Viči" grupę girdėjo beveik visi, tačiau ten dirbančių įmonių yra ženkliai daugiau. Ar reikėtų jas paviešinti?

- Manau, kad taip. Beje, nereikėtų apsiriboti vien lietuviškomis. Visuomenė turėtų žinoti ir apie toje šalyje pasilikusias Europos ar tarptautines įmones, nes, pavyzdžiui, visos didžiosios farmacijos bendrovės kaip veikė Rusijoje, taip ir veikia toliau. Realiai iš Rusijos pasitraukė Baltijos šalių ir lenkiškos įmonės, o likusios tik deklaravo pasitraukimą, arba jis buvo labai nesisteminis.

Tarkime, vokiečių „Volkswagen" sustabdė savo gamyklos darbą, bet nepasitraukė, o ieško jai pirkėjų. Kiek pastebiu, dažnu atveju pasitraukimą apsprendžia ne pačios įmonės iniciatyva, o Europos Sąjungos sankcijos: jeigu neleidžiama, tai tuomet pranešiu, kad traukiuosi, bet jeigu leidžiama, tai ne tik nesitrauksiu, bet net padidinsiu apimtis, užimdamas pasitraukusiųjų paliktas erdves.

Mūsų politikai labai mėgsta ropštis ant bačkos ir kalbėti lozungais, tai jiems čia būtų puiki erdvė saviraiškai. Visgi abejoju, kad taip nutiks. Praėjusią vasarą kalbėjausi su vienu aukštu valdininku, iškėliau šią temą. Pasakiau, kad jeigu ES lygmeniu nepavyksta įvardinti nepasitraukusių iš Rusijos įmonių, tai galime paviešinti mes. Jis man į tai atsakė, jog Rusijoje dirba labai daug JAV ir Izraelio įmonių, tad paviešinus jų sąrašus užsitrauktume amerikiečių ir žydų nemalonę. Išgirdus tai, apėmė abejonės, kad mes labiau norime ne padėti Ukrainai, o nesusipykti su pasaulio galingaisiais.

- Vertėtų tik paviešinti ar ir uždrausti prekiauti su Rusija ir Baltarusija?

- Teoriškai reikėtų uždrausti, bet praktiškai tai neįmanoma, nes apstu draudimų apėjimo kelių. Anksčiau įvairios nedidelės įmonėlės siūlė savo paslaugas apeinant sankcijas, dabar tuo užsiima ir didelės tarptautinės konsultacinės bendrovės. Esą, jeigu norite prekiauti su Rusija, pamirškite mažiukus ir naudokitės didžiųjų paslaugomis.

Mes turime ryšius ir galime kokybiškai viską sutvarkyti. Garsiai deklaruojama viena, o tyliai daroma visai kas kita. Jeigu bus įvestos naujos sankcijos, verslas vis tiek ras kelių, kaip jas apeiti, o dėl išaugusių kainų, nes konsultantams irgi reikia mokėti, kentės galutinis vartotojas. Kol yra nesąžiningų šalių ir verslų, draudimais nieko nepakeisi.

- Uždraudus prekiauti, žmonėms gali tekti likviduoti verslus.

- Ne taip seniai darėme Baltarusijoje veikiančių lietuviškų įmonių apklausą. Jų atstovai teigė, kad sustabdė veiklą ir dabar ieško pirkėjų, o tai reiškia, kad pasitraukimas nebūtų didelis smūgis. Verslininkai nenori verslų padovanoti Aliaksandrui Lukašenkai, todėl laiko juos pusiau ar visai neveikiančius, bet nelikviduoja. Gali būti, kad jie tikisi, jog karui pasibaigus situacija pasikeis, ir dabar užėmė laukimo poziciją.

Rusijoje lietuviško kapitalo investuota mažiau, tad atsiriboti nuo jos būtų dar paprasčiau ir praradimai neturėtų būti dideli.

- ES pagaliau pastebėjo, kad draudimus rusams padeda apeiti kaimyninės šalys. Ar Lietuvos gamintojai dalyvauja šiame procese?

- Kadangi auga pardavimai ir, tarkim, į Armėniją ar Azerbaidžaną eksportuojame prekes, kurių ten niekada neveždavome, nesunku suprasti, kad čia veikia ta pati schema. Mūsų dešras pradėjo pirkti azerai ir turkai, bet niekas negali drausti jiems tai daryti. Netgi tais atvejais, kai turkai užsako dešras su rusiškais užrašais. Visi puikiai mato, kas vyksta, tačiau prisikabinti nėra kaip, nes verslas dirba ne su Rusija, o su trečiosiomis šalimis. Manau, kad net padavus tokį verslininką į teismą, jis jį nesunkiai laimėtų.

- Viešoje erdvėje teigiama, kad analogišku būdu lietuviškos prekės vėl keliauja į Kiniją.

- Dalis prekių tikrai taip keliauja. Po konflikto su Kinija mažos įmonės tapo lankstesnės ir suskubo atsidaryti atstovybes kitose šalyse. Be to, yra senas mūsų draugas Honkongas. Įmonėms, kurios iki Kinijos oficialaus rinkos atvėrimo su kinais prekiavo per jį, buvo net naudingiau, negu prekiauti tiesiai su Kinija. Šiandien kai kurios įmonės prisitaikė ir rado naujų kelių, bet jų nėra daug ir prekybos apimtys negali lygintis su buvusiomis.

Ypač sudėtinga padėtis su prekėmis, kurioms reikia kilmės įrodymo. Lietuviai sąžiningi, tokių dokumentų neklastoja, todėl ieško oficialių kelių. Tarptautinės įmonės irgi laikosi tam tikros etikos bei puikiai supranta, kad jeigu kinai pastebės, jog lietuviška prekė jiems siūloma kaip vokiška, tai analogiškas sankcijas pritaikys ir tai padariusiai Vokietijos įmonei bei jos filialams.

- Turėtos rinkos prarastos. Kaip sekasi ieškoti naujų?

- Sakyčiau, prarastos iš dalies. Kinai vienas prekes jau įsileidžia, kitų - dar ne. Logikos tame nėra, tačiau manau, jog prie bendrų tendencijų prisideda ir neigiamas Lietuvos pateikimas kinų spaudoje. Lietuva buvo demonizuota, todėl patys kinų verslininkai nenori su mumis turėti reikalų. Neperka net tada, kai Lietuvos įmonės siūlo, tarkim, Lenkijoje gamintą savo produkciją. Konfliktas stipriai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui, kas dar labiau apsunkina ir taip sudėtingą naujų rinkų paieškos procesą.

Pasiėmus žemėlapį ir apvedus skriestuvu bet kurią valstybę (išskyrus nebent Kiniją ar JAV), pamatysime, kad 90 proc. jos prekybos vyksta su kaimynais. Mūsų pagrindinės rinkos buvo ES ir Rytai. Šiuo metu pastarosios rinkos užsidarė, o kad savo produkciją parduotume kažkur toliau, mažai tikėtina. Na taip, mūsų lazeriai žinomi visame pasaulyje, tačiau tai yra labai siaura sritis.

Tokio išskirtinio produkto, kaip BMW, „Apple" ar „Samsung" Lietuva neturi. Mūsų krašte vyrauja kontraktinė gamyba - eksportuojamos ne pačių sukurtos, o pagal užsakymą pagamintos prekės. Tokiu atveju labai svarbūs tampa logistikos kaštai. „Panevėžio stiklas" paskaičiavo, kad maksimalus atstumas, kuriuo apsimoka vežti savo produkciją, yra 600 km. Vežant toliau tai jau tampa nuostolinga, o optimalus atstumas iš viso yra 300 kilometrų, tad be kaimynų stiklo nelabai kam galime pasiūlyti.

Maisto prekes galima gabenti toliau, tačiau neturime tokių prekių ženklų, kurie sužavėtų japonus arba australus. Be to, neužtenka rasti naują rinką. Dar reikia į ją įeiti. Mes pažįstame ES ir Rusijos kultūrą, žinome jų mentalitetą, tačiau nieko nenutuokiame apie Afrikos ar Indijos rinkų specifiką. Pažinti jas reikia dešimtmečių, o tai, kad kažkur turime komercijos atašė, situacijai įtakos nedaro. Pagrindinis darbas įeinant į naujas rinkas tenka įmonėms, o komercijos atašė, dažniausiai gavę postus „nes taip reikėjo", imami į derybas tik tam, kad gražiai atrodytų.

Norint įsitvirtinti svetur, reikia palaikymo ir lėšų. Pavieniai asmenys to nėra pajėgūs padaryti, todėl turi būti formuojamos įmonių grupės. Taip elgiasi danų įmonių konfederacija „Danish Industry". Susidūriau su jais Šanchajuje, kur konfederacija buvo sukūrusi visą infrastruktūrą - nuomoja biurus, samdo vietinius pardavimo agentus, stiprina ryšius ir t.t. Analogišką klasterį jie turi Brazilijoje, tačiau įsitvirtinti ten danams prireikė penkių metų. O pas mus apie tai niekas net nekalba. Ministrai linksi galvomis, bet nieko nedaro.

- Kiek tikėtina, kad kada nors pavyktų normalizuoti santykius su Rusija ir Baltarusija?

- Tai įmanoma, tačiau tam turėtų pasikeisti minėtų šalių režimai ir baigtis karas. Vokietija savo trumpalaikę vystymosi strategiją projektuoja darydama prielaidą, kad karas greitai nesibaigs. Tikėtina, taip yra todėl, kad šiandien iš jo ypač daug laimi pasaulio galingieji - JAV ir Kinija. Vašingtonas morališkai palaiko Kijevą, tačiau finansine prasme jie laimėjo „aukso puodą". Tad amerikiečiai nėra suinteresuoti greita karo pabaiga.

Jie tai supranta, todėl, siekdami kaip galima labiau išvarginti Rusiją, balansuoja su teikiama pagalba. Jeigu karas tęsis dar metus, Rusijos biudžetas, tikėtina labai sumenks. Jeigu nustekenus Rusiją ji pralaimės, tuomet santykių normalizavimas galėtų vykti greičiau. Ir priešingai - jeigu pralaimės Ukraina, santykių atkūrimas bus lėtas ir sudėtingas.