Ar Lietuvos verslui tebereikia Lietuvos?

- Prisipažinsiu, mane maloniai nustebino jūsų pažadas Nacionaliniam muziejui finansuoti paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje statybą. Tačiau, regis, esama papildomų sąlygų - paminklą finansuosite tik tuomet, jeigu jam bus pasirinktas skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurtas projektas?

- Ne, ne - jokių papildomų sąlygų nėra. Nei autoriaus, nei paminklo stovėjimo vietos pasirinkimui jokios įtakos neturiu - visus šiuos reikalus sprendžia vyriausybinė komisija. Esu įsipareigojęs finansuoti tokio paminklo J.Basanavičiui statybą, dėl kokio toji komisija apsispręs.

- Tuomet gal ne itin mandagus, bet įprastas verslo pasauliui klausimas: o kas jums iš to?

- Jeigu teisingai suprantu, šio paminklo statyba, kaip ir gausybė kitų renginių, skirti Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui. Na, o mes, kadangi Lietuvoje esame gimę ir augę, suprantama, norime prisidėti prie Tautos šventės ir pagerbti tuos didžius žmones, vien iš idėjos 1918 metais sukūrusius Lietuvos valstybę.

Argi ne stebuklas? Valstybės nebuvo kone tris šimtus metų, ir staiga ji atgimsta. Nesakau, kad vien tik J.Basanavičiaus dėka, tačiau būtent J.Basanavičius buvo ta centrinė figūra, traukos laukas, aplink kurį susibūrė šviesuoliai, sugebėję atkuriamos valstybės idėją paversti realiai funkcionuojančia Lietuvos valstybe. Juk ne veltui būtent jis vadinamas Lietuvos patriarchu.

Neslėpsiu, ir man asmeniškai J.Basanavičius yra didis autoritetas. Žaviuosi jo drąsa ir idealizmu. Kitas, teturėdamas tik idėją, bet neturėdamas jokių priemonių, jokio kapitalo jai įgyvendinti, nė nebūtų ėmęsis veiksmų, ir tai, ko gero, būtų visai logiška, tačiau J.Basanavičius įrodė, kad ir vien idėjos visiškai pakanka, jei tik nuoširdžiai ja tiki. Be to, man labai svarbu, kad J.Basanavičius sukūrė Lietuvos valstybę, bet nepanoro jos valdyti. Šitai daug pasako apie jo asmenybę.

- Jau beveik atpratome statyti paminklus ne tik Lietuvos didžiūnams, bet ir apskritai bet kokioms iškilioms asmenybėms. Dabar vietoj paminklų jiems daug noriau statome bet kokio gilesnio konteksto stokojančias abstrakcijas. Argi tai nereiškia, kad nustojome asmenybėmis didžiuotis, kliautis jų siekiais?

- Na, naujausieji paminklai konkrečioms asmenybėms - ko gero, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Mindaugo ir Gedimino skulptūros Vilniaus senamiestyje.

Šių paminklų išvaizda ir pastatymas visuomenėje vertinami labai įvairiai, tačiau net ne tai yra svarbiausia - kiekvienas paminklas asmenybei byloja ir tam tikrus kontekstus, neleidžia užmiršti tų žmonių darbų, jų idėjų, verčia pagalvoti, kad mes ne pirmieji čia gyvename, ne mumis visa prasidėjo, todėl privalome gerbti tęstinumą, tausoti ir branginti tai, kas per vargus ir kraujus buvo sukurta iki mūsų gyvenusiųjų.

Štai dar ir todėl kaip simbolis, įkvepiantis ir žadinantis Tautos istorinę atmintį, šis paminklas man yra svarbus. Jo tikrai reikia, todėl neabejoju, kad šis paminklas bus pastatytas.

- Jeigu J.Basanavičius aplink save būtų turėjęs vien kultūrininkus ir lietuvybės skleidėjus, sukurti visavertės, savarankiškai funkcionuojančios valstybės jam nebūtų pavykę - J.Basanavičiaus idėja rūpėjo ir ano meto verslui, ir kapitalus valdančioms šeimoms. Sakykite, o nūdienos turtuoliams Lietuva kaip valstybė dar tebėra reikalinga?

- Kodėl manote, kad turtingų žmonių santykis su savąja valstybe pasikeitė? Mes kaip tik finansuojame vienos iš svarbių Lietuvai dinastijų atstovo Romerio memuarų leidybą. Jau ar ne septintas tomas išėjo. Memuarai pradedami 1913 m. ir tęsiami iki J.Basanavičiaus, iki Lietuvos valstybės atkūrimo laikų. Skaitant nepaprastai įdomu patirti, kad nuo anų laikų ne kaži kas ir pasikeitė. Na, žinoma, keitėsi aplinka, tempai, priemonių spektras, bet žmonių santykiai su valstybe, visuomenės tautiniai tarpusavio santykiai šiandien yra tokie pat, kaip ir anuomet.

- Na, tikrai ne viskas šiandien kaip anuomet. Pats verslo modelis, jo filosofija yra negrįžtamai pasikeitę. Šiandien juk verslas tautybės neturi. Aš neteisus?

- Taip, anuomet versle gyvavo tautiškumo idėja. Tautiniai kooperatyvai, tautinis kapitalas, bendradarbiavimas, palaikymas versle tautiniu pagrindu... Šiandien verslas yra nepalyginti kosmopolitiškesnis, nes rinkos nebeturi sienų. Verslininkas tiesiog privalo išmokti mąstyti kaip pasaulio pilietis, nes kapitalas juda, žmonės juda, verslai globalėja. Kaip jums čia populiariau paaiškinus? Na, Lietuvos krepšininkams žaisti LKL yra labai garbinga ir gera. Tačiau žaisti taip pat dar ir Europoje, pasaulyje, olimpinėse žaidynėse - dar geriau.

Antai ir „MG Baltic“ pinigus uždirba ne vien Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje... Tai jau yra nebe mados ir ne apsisprendimo reikalas - tokios nūdienos verslo taisyklės.

- Ir tokios taisyklės po truputį kuria pasaulį ne tik be valstybių sienų, bet net ir be tautų. Suprantu, jums, kaip verslininkui, pavojumi tai nedvelkia, tačiau ar nekelia tai nerimo jums tiesiog kaip lietuviui, kaip Lietuvos piliečiui?

- Nereikia hipertrofuoti. Atviros sienos versle tereiškia atvirą konkurenciją - galimybę tau veržtis į užsienio rinkas, bet, suprantama, ir užsienio rinkoms veržtis į tavąją. O kas gi yra konkurencija? Tai visuomet jėgų, savasties gyvybingumo ir tvirtumo išmėginimas, gebėjimas atlaikyti bet kokią ekspansiją - verslo, kultūrinę, kalbinę...

Jeigu pralaimime, jeigu neturime pakankamai vidinių argumentų išsaugoti savo vaikams ir anūkams lietuvių kalbą, tautinę kultūrą, savarankišką valstybę - tai ne iš svetur atklystanti, o išimtinai vidinė mūsų savivokos ir savivertės problema.

Asmeniškai aš, bendraudamas su verslininkais tarptautiniu lygmeniu, - nors ir kiti, ir aš pats puikiai žinome, kad ir mūsų verslas dar labai jaunas, ir neturime tų šimtų metų patirties, - prisistatydamas, kad esu lietuvis, Lietuvos verslininkas, neturiu jokių kompleksų dėl to, nė per plauką nesijaučiu menkesnis.

Puikiai žinau, kad gimiau lietuviu ir kitos tautybės žmogumi niekada netapsiu. Žinau, kad kvaila ir labai jau menka apsimetinėti, kuo nesąs, ar bandyti kurti sau kitą tapatybę.

Savo prigimtinių kultūrinių, istorinių kontekstų išmanymas ir žmogiškasis orumas, manau, sukuria pakankamą imunitetą nutautėjimui.

- Na, jei tais nevisavertiškumo kompleksais sirgtų vien visuomenė, tai būtų lengvai pataisoma, bet ar neatrodo jums, kad nuo nevisavertiškumo kenčia pačios aukščiausios valstybės strategiją lemiančios ir valstybės politiką formuojančios institucijos?

- Tai kad kitaip nė nebūna. Valdžia visuomet yra visuomenės atspindys. Be abejo, tarp ES šalių ne tik pagal ekonominius rodiklius, bet ir pagal daugelį kriterijų lygiuojamės labiau prie atsiliekančių nei prie lyderiaujančių. Neretai tą „mažojo“ bejėgiškumą įžvelgiame savo politikų, ministrų ir verslininkų akyse. Bet juk šis pojūtis natūraliai turėtų užgauti ambicijas ir sukelti norą vytis, o ne sustoti ir išsivaikščioti. Turtingesnių ar fiziškai stipresnių už tave visuomet atsiras. Tačiau tai nereiškia, kad turi nustoti ieškojęs savų pranašumų.

Sakiau, kad Lietuvos verslas dar labai jaunas. Tai pripažinę Lietuvos verslininkai turi stropiai ir kryptingai mokytis, išmokti pasinaudoti labiau patyrusių šalių patirtimi, pagal galimybes praleisti ar modifikuoti raidos etapus, ieškoti būdų augti kaip galima sparčiau...

Lygiai tą patį turėtų sau pripažinti ir kitų veiklos sričių atstovai. Ypač politikai, kuriems dera skubiai mokytis, o ne kurti išmanančiųjų įvaizdžius. Be to, Lietuvos politikams dera išmokti būti nuosekliems savo žodžiais ir veiksmais. To moko ir visu aštrumu šiandien atsivėręs svetimų raidelių lietuviškuose pasuose klausimas. Be jokios abejonės, gimtąją kalbą ginti reikia, tačiau nebūtų buvę jokio skandalo, jei Lietuvos politikai būtų kalbą gynę nuosekliai ir nesuteikę lenkams nepagrįstų vilčių. Lenkai juk pyksta ne todėl, kad lietuviai savo abėcėlės keisti nenori, o todėl, kad Lietuvos politikai prieš gerą dešimtmetį lenkams buvo prižadėję tai padaryti, o dabar pažado nevykdo.

Partneriai, kurie nesilaiko duoto žodžio, negerbiami tiek verslo, tiek politikos pasaulyje.

- Pats ne kartą esate sakęs, kad laimė - ne pinigai. Gal atsitiks taip, kad iš verslo pasaulio žengsite į politiką, mėginsite nuveikti ką nors, kad saugiau ir jaukiau, Lietuvoje gyvendami, jaustųsi jūsų vaikai ir anūkai?

- Ne, į politiką ir į valdžią tikrai neisiu. O tą jaukesnę ir saugesnę Lietuvą turime kurti kiekvienas, nekeisdamas savo profesijos. Nuo ko prasideda Lietuva? Manau, nuo gatvės, nuo mažų kasdienių dalykų. Prisimenu, senoliai dažnai sakydavo: „Štai smetoninėje Lietuvoje tai buvo policininkai - gražiomis, tvarkingomis uniformomis, mandagūs, gražių manierų, tvirti, dailiai nuaugę...“ Argi ne nuo pavyzdingų, sąžiningų ir patikimų pareigūnų prasideda geresnė Lietuva? Argi ne nuo savąjį darbą mylinčių pedagogų? Ar ne nuo sąžiningų, darbščių, valstybės gyvenimui neabejingų verslininkų?..

- O vis dėlto ką patartumėte Lietuvos politikams? Ką stengtumėtės pirmiausia pakeisti, jei būtumėte vienas jų?

- Kadangi Lietuva yra mažas kraštas, kaip ir visi maži gyviai gamtoje, privalo būti itin efektyvus. Jis turi būti gudresnis, greitesnis, apdairesnis, atsargesnis už kitus ir turi nedaryti net tokių klaidų ar atsainumų, kuriuos didžiosios ir stipriosios valstybės gali sau leisti. Na, pavyzdžiui, biurokratinių institucijų gausa, nepasvertos investicijos...

Ką patarčiau dabartinei Lietuvos valdžiai? Savuosius darbus pagaliau imti orientuoti į rezultatą ir bent šiek tiek pagarbesnio elgesio su mokesčių mokėtojų pinigais.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“