Bankroto šmėkla virš biokuro gamintojų

„Anksčiau pačios Baltarusijos politika buvo tokia, kad jie neeksportuoja žaliavos. Dabar ta politika pasikeitė. Medienos eksportas pasidarė gana didelis, nes Baltarusijos biokuro gamintojai gavo nemažą valstybės paramą. Kiek mums žinoma, jie gavo valstybės paramą nusipirkti apie 50 specialių, miško kirtimui skirtų, automobilių. Tai didžiulis skaičius. Kažin, ar visoje Lietuvoje jų tiek yra. Nes jie brangūs, vienas kainuoja apie pusę milijono eurų. Ir kai mūsų įmonės į juos investuoja, jos ima lizingus, kuriuos vėliau turi išmokėti. Be to, Baltarusijoje šiuo metu - miško kenkėjų invazija ir jie dalies medienos nebegali naudoti baldų gamybai ir eksportuoja kaip biokurą“, - pasakojo V.Gaubytė.

Anot „Litbioma“direktorės, anksčiau importas iš Baltarusijos sudarė apie 15-20 proc. Lietuvos rinkos dalies, o dabar siekia jau apie 35-40 proc. „Tai daro didelę žalą mūsų vietos gamintojams, nes jie nebegali išlaikyti tų įrenginių, žmonių. Kai kurios įmonės jau pasitraukė iš gamybos. Vieni išvis stabdo veiklą, kiti darbuotojus išleidžia ilgų atostogų“, - sakė V.Gaubytė. „Per paskutinius dvejus metus baltarusiškas biokuras Lietuvoje sudarė 80 proc. viso katilinėse naudojamo biokuro, - sakė jo vardo prašęs neskelbti energetikos specialistas. - Šitoje rinkoje dominuoja keturi stambūs žaidėjai. „Rubicon“ grupės įmonė, kuri anksčiau buvo žinoma „Bionovus“ vardu, o dabar virto „Biofortis“, Jakovo Černakovo „Vudimeksus“, Dariaus Česnulaičio „Gretvita“ ir rusų kapitalo įmonė „Imlitex“ Šios įmonės aktyviai prisideda prie pseudo žaliųjų organizacijų rėmimo, kurie klykia, kad Lietuvoje reikia uždrausti kirtimus. Nes tai garantuoja jų verslo ateitį. O jie valdo 42 procentus rinkos, nors prieš dvejus metus šis rodiklis buvo 26 procentai. Jeigu viskas ir toliau vystysis šia linkme, rinkoje kitų žaidėjų greitai išvis neliks. Biokuro rinka yra oligopolinė.“

Šiuo metu Lietuva Baltarusijai per metus už medieną sumoka apie 20 milijonų eurų. Pasak V.Gaubytės, gali būti, kad baltarusiai parduoda biokurą už transporto kaštus ar tik truputį didesnę kainą. „Sunku palyginti lietuviškos ir baltarusiškos produkcijos kainas, tačiau galima sakyti, kad Baltarusijos eksporto kiekis reguliuoja mūsų vietinę kainą. Tam tikra prasme, mūsų įmonės, dalyvaudamos šilumos aukcionuose, pačios ir nuleido tą kainą. Ir mes dažnai girdim tą argumentą - jūs patys už tiek parduodat. Bet reikalas tas, kad mūsų įmonės turi finansinių įsipareigojimų, lizingus, turi mokėti atlyginimus žmonėms. Ir jie parduoda savo produkciją nuostolingai - tam, kad išmokėtų algas žmonėms ir atiduotų skolas. Nežinia, kiek laiko jos taip tvers.“

Natūrali apsauginė reakcija į kitos valstybės remiamo verslo pigų eksportą - muitai ar kiti importo apribojimai. Tačiau mes, remdamiesi tarpvalstybiniu susitarimu dėl prekybos, jokių muitų ar kitokių ribojimų Baltarusijos medienai neturime. „Tam tikras balansavimas, vertinant realią mūsų situaciją, būtų sveikas. Mano žiniomis, pvz., danai, švedai  turi šituos saugiklius ir jie riboja, vertindami ir stebėdami savo vietines rinkas, - sakė V.Gaubytė. - Taikomas kvotinis mokestis. Jei kiekis mažesnis, mažesnis ir mokestis, didėjant eksporto kiekiui, didėja ir mokestis. Danai, pvz., išvis nepriima baltarusiškos skiedros. Tų balansavimo modelių yra, bet iš dialogo su mūsų Energetikos ministerija matome, kad nėra noro tokius ribojimus įvesti. Energetikos ministerijos konkurencingumo skyriuje, kuris turėtų dirbti su šiomis problemomis, net nėra už šilumą atsakingo žmogaus. Energetikos ministrą Žygimantą Vaičiūną mūsų nuogąstavimai buvo pasiekę. Jo nuomonė tokia, kad veikia rinka ir rinka reguliuoja kainą, o ta kaina yra gera vartotojui, todėl nereikia nieko keisti. Tą poziciją mes žinome. Nelabai ir tikėjomės kitokios, nes nėra specialistų, dirbančių šituo klausimu.“

Tačiau ministro požiūris, V.Gaubytės nuomone, nėra teisingas. „Atrodytų, kad visiems kitiems, išskyrus biokuro gamintojus, viskas yra gerai. Vartotojas moka mažiau, šilumos tiekėjai gauna žaliavą pigiau. Bet iš tiesų šilumos kaina beveik nekrito. Klausimas - kodėl? Ir kitas dalykas - situacija pasikeis. Aš neabejoju, kad ji pasikeis. Dalis mūsų įmonių išeis iš rinkos, ir jeigu tas tiekimas iš Baltarusijos neišliks toks pat, kaina kils. Įmonių liks mažiau ir natūralu, kad jos kainą kels. Ir vėl bus skundai, ir vėl bus biokuro tiekėjai kalti, kad kainos auga. Nes augs šilumos kainos. O juk šilumos kaina dabar turėtų stipriai kristi, ko nėra.“

Didele dalimi pigaus baltarusiško medienos eksporto bangą nulėmęs miško kenkėjų antplūdis paveikė ne tik mūsų kaimynus. Kenkėjai siaubia visą Europą, taip pat ir Lietuvą. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytojo Albino Tebėros įsitikinimu, šiuo metu Lietuvoje vyraujanti nuostata kirsti kuo mažiau medžių mūsų miškams yra žalinga: „Kiekvienais metais valstybiniams miškams tvirtinama vadinamoji kirtimo norma, - pasakojo A.Tebėra. - Mes turime visus racionalaus naudojimo skaičiavimus. Tie skaičiai nukeliauja iki Vyriausybės, kuri nelabai susigaudo šituose reikaluose. Ir tada nuskamba klausimas - o kiek pernai kirtom? Atsakom - pernai truputį mažiau. Oi, tai jokiu būdu negalima didinti kirtimo normos. Ir tai tęsiasi jau daugybę metų. Todėl dabar turime galybę jau nebevertingos medienos. Eglynus mes laikom ir laikom. Ir kas pasidaro? Nuo 50 metų eglės pradeda pūti, po to užpuola kenkėjai, kurie dabar užplūdo visą Europą. Visoj Europoj panašios bėdos. Kuo labiau mes auginsime senas, pūvančias egles, tuo daugiau priveisime kenkėjų. Tai čia tokia miškininkystės ABC. Puoselėjančio mišką miškininko vienas uždavinių - suvaldyti sanitarinę miško būklę. Yra tik dviejų savaičių laikotarpis, kada pūvantį medį turi nukirsti ir išgabenti iš miško, nes po dviejų savaičių tūkstančiai vabalėlių iš to medžio persikelia į kitą medį. Ir taip jie plinta geometrine progresija.“