Darbo kodeksas visus išlaisvina

Naujame Darbo kodekse nuspręsta išplėsti darbo sutarčių rūšių sąrašą iki devynių - jame įtvirtintos laikinosios, projektinio, darbo vietos dalijimosi, nenustatytos apimties, pameistrystės darbo sutartys ir kt. Kodekso pakeitimais liberalizuotos ir terminuotos darbo sutartys - jas bus galima sudaryti ir nuolatinio pobūdžio darbams.

Seimas priėmė Darbo kodekso straipsnius dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Tokiam darbuotojui turės būti išmokėta dviejų vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus - pusės jo algos dydžio išeitinė išmoka. Atleidžiamam darbuotojui papildomai bus mokama išmoka iš specialaus fondo, atsižvelgiant į jo darbo stažą toje įmonėje: vienoje vietoje dirbusiems 5-10 metų bus mokama vienos jo vidutinės algos dydžio išeitinė, 10-20 metų - dviejų atlyginimų, daugiau negu 20 metų - trijų atlyginimų dydžio išeitinės išmokos.

Darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks 4 mėnesiai galės būti nutraukta tik šalių susitarimu, jos iniciatyva, nesant darbo sutarties šalių valios, taip pat pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai.

Seimas priėmė nuostatas dėl žalos atlyginimo: kiekviena darbo sutarties šalis privalės atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę ir neturtinę žalą.


- Ar naujasis Darbo kodeksas darbuotojus verčia darbdavių vergais? - „Vakaro žinios“ teiravosi Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus, Trišalės tarybos nario Dano ARLAUSKO.

- Labai sunku diskutuoti, kai vartojami tokie epitetai kaip „vergovė“ arba „19 amžius“. Man regis, kai kurie profsąjungų lyderiai ir Seimo nariai neišeina iš Seimo kabinetų ar profsąjungų rūmų ir nemato realaus gyvenimo. Jie orientuojasi į žmones, kurie irgi praradę realybės jausmą ir vis dar nori, kad valstybė jiems viską duotų, darbdavys viską garantuotų. O mes orientuojamės į tai, kas vyksta moderniame pasaulyje, kaipgi ten teisės aktai reglamentuoja santykius tarp darbuotojų ir darbdavių. Juolab kad tai vertino mokslininkai, išmanantys darbo ir socialinius santykius.

- Bet teigiama, kad projektas aplipo įvairiais darbdavių lobistų pasiūlymais, kurie pablogino darbuotojų padėtį.

- Tada aš klausiu - o kurie konkretūs kodekso straipsniai sugrąžina į tą vergovę? Sako, kad įteisintos sutartys, kuriose nenustatyta darbo apimtis. O, pavyzdžiui, žemdirbiai jau senokai turi paslaugų kvitus, pagal kuriuos gali pasamdyti žmogų porai dienų akmenims iš lauko nurinkti. Ar profsąjungos šito nemato - juk pati Trišalė taryba kitados palaimino tuos kvitus. Visi suprato, kad jeigu ūkininkui reikia darbuotojo kelioms dienoms konkrečiai paslaugai, nelogiška priimti žmogų į darbą. Panašių situacijų būna ir versle. Yra labai daug darbų, kuriuos reikia atlikti vieną kartą, ir tam reikalingas žmogus, kuris tą paslaugą suteiks, o vykstant darbams darbdavys žiūri, ką tas žmogus dar sugeba, ar jis būtų naudingas įmonei. Nes nėra dabar daug tokių įmonių, kurios labai tvirtai stovėtų rinkoje ir būtų garantuotos, kad turi užsakymų 10-iai metų į priekį.

- O visą riziką, kad verslas gali nepavykti arba netikėtai sužlugti, pavyzdžiui, pasikeitus politinėms aplinkybėms, prisiima darbdavys?

- Taip, pasekmes matėme ir per ekonominę krizę, ir prasidėjus mūsų prekių embargui Rusijoje. Buvo verslų, kur sąžiningai atsiskaitę su visais darbuotojais ir valstybe patys liko su didžiule skolų kupra. Bet aš turiu omenyje, kad žaidimo taisykles taigi visi žino! Jeigu tu nenori - nesidarbink įmonėje, kurios sąlygos tau netinka. Juolab kad dabar nedarbo lygis toks santykinai mažas, kad jau prasideda darbdavių kova dėl darbuotojų. Tai žmogus ateina ir sako darbdaviui: „Esu vertas tiek ir tiek, noriu štai tokių sąlygų.“ Jeigu susitaria, abiem pusėms gerai. Turi būti darbo formų įvairovė ir gerokai platesnės galimybės nei iki šiol.

- Tai, jūsų galva, kokie kodekso straipsniai naudingi darbuotojams?

- Na, pavyzdžiui, kad ir naujas garantinis fondas, kuris, abiem pusėms susitarus dėl atleidimo iš darbo, ilgalaikiam darbuotojui išmokės kompensaciją. Žmogus jau nepriklausys vien nuo darbdavio malonės, kaip anksčiau, kai nesutikus išeiti savo noru darbdavys galėjo atleisti, pavyzdžiui, dėl neatitikties einamoms pareigoms. O su tokiu vilko bilietu ir kitur sunku įsidarbinti.

Sako, nežmoniška atleisti nėščias moteris. O aš girdėjau jaunas moteris besipiktinant, kad kažkokios profsąjungų mamytės kalba už visas. Jos nori įsidarbinti, bet darbdaviai bijo užsikrauti tą naštą - trejus metus laikyti darbo vietą ir laukti, ar ji, vaikelį paauginusi, sugrįš, ar ne. Tokie dalykai surišdavo darbdaviui rankas, o dabar būsimas mamas į darbą priimti bus tikrai drąsiau.

Apskritai mūsų profesinės sąjungos labai silpnos, ir jų nariai pirmiausia galvoja apie save - kas mane apgins. Priėmus kodeksą net stabilusis Seimo narys Algirdas Sysas nesąžiningai replikavo, kad šampaną gers tik viena pusė.

- Gal iš viso niekas to šampano negers, nes prezidentė, raginusi neskubėti priimti naujojo kodekso iki rinkimų, gali paprasčiausiai jo nepasirašyti...

- Gali būti ir taip. (Juokiasi.) Bet didelė dalis žmonių ne taip vertina situaciją, kaip kai kurie profsąjungų lyderiai, ir visai nemano, kad šampaną gers viena pusė. Netgi bedarbiai, specialybės neturintys arba priešpensinio amžiaus asmenys, į kuriuos darbdaviai žiūri su baime, turės daugiau galimybių. Todėl aš sakau, kad šis kodeksas abi puses išlaisvina nuo baimės, ir tai svarbiausia jo misija.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“