Gerai siuvėjai bankrotas negresia

Pandemija pasufleravo idėją

„Aš labai mėgstu siūti, niekada nesu pasakiusi, kad „oi, kaip nenoriu į darbą", tai yra mano pašaukimas. Jau būdama 14 metų siūdavau rūbelius. O nuo 18 metų jau rimtai kibau į siuvimą", - pasakojo Oksana. Tiesa, moteris tikino, jog po mokyklos baigusi siuvimo mokslus susidūrė su neigiamu visuomenės požiūriu į siuvėjo darbą, būdavo mojama, „ai, siuvėja". Šiandien požiūris į drabužių siuvimo amatą smarkiai pasikeitęs. Jei sugebi gerai, kokybiškai siūti, kurti modelius, - klientų esi labai vertinamas.

Tiesa, niekas nebuvo padėta ant lėkštutės. Pašnekovė prisiminė, kad po studijų kurį laiką dirbo siuvimo įmonėje, darbas patiko, būdama 25 metų Oksana jau buvo tos įmonės direktore. Tačiau atlygis netenkino. Todėl ji pradėjo siūti namie individualiai, klientų ratas greitai išaugo, mat apsukri žemaitė galėjo pasiūti viską - nuo paprastų kelnių iki puikiausios vestuvinės suknelės. Tačiau... Užklupo pandemija ir individualūs užsakymai baigėsi.

Drabužių dizainerei draugė pasiūlė įkurti savo internetinę parduotuvę. Idėja pasirodė puiki. Ir taip jau 5 metus Oksana sukasi savo įkurtame versle - „OK dizaino studija" - kuria ir pasiuva modelius, juos išbando, reklamuoja ir tada paleidžia į rinką.

Vyrai šluoja lininius kostiumus

„Iš pradžių viską bandžiau pati daryti, ir reklamas kurti, bet visko aprėpti neįmanoma. Taigi pradėjau samdyti žmones. O aš dirbu tą „statybinį" darbą, sukuriu kolekcijas. Labai orientuojuosi į vyrus, nes jiems drabužių pasiūla mažesnė Lietuvoje, taigi ir konkurencija mažesnė. Vasaros sezonu 80 proc. užsakymai pas mane būna vyrams", - sakė ponia Oksana.

Pašnekovė džiaugiasi, kad lietuviai labai pradėjo vertinti patogius lininius rūbus. Taigi ir mūsų kartos grįžta prie savo šaknų ir tradicijos dėvėti būtent lininius rūbus. Oksana pasakojo, kad baltus lininius kostiumus labai pamėgo jauni vaikinai išleistuvių šventėms. Vis dėlto būna atvejų, kai žmonės pasako, kad šiems nepatinka, kai lininiai rūbai glamžosi, ir kodėl tokie brangūs. Oksana teigia, kad tokiu atveju klientams turi tokį atsakymą: jei linas glamžosi, vadinasi, natūralus rūbas, o jei natūralus, vadinasi, brangus, o jei brangus, vadinasi, jūs turtingi žmonės.

Drabužių dizainerė tikino, kad savo veikloje jai svarbu išlaikyti savastį, taigi lininius audinius moteris užsako iš lietuviško fabriko. „Linas turi savo vertę, tai nėra pigus rūbas. Žinoma, metrą lino galima ir už 4 eurus nusipirkti, ir už 20 eurų. Aš esu paėmusi viduriuką, kad medžiaga būtų tikrai kokybiška, nepersišviestų. Perku iš lietuviško fabriko, eilės didelės, turi užsisakyti prieš dvi savaites. Kiti siuvėjai perka liną iš užsienio, nes pigiau. Apskritai užsienyje yra pigiau, trikotažinius audinius siuvėjai dažniausiai perkasi iš Ispanijos, Lenkijos. Nors trikotažą gamina ir Lietuvoje, bet čia brangiau", - kalbėjo ji.

Geros siuvėjos dirba sau

Paklausta, kodėl siuva viena po daug valandų, O.Kačinskienė prisipažįsta, kad jau dvejus metus ieško siuvėjos, tačiau nesėkmingai. Priežastis - ir jos pačios reiklumas, rūbas turi būti pasiūtas tobulai nuo... iki. Pasak pašnekovės, viena siuvėja kreivai ženkliukus prisiūdavo ir sakydavo, kad „niekas juk nematys". Taisyti rūbus po kitos siuvėjos darbo Oksanai nesinorėjo ir nebuvo prasmės.

Kita siuvėja algos labai didelės užsiprašė, vėlgi kas nebandė savo verslo, pasak telšiškės, matyt, neįsivaizduoja, kiek reikia dirbti, kad uždirbtum norimą algą. „Telšiai visada būdavo garsūs siuvėjomis, vadinami Siuvėjų miestu, bet nerandu siuvėjos. Tos, kurios gerai ir kokybiškai siūna, tai jos sau ir dirba", - teigė ji.

Oksana sako, kad užsakymų vasarą netrūksta, tik spėk suktis. Bet taip būna toli gražu ne visada. Moteris prisiminė, kaip vasarį prekyba apstojo ir reikėjo suktis iš padėties. Tuomet Oksana sukūrė moterišką kostiumėlį su plačiomis kelnėmis. Ir jis taip patiko klientėms, kad buvo gerai perkamas. O.Kačinskienė juokiasi, kad tą kartą kostiumėlis išgelbėjo. Tokioje veikloje visada reikia galvoti, kas patiktų žmonėms, ko jie tikisi ir mėgsta. Vieną kartą nuojauta gali padėti, kitą kartą, žiūrėk, ir nepadeda.

„Šiame darbe svarbu galvoti apie klientą. Ir tikriausiai mažų įmonių pliusas tas, kad jos lanksčiai žiūri į klientą. Kas antrą dieną sulaukiu laiško ar skambučio, kad „štai, esu nestandartinės figūros, reikia rūbo būtent man", - prisiminė pašnekovė. - Esu siuvusi vyrui, kurio ūgis 2 m 8 cm. Žmogus skambino, sako, nerandu kelnių, o marškinių rankovės trumpos, ar įmanoma kažką pasiūt. Viskas įmanoma, - atsakau. Būtinai reikia jautriai žiūrėti į klientus."

Kartais paslepia žmogaus dydį

O kaip gimsta kolekcijos? O.Kačinskienė teigė, kad kartais net su žmonėmis nepasisveikina, nes visada pirma mato rūbą, paskui - žmogų. Idėjos kolekcijoms aplink mus, idėjas pamėtėja patys žmonės, aplinka. Iš rūbo dviračio neišrasi, bet įdomioms detalėms, kokybei ir patogumui tobulinti visada vietos atsiras.

Šiuolaikiniam žmogui svarbu, kaip rūbas atrodo ant jo, todėl pardavimuose svarbu nuotraukos. Kadangi Oksanos pagrindinės klientės yra 35 metų ir vyresnės moterys, tai moterų kolekcijas pristato pati. Nors prisipažįsta, kad fotografuotis nelabai mėgsta ir prieš fotosesijas iš streso net pakylanti temperatūra. O vyrų kolekcijoms talkina sporto treneris, kuris atėjo pas Oksaną įsigyti treningų sau ir sūnui: „Labai geros širdies ir auros žmogus".

Drabužių versle reikia būti ir psichologu, mokėti bendrauti su žmonėmis. Būna situacijų, kur privalai išlikti profesionalus ir taktiškas. Oksana pasakojo, jog kaip tik neseniai jai skambinusi moteris, kuri savo vyrui užsakė XL dydžio kostiumą. „Ši moteris sako, kad jos vyro drabužių dydis, kaip mūsų modelio, bet nusiuntus drabužius, jie buvo per maži. Paprašiau išmatuoti savo vyrą, ir paaiškėjo, kad jo drabužių dydis 5XL. Štai kaip pasisekė vyrui, kaip moteris į jį žiūri. Kokia meilė. Koks gražus požiūris. Pasiuvau kostiumėlį ir nedrįsau uždėti 5XL etiketės, uždėjau 3XL. Psichologiškai aš palaikysiu tiek moterį, tiek vyrą. Kartais paslepiu žmogaus dydį", - kalbėjo O.Kačinskienė.

Niekada nereikia kliento versti nepatogiai jaustis. Oksana prisiminė istoriją, kai pasisiūti treningo atėjo jaunuolis. Šiai paprašius nusivilkti džemperį, kad išmatuotų, vaikinas išsirengė iki trumpikių. Pasak Oksanos, matyt, pirmą kartą pas siuvėją, gal pagalvojo, kad kaip pas daktarą reikia išsirengti.

„Profesionaliai sureagavau, išmatavau, kad tik žmogus nepasijustų blogai", - šypsojosi Oksana.

Pasigenda valstybės dėmesio

Šiais metais daug siuvyklų Lietuvoje paskelbė stabdančios veiklą, nes mažėja užsakymų, didėja algos bei mokesčiai.

Pasiteiravus, ar lengva suktis savo versle, Oksana atsidūsta. Entuziazmo daug, bet tikrai nėra lengva, ypač mažoms įmonėms. „Norima dar iki 16 proc. pakelti pelno mokestį, bet tada galėtų padidinti PVM lubas, nes 45 tūkst. eurų per metus greitai sukapsi ir tada jau tampi PVM mokėtoju. Taigi tenka automatiškai kelti rūbų kainas", - tikino ji.

Drabužių dizainerė teigė svajojanti apie siuvinėjimo mašiną, kuri yra labai brangi, tačiau iš atlyginimo jos neįpirksi. Praverstų valstybės parama. Tačiau iš europinių lėšų dažnai skiriama parama jauniems verslininkams kaimo vietovėse įkuriant darbo vietas atskiriems sektoriams, tokiems kaip mediena ar augalininkystė, o siuvimo sričiai paramos Oksana nepastebėjo. „Neduoda paramos valstybė, nors tokių mažų siuvimo įmonėlių daug Lietuvoje, daug ką reikia atsinaujinti. Matyt, pliki nori vaikščioti", - juokavo gerą humoro jausmą turinti žemaitė.