Iš šalies gamintojos tapome importuotoja

- Kaip šalies galvijų mažėjimo tendencijos atsiliepia mėsos perdirbėjų verslui?

- Kai pernai buvo pieno krizė, sumažėjo karvių, mums, perdirbėjams, tai nerimą keliantis ženklas. Kiaulės dar laikosi, bet jų užsiauginame Lietuvoje tik pusę, kitą pusę įsivežti turime. Viena priežasčių - afrikinis kiaulių maras, kita - reikalavimai ir vietos gyventojų pasipriešinimas tokie, kad per 20 metų praktiškai nė vieno naujo kiaulyno neatsirado. Kiaulių gerovės reikalavimai atsiranda griežtesni, tam pačiam plote mažiau kiaulių turi būti.

Dėl jautienos kitaip, mes ją eksportuojame. Vienas žmogus Lietuvoje jautienos per metus suvartoja 6 kg, o kiaulienos - 55 kg. Jeigu būtume prancūzai, tai jautienos per metus suvalgytume 12 kg, tokiu atveju niekur jaučių ir nereikėtų išvežti... Bet pas mus didelė orientacija į kiaulieną ir paukštieną. Jautiena yra gana brangus produktas, žinoma, ir vartojimo tradicijos turi būti, ne visi moka ją pasiruošti.

- Visi nori lietuviškų produktų, nepaneigsime to fakto.

- Mes norime, kad būtų lietuviška kiauliena, bet nenorime, kad kiaulių kompleksas stovėtų arčiau nei 10 km, tada Lietuvoje nelieka vietos, kur tas kompleksas stovėtų.

- Iš kur importuojamės kiaulieną, kad patenkintume vietos poreikius?

- Iš Danijos, Vokietijos, Olandijos, Belgijos, šiek tiek iš Lenkijos, bet ten kokybė nėra labai patenkinama. Dominuoja vokiška, belgiška kiauliena. Tos šalys dar susitvarko su afrikiniu kiaulių maru, jos gali eksportuoti. Pramonė, kuri negali eksportuoti, daug silpnesnėje situacijoje, nes ji kovoja vietinėje išgyvenimo rinkoje, - o ji Lietuvoje yra sudėtinga. Kad ir dėl to paties maisto PVM, kuris yra vienas aukštesnių, lyginantis su ta pačia Lenkija. Ten 5 proc., pas mus - 21 proc. Mes viena iš nedaugelio valstybių, kur maistui „užmestas" didžiulis PVM.

Lenkai turi savo verslo modelį, Lenkija kaip valstybė yra už mus gerokai stipresnė, ji turi eksportuojančias rinkas. Lenkų bandvežiai dirba Lietuvoje, jie perka, veža; lenkai gali mokėti ir kainas gerokai didesnes. Jie eksportuoja visur, praktiškai nėra šalių, kur jie negali eksportuoti. Jeigu jie nenori išbalansuoti vidinės rinkos, tai lengvai išbalansuoja mūsų rinką. Pavyzdžiui, savo rinkoje nenori pakelt kainos, o pas mus pakelia kainas (gyvulių supirkimo, - aut. past.) ir mūsų augintojams atrodo, kad Lenkijoje yra labai gerai. Tai didelės šalies žaidimas, o mes, kaip mažesni, turime prie to prisitaikyti.

Prieš 100 metų mes viską eksportuodavome, o dabar esame importuojanti valstybė. Perspektyvų šviesesnių nematyti, nebent pasikeis požiūris, atsiras valstybingumas. Mes turime patys gebėti apsirūpinti maistu, karo pradžia, pandemija žiauri buvo, trūko dviejų savaičių, kad būtų kiaulienos trūkumas Lietuvoje. Nes uždarė sienas, nieko mes įvežti negalėjome.

- Visas mūsų folkloras apie žemdirbystę, ūkį...

- Kai ateina krizė, visiems atsiveria akys. Taip, mes žemdirbių kraštas. Tas pats, kuris kadais maitino tą pačią Maskvą, buvusį Leningradą. Turėjome kiaulių 3 mln., o dabar yra pusę milijono. Dar ne visi suprato, ką padarė ta laisva rinka ir nepagalba žemės ūkiui. Kad ir kaip būtų keista, žemės ūkis ir laisva rinka ne visai suderinami dalykai. Vokiečiai žino, geriau turėti perteklių, nes visada bus galimybė perteklių parduoti. O kai tu neturi, pastatyti viską iš naujo, kai dingo žmonės, kurie dirbo, dingo supratimas, įdirbis ir visa kita...

O Lenkija siurbia iš visų aplinkinių šalių viską, ką gali, nes ji mato ateitį. Pas mus valstybė ateities nemato, nori, kad rinka sureguliuotų. Tai rinka taip ir reguliuoja. Štai lenkas sumoka brangiau, tai lietuvis jam ir parduos (gyvulį, - aut. past.). O pabandyk prancūzui parduoti lietuvišką kiaulę? Jis nepirks, nes ji lietuviška. Jis nesakys tau tiesiai, dėl ko, bet prigalvos daugybę priežasčių, kad jam tiesiog negalėsi parduoti.

- Pieniniai galvijai sudarydavo pagrindinę dalį mėsos perdirbime, nors dabar visi giria mėsinių galvijų auginimą.

- Mėsos perdirbimo pramonėje kokybiniu požiūriu mėsiniai galvijai yra geresni. Pieninių galvijų mėsa tinka malimui, maišymui su kiauliena, labai geros dešros išeina. Bet mėsinių galvijų mėsa yra brangi. Gali valgyti kepsnį iš kumpio, išpjovos, gali eksportuoti už gerą kainą. Pieninių galvijų nuvertinti mes irgi negalime, jie tikrai reikalingi ir turi vertę.

Gyvulininkystėje viskas yra grandinėje, jeigu kažkur kažkas mažėja, kažkur reikia kompensuoti. Jeigu gali atsivežti iš kitur, tai gerai, bet jeigu negali, tada kils kainos.

Pas mus labai aiškiai matosi įmonių pelningumai, bendrai sektoriuje įmonių pelningumai 2 proc. Tai per maži pelningumai, kad sektorius galėtų gyvuoti geriau. Per 20 metų neatsirado nė vienos užsienio perdirbimo įmonės, kuri įsikurtų Lietuvoje ir niekam nekilo klausimas, kodėl? Kodėl milijardinių apyvartų įmonės, kurios dirba Lenkijoje, kitur, neatėjo į Lietuvą? Todėl, kad pas mus tokios žvėriškos sąlygos, pelningumai tokie maži, kad niekas nenori investuoti. Nesukurta sistema. Normalus investuotojas nori gauti bent 5 proc. pelno, o Lietuvoje praktiškai neįmanoma to padaryti.

- Ar politikams trūksta toliaregystės?

- 2005, 2006 metais kūrėsi gamyklos, daugėjo skerdyklų, galvijų buvo, buvo perspektyva. Atėjo 2008 metai, buvo pakeltas PVM, ir viskas sustojo. Iki tol gyventojas per metus suvartodavo vidutiniškai 86 kg mėsos, paskui vartojimas krito iki 72 kg. Buvo prarasta tūkstančiai tonų mėsos pardavimų ir tie pardavimai nuėjo į Lenkiją.

Nuo tada susikūrė šešėlinė rinka, turguje nereikia mokėti PVM. Privaloma nuo 40 tūkst. eurų per metus mokėti PVM, bet jie visi nepasiekia 40 tūkst. Tai pardavinėja mažesne kaina nei parduotuvėje. Taip išsibalansavo rinka, kad tas, kuris dirba šešėlyje, jis uždirba labai daug, bet jis negali investuoti, jis negali sukurti tvaraus verslo, o tie, kurie dirbo legaliai, visi nusistekeno.