Apie tai prie apskritojo ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO stalo kalbėjosi verslininkas ir ekonomikos mokslų daktaras Antanas BOSAS, nepriklausomas finansų analitikas Stasys JAKELIŪNAS, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Ekonominių interesų departamento direktorius Marius MOČIULSKIS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Vytautas GALVONAS ir žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kokį įspūdį sudaro šis Geros bankų praktikos kodeksas?
S.JAKELIŪNAS: Pirmiausia, kai apie jį išgirdau, iš karto pagalvojau, kaip gerai, kad bankai pagaliau ėmėsi koordinuoti ir spręsti problemas, kurios iškyla santykiuose su verslu, ir neabejotinai pamaniau, kad tai geras žingsnis. Deja, tiek pirmą, tiek antrą kartą beskaitant man susidarė įspūdis, kad tai iš esmės tėra deklaratyvių teiginių rinkinys, kuris neapibrėžia, kaip bus sprendžiamos šios problemos, iškylančios santykiuose su verslu. Dėl ko kyla šios problemos? Ne paslaptis, bankai finansavo mažmeninės prekybos bei statybų sektorių ir būtent jie sukėlė bumą, o dabar, užkėlę skolinimo standartus ir tą patį finansavimą sumažinę, - ir nuosmukį. O kodekse rašomi tokie dalykai, kad „bankas sudaro klientams galimybę susipažinti su informacija apie banko paslaugų įkainius <...> teikdamas paskolą klientui, bankas nustato, ar klientas galės vykdyti įsipareigojimus bankui <...>“ ir panašiai. Tai tėra normalios bankų veiklos aprašymas, kuris yra perkeltas į šitą dokumentą ir pavadintas Geros bankų praktikos kodeksu. Vienintelis sakinys apie tai, kaip galėtų būti sprenžiamos problemos, yra toks: „Atvirai ir sąžiningai bendradarbiaujantiems klientams, susidūrusiems su netikėtais finansiniais sunkumais vykdant prisiimtus įsipareigojimus, bankas siūlo problemas spręsti kartu kruopščiai įvertindamas visas kiekvieno kliento individualias aplinkybes“. Viskas. Iš esmės nieko daugiau nepasakyta. Jeigu, pavyzdžiui, sumažėja pajamos, sumažėja įkeisto turto vertė, - o juk ir viena, ir kita daugiausia atsitinka dėl pačių bankų veiklos ir jų strategijos pakeitimo, - ką tokiu atveju daryti, kad klientas nepatirtų nuostolių, kad automatiškai būtų keičiamos ankstesnės sąlygos – pakeisti mokėjimų terminai, nekeliamos palūkanos, nebloginamos kitos sąlygos ir panašiai? Iš šito dokumento aš to tikėjausi, deja, nieko panašaus neradau. 
A.BOSAS: Kodėl šis dokumentas išėjo būtent dabar? Pirma ir pagrindinė to priežastis yra siekis nukreipti dėmesį iš esmės arba nuo esminių dalykų – finansinių, bankinių dalykų. Nukreipti dėmesį ir padaužyti sau į krūtinę sakant, kad štai mes pagaliau norime pradėti dirbti racionaliai ir garbingai. Apie garbę, aišku, galime šnekėti kiek norime, tačiau situacija yra visai kita. Jis nieko nesprendžia, lygiai taip pat, kaip ir pati Bankų asociacija neturi jokių sprendžiamųjų galių. Ji, pavyzdžiui, negali vienam ar kitam bankui, priėmusiam atitinkamą sprendimą, ką nors nurodyti, nes bankai yra savarankiški. O nukreipiamas dėmesys pirmiausia nuo to, kas sukėlė kainų bumą ir krizę.
Bankai konkuravo dėl kiekvieno kliento, neatsižvelgdami į tai, ar jis galės grąžinti ilgalaikį kreditą. Ta konkurencija lėmė paklausos išaugimą. Geriausias pavyzdys - nekilnojamasis turtas. Be atodairos kredituojant išauga paklausa, o tokios pasiūlos nėra. Kai nėra pasiūlos, viskas brangsta, dirbtinai išauga kainos. Tada sustabdomas kreditavimas. Galima pradėti kaltę versti ant pasaulinės krizės, aišku ji šiek tiek prisidėjo. Mes esame šiuo klausimu parengę studiją ir sakome, kad tik 35, daugiausia 40 procentų Lietuvoje vykstantys procesai yra pasaulinės krizės pasekmė, o visa kita - 60 procentų, tai dėl Lietuvos bankų veiklos, Lietuvos Vyriausybės neprotingų sprendimų atsiradusios pasekmės. Be to, prie to prisidėjo ir Lietuvos centrinio banko absoliutus neveiklumas, kai tuo tarpu pagrindinėse funkcijose aiškiai parašyta - daryti įtaką finansavimui, užtikrinti kainų stabilumą. Lietuvos bankas neturėjo leisti šitaip nepagrįstai išplėsti kreditavimo. Juk net ekonomikos elementoriuose aiškiai parašyta, kad viskas bumerangu grįžta tam pačiam vartotojui. Tai nieko gero nedavė nei verslui, nei vartotojui, nei Lietuvos ekonomikai, nei socialiniam gyvenimui. 
M.MOČIULSKIS: Turėčiau sutikti su kolegos nuomone. Mes nuo 2004 metų primygtinai prašėme bankų priimti geros verslo praktikos kodeksus. Jeigu jie nenori kurti savo kodeksų, siūlėme prisijungti internetu prie europinio savanoriško gero elgesio kodekso, kuriam priklauso per 9 tūkstančius Europos Sąjungos finansų institucijų. Jame nustatyti aiškūs įsipareigojimai, ką bankai turi pateikti savo klientams. Nė vienas mūsų bankas iki šiol šito nėra padaręs. Prie šio kodekso prisijungę 7 estų (dar 2004 metais) ir 4 latvių bankai. Jei mūsų bankai būtų laikęsi šio kodekso nuostatų, galbūt nebūtų kilusi ir tokia krizė.
G.JAKAVONIS: Ar yra kokių nors svertų, kad bankai su savo klientais elgtųsi kaip su lygiu partneriu?
V.GALVONAS: Noriu prisiminti keletą įdomių dalykų. Pirmiausia dėl savanoriško gero bankų elgesio kodekso. Būdamas Seimo pirmininku Artūras Paulauskas norėjo priimti politiko garbės kodeksą. Visi entuziastingai pritarė, aš vienintelis paklausiau, kam to reikia. Juk ir taip yra moralės normos, pagal kurias turime gyventi, nebūtina aprašyti. Atsakė: Vytautai, taigi visi turi. Jeigu visi turi ir tik reikia padėti pliusiuką, tai geriau visai nieko nedaryti. Yra 10 Dievo įsakymų. Toltekai, kurie gyveno prieš tris su puse tūkstančio metų, moralę apibrėžė keturiais įstatymais. Žmogus turi jausti atsakomybę. Prisimenu tarybinius metus, kai teko ir mokytis, ir dirbti. Darbas buvo prievolė: jeigu nedirbdavai, tave sodindavo į kalėjimą kaip veltėdį. Šiais laikais darbas - didžiulė vertybė. Susiklostė tokie santykiai, kad valdžios atstovas, pavyzdžiui, meras, dabar yra didelis dievas, rajoniniame miestelyje galintis duoti valdišką darbą. Imkime tuos pačius bankus. Visi bankai švedų, bet kas juose dirba? Dirba mūsų žmonės ir gauna atlyginimus. Prarasti darbą jiems mirties nuosprendis, ypač šiuo metu, kai jo nėra. Automatiškai tas banko darbuotojas tampa kolaborantas, nes jis dirba ne Lietuvai, o užsienio valstybei. Šiomis dienomis į mane kreipėsi mano rinkėja. Banke ji paprašė 50 tūkstančių litų - norėjo įsigyti butą. Tai juokinga suma jai, turinčiai privatų odontologijos kabinetą ir gaunančiai normalias pajamas, tačiau jos kredito klausimą svarsto jau antrą mėnesį. Moteriai nesuteikiama jokios informacijos, ji bando kreiptis į vadybininką, kuris priėmė dokumentus. Šis paaiškina, kad sprendimą priima banko valdyba, kad jis negali paviešinti informacijos, nes ji esanti slapta. Kodėl taip įvyko? O gi suveikė žmogiškasis faktorius.
Ji pagaliau rado priėjimą prie vieno banko valdybos nario, su juo susitiko, o šis buvo labai nustebęs, kaip čia dabar neprileidžia iki jų. Pasirodo, vadybininkui yra ne tas pats, ar 5 milijonų kreditą forminti, ar tik 50 tūkstančių. Kadangi jo asmeninis rezultatas nuo to labai skiriasi. Dėl to, jis tą popieriuką vis atidėdavo ir atidėdavo, motyvuodamas aukščiau stovinčiaisiais, kurie atseit nepriima sprendimų. O kai gavo velnių, įsitraukė valdybos nariai. O ta deklaracija yra dūmų uždanga, esą jie kažką daro, rūpinasi mumis. Gegužės mėnesį keliuose posėdžiuose svarstėme centrinio banko funkcijas, dalyvavo ponas Šarkinas, kiti centrinio banko atstovai. Buvo priimti gana svarbūs dokumentai. Bet ar jie išvydo dienos šviesą? Jų nėra. Padėti pliusiukai - padarėme. Tai svarbus dokumentas, svarbi informacija, o visur kitur veikia žmogiškasis faktorius. Aš turiu darbą, man moka švedas ir man visiškai nusispjauti ant tos Lietuvos, ant to kliento, kurį išvarysiu į gatvę. Iš 11 bankų atstovų neatsirado nė vieno, kuris norėtų dalyvauti.
G.JAKAVONIS: Jeigu mes pripažinome, kad tai akių dūmimas stengiantis nukreipti dėmesį nuo pagrindinių problemų, norėtųsi paklausti, kokios tos bankų pagrindinės problemos?
A.BOSAS: Europoje tradicijos visai kitokios, kitokie kliento ir banko santykiai. Ten bankas dirba sau ir savo šaliai. Čia taip pat bankas dirba sau ir savo šaliai, bet ne Lietuvai. O keisčiausia, kad didieji bankai, arba išsivysčiusių šalių bankai, tarsi pasidalijo Rytų Europą. Nūdienos problema yra ta, kad Lietuvos klientas neturi jokios alternatyvos persikredituoti arba kreiptis į kitą banką, išskyrus Skandinavijos. Tai absoliutus monopolis. Lietuviškų bankų: Šiaulių, Ūkio, Medicinos, “Snoro”, nors pastarojo nepavadinsi lietuvišku, galimybės labai menkos ir jie gana brangūs. Bet jeigu kalbame apie europines kainas, absoliutūs monopolininkai yra Skandinavijos bankai. Paaiškinsiu kodėl. Štai viena verslo struktūra susirado banką, kuris iš Austrijos gauna produktą ir galėtų perfinansuoti, o kai sužinojo, koks bankas finansuoja, pasakė: mes neturime teisės lįsti, nes tai yra skandinavų regionas. O šie nelenda į Rumuniją, Bulgariją ar kitą regioną. Viena, tai neleistina. Kita, nėra jokios konkurencijos, alternatyvos. Patikėkite, visi skandinavų bankai tariasi. Jeigu aš iš vieno banko nueisiu į kitą prašyti geresnių sąlygų, suprantama, kad bankai vienas iš kito kliento neatims. Tai yra absoliučiai karteliniai susitarimai, monopolis. Pažiūrėkime, kas dabar vyksta. Pastaruosius dvejus metus, nuo 2008-ųjų vidurio, kai prasidėjo nuosmukis, tuos projektus, kuriuos kredituoja skandinavų bankai ir kurie jau bankrutuoja ar bankrutavo ir pereina bankų nuosavybėn, perperka, galima sakyti, antrinės tų pačių bankų įmonės už tam tikras sumas. Dirbtinai skelbiamas aukcionas, lyg ir kažkas daroma. Bet iš 47 objektų tik 4 nupirkti iš šalies, visi kiti - bankų antrinių įmonių. Jie patys sudiktuoja šiek tiek pakeltas kainas, bet kai norės realizuoti po 3-4 metų, kainos tikrai bus ne tokios. Atsiims su kaupu - su palūkanomis ir dar su tam tikromis maržomis. Jeigu būtų geranoriški susitarimai, galėtų šnekėti. Pavyzdžiui, suteikiame pertrauką - 2-3 metus galima nemokėti palūkanų, atidedame kreditų grąžinimą. Bankas vis tiek uždirbs, jo pagrindinė funkcija yra ne smaugti verslą, o su juo bendradarbiauti, kad parduotų pinigus. Bet smaugiant ir perimant projektus gaunama didesnė nauda. Savo šalyje jie to negalėtų padaryti, ten griežtesnė kontrolė.
G.JAKAVONIS: Kad gautum pigesnį kreditą, savo įmonę verta registruoti Austrijoje, kuri nėra Skandinavijos įtakos zonoje? Kad ir Bulgarijoje? Bet kokiu atveju keltis iš Lietuvos?
A.BOSAS: Jeigu noriu išeiti iš tų bankų, turiu verslą iškelti. Ir svertai, ir mechanizmai labai paprasti. Bankų darbuotojai, klerkai kaip “Tėve mūsų” yra išmokę savo funkcijas. Jie niekada nepakels tono, labai ramiai atliks savo darbą, visada su šypsena atsakys, bet vykdys tai, kas naudinga banko politikai. Labai paprasta: didesnis projektas suskirstomas etapais. Baigus vieną etapą, reikia atlikti keletą funkcijų, kad gautum finansavimą antram etapui. Įgyvendindamas projektą negali sustabdyti, pavyzdžiui, statybos darbų ir t.t. Bet tame etape bankas būtinai sustabdys finansavimą, nors visi dalykai įvykdyti. Aplink biurokratiniai aparatai - nuo jų priklauso terminas. Projekto plėtotojo padėtis pasidaro kritiška. Tada jie užveržia diržus, sako: gerai, mes nutarėme plėtoti ir antrą etapą, - nors pagrindinėje sutartyje parašyta, kad visi etapai finansuojami, - bet papildomai dar reikės padaryti tą ir tą... Kur dingsi, kai jau esi įsiskolinęs. Pasirašai, kad išlįsi iš skolų ir toliau plėtosi projektą. Ir taip etapas po etapo. Sąlygos pasidaro nepakenčiamos. Labai gaila, kad Lietuvoje nėra verslininkų, privačių žmonių bylinėjimosi su bankais praktikos. Sąmoningas kreditavimo sąlygų bloginimas galėtų duoti teigiamų rezultatų teismų praktikoje. Bet jos dar nėra. Dabar verslininkai jau buriasi, konsultuojasi, ieško advokatų, kurie užsiimtų šia praktika. Tam reikia laiko. O per tą laiką daug mūsų mokesčių mokėtojų bankrutuos. Tai viena. O antra, galbūt Lietuvoje susidariusi tokia teismų nuomonė: bankas didelis, o klientas mažas. Formaliai jie nori stoti į bankų pusę - mažiau rizikos. Tai irgi nėra gerai, juk turėtų būti ginamas klientas. Visose išsivysčiusiose šalyse niekas neturi teisės atimti paskutinių socialinių garantijų. Net bankas... Negalima žmogaus palikti be pragyvenimo šaltinio. Žmogus negali nulio pajamų gauti.
M.MOČIULSKIS: Tai, ką pradėjo Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, reikia tęsti. Lietuvos banko veikla ištirta. Pakankamai kompetentingai, pagrindžiant dokumentais. Įrodyta, kad bankas neatliko savo funkcijų, taip pat ir pagrindinės savo funkcijos - komercinių bankų priežiūros. Šia linkme reikėtų toliau dirbti, klausimą inicijuoti Seimo rudens sesijoje ir apskritai atlikti krizės tyrimą. Juk ne tik Lietuvos bankas, ne tik komerciniai bankai prie to prisidėjo. Turėtume išsamesnį vaizdą ir juo remdamiesi galbūt galėtume atlikti tarptautinį tyrimą. Kadangi čia visi vieni su kitais susiję. Prezidentūra nenori kritikuoti Lietuvos banko, nes kitados prezidentė dirbo su banko valdybos pirmininku. Jeigu norėtų iš pareigų pašalinti vadovą, kiltų panika. Manau, apskritai reikia kompetentingo, nepriklausomo tarptautinio tyrimo, kad būtų įvertintos Lietuvos krizės sąlygos ir priežastys. Beje, Švedijos Parlamentas tokį tyrimą atliko. Įsivaizduojate - krizės Baltijos valstybėse tyrimas yra atliktas! Ten pateiktos tam tikros išvados ir rekomendacijos, ką toliau daryti.
S.JAKELIŪNAS: Problemų daug, tačiau nėra nė vienos valdžios institucijos, kuri tada turėjo prižiūrėti tą procesą ir tramdyti. Nemaža dalis Lietuvos ekonomikos sektorių, ypač statybų, yra tapę komercinių bankų sistemos įkaitais. Biudžeto pajamos, palyginti su 2008 metais, sumažėjo 25 procentais, biudžeto deficitai didžiuliai. Visa grandinė priežasčių prasidėjo dėl netinkamos priežiūros. Valdžios institucijos buvo sąmoningai ar nesąmoningai suinteresuotos tuo bumu: gaudavo labai daug pajamų į biudžetą, galėjo ir pensijas kelti, ir sau atlyginimus keleriopai pasididinti. Dabar atvirkščias reiškinys. Turime korekciją, viskas eina žemyn. Turėjome infliacinę spiralę, kai kainų augimas ir skolinimas palaikė ir lūkesčius, ir pajamas, ir biudžetą, ir atlyginimus, ir ką tik nori. Dabar turime defliacinę spiralę, kuri sukasi žemyn. Tą procesą pirmiausia reikia suvokti, valdyti ir koreguoti. Manau, tai įmanoma.
M.MOČIULSKIS: Mes turime įsivaizduoti, su kuo susiduriame - su kokia jėga, kokia rinkodara. Jeigu pamenate, 2008 m. pradžioje buvo parengta Lietuvos ekonominio skatinimo programa. Ten buvo įvardyta, kad Lietuva priklauso skandinavų bankui, nes jie užima kiek daugiau nei 67 proc. rinkos. Tai koks tada kyla spaudimas rengėjams, kad jie nuslopintų šią grėsmę. Kad čia nėra jokia grėsmė, tai privalumas. Viskas buvo pakeista. Galiu pateikti elementarų pavyzdį. Prieš keletą metų Vyriausybė paskelbė, kad padidina pensininkams 20 Lt pensijas. Kitą mėnesį institucijos mus apipila skundais. Skundų esmė: mokėjau už pavedimą litą, bet dabar bet kokiame banke - 4 litai. Per vieną mėnesį... Kiek bandėme aiškintis, jokiais būdais neįmanoma išsiaiškinti. Lietuvos bankas tvirtina, kad įvedė naują sistemą. Jie gali mums diktuoti kokias nori sąlygas. Ir negalima to paveikti. Reikia pasidžiaugti, mūsų institucija šį liepos mėnesį jau gavo 4 ieškinius, kur teismas prašo mūsų institucijos pateikti teismui išvadas. Prasideda teismo praktika dėl tokių dalykų, kai bankas perima turtą, nutraukia sutartį, reikalauja grąžinti skolą.
S.JAKELIŪNAS: Geros praktikos bankų kodekse įrašytas genialus dalykas. Bankas iš anksto sutartyse su klientais nustatytais būdais informuoja klientus apie bankų paslaugų ir įkainių bendrųjų sąlygų pakitimus. Kokia malonė. Bankas mus informuoja, kad pakels kainas. Ne tai, kad bankas turi susitarti su klientu dėl sąlygų pakeitimo. Jis vienašališkai pakelia kainas ir mus informuoja. Tai čia yra Geros praktikos kodeksas? Čia anomalija, bankas gali vienašališkai keisti sąlygas esant sutartiniams santykiams. Ateini į banką, sudarai sutartį, - taip turėtų būti, kaip su telekomu ar dar su kuo nors, - ir tos sąlygos nekinta. Jeigu bankas nori pakeisti, jis siūlo sąlygas, kliento teisė nesutikti su tuo.
A.BOSAS: Kodėl Vyriausybė, netgi verslo žiniasklaida, visą laiką cituoja bankų finansinius analitikus? Patikėkite, bankų finansiniai analitikai niekada nedirbs Lietuvos bankų vartotojui, žmogui. Jie dirba bankui.
V.GALVONAS: Analitikų neišmesi iš darbo, jie nėra priklausomi nei bankui, nei Vyriausybei, nei kitoms valdžios institucijoms. Darbas dabar yra vertybė. Kieno pinigus gauni, ten ir dirbi. Kiekvienas turi atlikti savo funkciją. Vyriausybė turi prižiūrėti centrinį banką, centrinis bankas - aprėpti komercinius bankus, nes dabar Biudžeto komiteto išvados yra gana griežtos. Įrodyta, kad centrinis bankas neatliko savo funkcijų. Ar nuo to kas nors pasikeitė? Ar Vyriausybė pakeis vadovą, ar atsistatydins tie žmonės, kurie priėmė sprendimus? Ne, todėl, kad jie lojalūs, patikimi, prezidentė kartu dirbo. Kubilius, nuvažiavęs į Švediją, su švedų bankininkais pašnekėjo. Uždaras ratas. Nėra tokių, kurie nuo sąžinės priklauso, o ne nuo atlyginimo. Kol nebus imami į darbą žmonės pagal savo profesinius gabumus, o ne pagal pažintis, partinę priklausomybę, ir kol nebus rimtos alternatyvos vadinamajam didžiųjų bankų Molotovo-Ribentropo paktui išardyti, kad ateitų kiti bankai arba atsirastų valstybinis komercinis bankas, niekas nesikeis. Ir kad niekad nebus pinigų, nejuokinkite. Viskas galima. Lietuva buvo pati turtingiausia valstybė. Visą infrastruktūrą perėmėme iš Sovietų Sąjungos. Perėmėme pinigus ir gamyklų turėjome. Ką padarėme? Išpardavėme viską už litą, kelis litus į dešinę ir į kairę. Pradėjome tarnauti tiems patiems terminalams. Ir jeigu po kelerių metų dar ateis toks pats laikotarpis, mes būsime vergai. Darys ką nori su mumis tie bankininkai. Ir pikčiausia, kad mūsų pačių tautiečių rankomis tai darys. Jie nesiteps rankų, nes jie priklauso Europos Sąjungai, yra tradicijos, yra demokratija. Tegul lietuviai aiškinasi su lietuviu, kodėl jie čia paskutines kelnes mauna.
S.JAKELIŪNAS: Ne Vyriausybė gali pakeisti Lietuvos banką, tai yra Prezidentūros ir Seimo kompetencija.
G.JAKAVONIS: Tokie bankų ir klientų su fiziniais asmenimis santykiai irgi yra skatinimas ginti mūsų žmones iš valstybės, kur jie gyvena?
M.MOČIULSKIS: Mano nuomone, tai prisideda prie tokių veiksmų, kad žmonės palieka Lietuvą, ypač jaunimas. Kiek žinau, Jungtinėje Karalystėje galima gauti paskolą be problemų mažesnėmis palūkanomis, su atidėjimais, turint įvairių garantijų. Pažiūrėkime, kas vyksta. Mūsų darbuotojas dirba Briuselyje, persiunčia pinigus motinai. Tai jis sumoka du tris eurus. Jeigu, sakysime, motina iš Lietuvos persiunčia jam, moka 100 litų. Tas darbuotojas užsidarė čia visas sąskaitas banke, atsidarė Briuselyje.
A.BOSAS: Norėčiau dar viena tema pakalbėti. Apie ne pagrindinę funkciją, kurią vykdo bankai. Bet spekuliacinę. Bankai įsigudrino formuoti portfelius akcinių paketų, vertybinių popierių ir pardavinėti kaip ilgalaikius. Trejiems metams. Kada įkeiti savo turtą, jie duoda du su puse karto didesnį kreditą nei įkeistas tavo turtas. Bet tu įkeiti savo turtą ir dar tuos portfelius vertybinių popierių. Tu rizikuoji palūkanomis. Ta spekuliacija yra tokia, kad bankai patys gali apskaičiuoti to portfelio kritimą ir augimą pagal tam tikras formules. Ten formulės parašytos, bet koeficientų nevardija. Jie patys koeficientus surašo. Kada baigiasi trejų metų ar koks kitas laikotarpis, būtinai tas nuostolis pas juos virs nuliu, o tu liksi skolingas. “DNB Nord” banke kas darosi, daugybė klientų buriasi į krūvą. Tai ir buvo sudaryti dirbtiniai portfeliai. Lakstė, graibstė už skverno, viliojo, kad tik tu tuos portfelius nusipirktum, o tave paliko su palūkanų nuostoliu. Įsivaizduokite, jeigu ten keliasdešimt milijonų, tai palūkanos irgi milijonus sudaro. Kodėl tai sakau? Todėl, kad pagrindinė bankų funkcija yra pinigų pardavimas, bet jiems to nepakanka, tų pelnų, antpelnių, kaip norite, taip pavadinkite. Tai jie užsiima spekuliacija, sudarydami vertybinių popierių portfelius. Bankas niekada nepralošia. Jis pirmiausia išduodamas kreditą jį apdraudė, užstatė tuos visus vertybinius popierius. Bet kokiu atveju jis išeina turėdamas naudą, o klientas praktiškai šiuo laikotarpiu patiria nuostolį. Bet esmė ne ta. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne krizė. Buvo tų, kurie uždirbo, buvo tų, kurie pradirbo. Bet krizės atveju bankas elgiasi ne kaip tarpininkas. Jis nesidalija rizika, palieka vieną su rizika. Dėmesį jau reikėtų atkreipti ne tik Vyriausybei ar Lietuvos bankui, bet ir teisėsaugos organizacijoms. Ar ne dirbtinai buvo daromi paketai? Įdomiausia tai, kad yra 4 absoliučiai skirtingi paketai. Kada skaičiuoji, 6 mėn. kritimas yra 1,62, 1,62, 1,62. Ar gali pasakyti fizikas, matematikas arba koks ekonomistas, ar absoliučiai skirtingi paketai visais mėnesiais gali kristi vienu dviem procentais? Logiškai neįmanoma. Jiems lengviau skaičiuoti.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"
