Klientas banką moko sąžiningumo

Tik nedaugelis mūsų šalies verslo atstovų, matydami, kad bankai juos skriaudžia, drįsta veltis į konfliktus su visagalėmis finansinėmis institucijomis. Vienas tokių yra vilnietis verslininkas Mykolas Baciuška, laimėjęs vieną ginčą ir ketinantis laimėti antrąjį prieš Švedijos banką “Nordea”. “Pasipriešinimas nieko nekainuoja, tik daug laiko ir nervų. Jei tiesa tavo rankose, galima tikrai laimėti, tik nereikia nusileisti, kad bankai diktuotų taisykles. Daugeliu atvejų jie neteisūs, ir mano atvejis tai įrodo”, - “Respublikai” teigė “Nordea” klientas.

Pirmąkart užteko VTAT pagalbos

Verslininko siekis apriboti banko savivalę pirmąkart pasiteisino praeitais metais. Kaip ir nemažai daliai kitų verslininkų, dėl įsisiautėjusio sunkmečio M.Baciuškai tapo sunku laiku mokėti būsto kredito, kurį yra paėmęs iš “Nordea”, įmokas. Verslininkas kreipėsi į banką, kad būtų pakeistos paskolos grąžinimo sąlygos.

Kaip tvirtino M.Baciuška, bankas nutarė pasinaudoti verslininko sunkumais ir padidinti jo 115 000 tūkst. eurų (maždaug 350 000 litų) kreditui taikomą maržą - ji būtų išaugusi 1 proc. punkto. Ši nauja marža būtų galiojusi visą likusį paskolos laikotarpį - apie 37 metus. Verslininkui dėl to grėsė prarasti daugiau kaip 3 tūkst. litų per metus.

M.Baciuška nesutiko su banko reikalavimu ir kreipėsi į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą (VTAT). Ši pateikė išvadą, kad klientui norint pasinaudoti paskolos sutartyje numatyta teise koreguoti jos sąlygas bankų reikalavimas didinti anksčiau išduotų paskolų palūkanų maržą yra neteisėtas.

Beje, formulė, pagal kurią bankas skaičiuoja šio mokesčio dydį, M.Baciuškos sutartyje nėra aprašyta. Bankas turi teisę bet kada ją pakeisti. Po VTAT išvadų “Nordea” atsisakė progos pasipelnyti iš kliento M.Baciuškos nesėkmių. Maža to, bankas nuo to laiko įrašo šią formulę į naujai sudaromas būsto sutartis.

Kovoja dėl mažesnių reinvestavimo sąnaudų

Antras atvejis sudėtingesnis. Patikėjęs “Nordea” pažadais, kad bankas gali padėti sunkmečio krečiamiems klientas, M.Baciuška kreipėsi į finansinę instituciją, kad ta pakeistų jo paskolai taikomas fiksuotas 5 metams palūkanas į kintamas.

Šiuo metu kintamos palūkanos yra mažesnės nei fiksuotos, todėl verslininkui jų pakeitimas - didelė paspirtis.

“Nordea” sutiko, bet kartu M.Baciuškai pareiškė priskaičiuosiąs vadinamąjį reinvestavimo mokestį, kurio dydis - 8 tūkst. eurų (27,6 tūkst. litų). “Kiek žinau, kituose bankuose tokių didelių reinvestavimo sąnaudų tikrai nėra. Mano skaičiavimais, suma turėtų būti daugiausia iki 8 tūkst. litų”,  - pasipiktinęs M.Baciuška.

Tačiau, verslininko žodžiais tariant, su mažesne reinvestuoti skirta suma bankas niekaip nesutiko. “Fiksuodamas paskolą bankas nenurodė reinvestavimo sąnaudų skaičiavimo formulės ir galimos sumos klientui, jei jis nutartų fiksuotas palūkanas pakeisti į kintamas. Paprastai kitų bankų paskolos sutartyse toks punktas egzistuoja.

“Nordea” tik užsiminė, kad bus taikomos reinvestavimo sąnaudos, tačiau nieko konkretaus nenurodė ir nepaaiškino. Suprantama, jiems buvo naudingiau nutylėti. Juk milžiniška suma, kuri būtų apskaičiuota vien pakeitus palūkanų rūšį, galėjo pakeisti mano apsisprendimą fiksuoti paskolos palūkanas”, - sakė verslininkas.

Tiek verslininkas, tiek VTAT siūlė bankui ieškoti kompromiso, kaip apie tai viešai eskaluodavo bankų asociacijos prezidentas ir kiti panašių įstaigų atstovai, bet “Nordea” atsisakė. M.Baciuška kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę ir prašė paaiškinti, ar “Nordea” nustatytos reinvestavimo sąnaudos yra realios. Savo ruožtu prezidentė įpareigojo “Nordea” klientui atsakyti Finansų ministeriją. Ši verslininkui davė atsakymą, kad iš tikrųjų sutartyje nebuvo numatyta net apytikslė reinvestavimo sąnaudų suma, nebuvo įrašyta ir jos apskaičiavimo formulė, todėl buvo pažeistas Civilinis kodeksas.

Kadangi “Nordea” ir toliau atsisako derėtis su klientu dėl reinvestavimo lėšų sumažinimo, tikėtina, kad konfliktas bus sprendžiamas teismuose. “Tikiuosi laimėti”, - dienraščiui tvirtino M.Baciuška.

Vaidotas Ciucėnas, banko “Nordea” komunikacijos vadovas:

Net ir ne teisininkui aišku, kad sudarytas sutartis reikia vykdyti. Taigi jei buvo susitarta, kad palūkanos 5 metus bus fiksuotos, kodėl po tam tikro laiko vienos šalies reikalavimu tai turėtų būti keičiama? Tarkime, jei žmogus nuomotų savo butą ir susitartų su nuomininku, kad 5 metus buto nuomos kaina, įskaitant mokesčius, bus 1500 litų, ar po metų nuomininkui pareikalavus kainą sumažinti iki, tarkim, 800 litų nuomotojas privalėtų ją pakeisti? Žinoma, kad ne, jis galėtų remtis sudaryta sutartimi ir toliau reikalauti 1500 litų mokėjimo. Nuomotojas, kita vertus, galėtų susitarti ir dėl kitokių nuomos sutarties sąlygų (kompensacijų ir pan.), tačiau jos priimtinos turėtų būti ir nuomininkui, ir nuomotojui, o jei šalys nesusitartų dėl kitokių sąlygų, liktų galioti tokios, dėl kokių jos anksčiau buvo susitarusios. Atrodo, visiems suprantama ir priimtina taisyklė.

Tokios pačios taisyklės dėl sutarties nuostatų keitimo vienos šalies reikalavimu taikomos ir bankams bei jų klientams. Šiuo atveju šalys susitarė dėl to, kad klientas 5 metus mokės fiksuotą palūkanų dydį, tačiau vieną dieną klientas atėjo ir pasakė, kad jis norėtų mokėti mažiau, nepaisant to, kas susitarta sutartyje. Koks šiuo atveju galimas “kompromisas”? Banko atveju galima tik nusileisti tokiam kliento prašymui ir, kaip ir prieš tai minėtame pavyzdyje dėl buto nuomotojo, tiesiog gauti mažiau.

Tačiau ar tai iš tiesų yra kompromisas? Mūsų supratimu, tai yra tiesiog sutikimas su vienašaliu reikalavimu. Tačiau ar ta dalis Lietuvos visuomenės taip pat manytų, jei tas asmuo, iš kurio būtų reikalaujama susimažinti jo gaunamą susitartą atlygį už tam tikras prekes ar paslaugas, būtų jie patys? Matyt, kad tuomet “kompromiso” samprata jau keistųsi.