Kuo kvepia naujas SGD laivo-saugyklos pirkimo konkursas

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbamės su Seimo nariu Artūru SKARDŽIUMI, filosofu Vytautu RUBAVIČIUMI, teisininku Artūru PAULAUSKU. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Bet kokiam sveikai mąstančiam Lietuvos žmogui aišku, kad prieš dešimtmetį vykusi laivo-saugyklos nuoma buvo visiškai nenaudinga bei nuostolinga mūsų valstybei, jos piliečiams ir daugeliui verslo atstovų. Jei žvelgčiau pašaliečio akimis, išgirdus apie ketinimus pirkti kitą laivą, man kiltų klausimas, ar lietuviai nepasimokė iš savo klaidų, kad antrą kartą lipa ant to paties grėblio?

A.SKARDŽIUS: Akivaizdu, konservatoriai daro tai, ką geriausiai moka - tuština piliečių kišenes. Valstybės skola auga kaip ant mielių, mušdama visų laikų rekordus, o prie Energetikos ministerijos vairo stojus A.Kubiliaus bendražygiui Dainiui Kreiviui, iš stalčių ištraukiami seni energetiniai projektai ir vėl bandoma iš jų pasipinigauti.

Dar prieš keletą metų Seimo tyrimo komisijai Rokas Masiulis ir A.Kubilius dievagojosi, jog dabartinis SGD laivas „Independence", jų įsigytas išperkamosios nuomos būdu, pasibaigus 10 metų nuomos laikotarpiui, bus mūsų, t.y. Lietuva turės nuosavą SGD laivą-saugyklą. Tačiau tai buvo ciniškas melas, įvyniotas į Trispalvę. „Nepriklausomybė" ne mūsų, ji tik 10 metų išnuomota už beprotiškai didelę kainą. Laivas plaukioja su Singapūro vėliava, jo įguloje nėra nė vieno lietuvio, o pinigai už nuomą keliauja į „ofšorą" Bermuduose. 2024 metais „Independence" pakels inkarą ir išplauks pas savo šeimininkus, nors per 10 metų nuomos laikotarpį būsime suploję 675 mln. eurų. Beveik tris kartus daugiau, nei jis kainavo SGD laivo šeimininkams, bendrovei „Hoegh LNG Ltd" - 250 mln. JAV dolerių. Tokią suktą sutartį su Bermudų salyne registruota įmone „Hoegh LNG Ltd", eidamas AB „Klaipėdos nafta" direktoriaus pareigas, sudarė R.Masiulis, dabartinis Lietuvos elektros perdavimo sistemos „Litgrid" generalinis direktorius.

Todėl konservatorių valdoma „Klaipėdos nafta", nenorėdama prarasti sėkmingai „melžiamos karvės" ir nelaukdama „Independence" nuomos pabaigos 2024 metais, skelbia naujo SGD laivo-saugyklos viešąjį pirkimą.

G.JAKAVONIS: Gal šįkart, kai „Independence" istorija vis primenama, taip įžūliai niekas nedrįs elgtis?

A.SKARDŽIUS: Vėl pasamdytos trys užsienio teisinių, komercinių ir techninių konsultacinių paslaugų kompanijos, kainuosiančios milijonus. Tačiau „Klaipėdos nafta" dėl to nesuka galvos, juk tuos milijonus mokėsime mes - energijos vartotojai. Pravartu būtų prisiminti, jog R.Masiulis, tuometinis AB „Klaipėdos nafta" direktorius, „Independence" projekto konsultantams 2011-2012 metais ištaškė daugiau kaip 16 mln. eurų. Įdomu, kiek šį kartą bus atseikėta „saviems" konsultantams? A.Kubiliaus Vyriausybė skelbė, jog SGD terminalo projektas bus įgyvendinamas kaip komercinis projektas - privačiomis investuotojų lėšomis. Tačiau netrukus SGD terminalo eksploatavimo sąnaudos buvo socializuotos - perkeltos energijos vartotojams, neva taip patarė samdyti konsultantai.

Tačiau didžiausias melas, kad „Independence" atpigino dujas. Priešingai, dujos tik pabrango. Dujų pabrangimą bandoma paslėpti po „būtinojo dujų tiekimo sąnaudų" dūmų uždanga. Tai skirtumas tarp dujų įsigijimo kainos iš Norvegijos kompanijos „Statoil" (dabar „Equinor") ir pardavimo kainos. Kitaip tariant, perkama brangiai, parduodama rinkos kaina, skirtumą apmokame mes - 30 mln. eurų per metus. Norvegiškų dujų kaina laikoma griežčiausioje paslaptyje. „Independence" nuoma ir būtinojo dujų kiekio prekybos nuostolis kasmet mums atsieina beveik 100 mln. Eur. Pastarųjų metų dujų vartojimas šalyje kartu su Jonavos „Achema" siekė vos 22 mln. MWh. Nesunkiai galime įsitikinti, kad už kiekvieną suvartotą MWh papildomai „Independence" sumokame 4,5 Eur. Objektyvumo dėlei reikėtų paminėti, kad jau antri metai, kai dalį SGD terminalo nuomos ir išlaikymo kaštų - po 27 mln. eurų kasmet - „Klaipėdos nafta" dengia iš valstybės vardu paimtos paskolos ir giriasi, kad sėkmingai mažina SGDT terminalo kaštus. Skolinosi privati kompanija - AB „Klaipėdos nafta", tačiau skolą iki 2045 metų grąžinti turėsime mes visi.

Tik pasibaigus D.Grybauskaitės kadencijai, buvęs energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas išdrįso pripažinti, kad už SGD terminalo išlaikymą mokame tris kartus brangiau nei turėtume mokėti, kad terminalas yra užsitikrinęs pastovius dujų tiekimo srautus, nors toks dujų kiekis jau seniai nėra būtinas.

Kodėl Vyriausybė nespaudžia norvegų derėtis? D.Kreivio atsakymas „sausas" - bandom, tačiau norvegai nesileidžia į kalbas. Toks dabartinio energetikos ministro, stovėjusio prie „Independence" ištakų, pasiteisinimas Seimui skamba nelabai įtikinamai.

„Klaipėdos nafta", siekdama išlaikyti mus įkinkytus į „Independence" jungą, tikina, kad SGD dujas iš Lietuvos pirks Lenkija ir Ukraina, tačiau nepateikia jokių garantijų, jog tikrai pirks. Ir kokia čia nauda mums, kai dujas perparduodame žemiau savikainos, nes vieni mokame už laivo išlaikymą? Kuo daugiau parduosime, tuo didesnį nuostolį patirsime. Pačioje Lietuvoje dujų vartojimas nuolat mažėja, jau dabar neišnaudojame turimo „Independence" pajėgumo, todėl sunku suvokti, kam reikalingas tokio pat dydžio naujas SGD laivas, nebent vėl sumanyta sutartį sudaryti su kokia ofšorine kompanija, plaunančia pinigus.

Laikas baigti tuos konservatorių Vyriausybės primestus žaidimus ir išlaisvinti energijos vartotojus iš „Independence" jungo. „Klaipėdos nafta", suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas, privalo savo veiklą vykdyti rinkos sąlygomis, o nebūti išlaikomas vartotojų. Jau šiemet sujungus Lietuvos gamtinių dujų tinklus su ES tinklais, išnyks jo bet kokia strateginė reikšmė, kuria iki šiol manipuliavo valdantieji.

V.RUBAVIČIUS: Pirmasis SGD saugyklos pirkimas apaugo daugybe neaiškumų, kurių herojai yra aukščiausi mūsų valstybės vyrai ir moterys. Esu įsitikinęs, kad tarp jų yra ir nemenkai pasipelniusių. Tų „savųjų", kurie ne tik nusipelnė, bet ir moka gyventi vis geriau. Jiems nesvarbu, kokios krizės ar iššūkiai ištiktų valstybę. Tas pirkinys buvo geopolitinis - mums reikėjo SGD, kad sumažėtų priklausomybė nuo Rusijos dujų. Kitas dalykas, laivas turėjo sustiprinti mūsų „svorį" regiono reikaluose ir santykiuose su Lenkija. Kol kas mokslinės SGD veiklos analizės ekonominiu, politiniu ir geopolitiniu požiūriu neteko skaityti. Tokia analizė turėtų atsakyti ir į klausimus, kodėl taip brangiai nuomotasi, kas buvo ta grupelė žmonių, kurie dėjo parašus ir tvarkė finansinius srautus. Buvo atliktas parlamentinis tyrimas, tačiau jo rezultatai niekaip nepakeitė valdančiųjų elito nuostatų, niekas neprisiėmė jokios atsakomybės. Anuometinio pirkimo šalininkai bei atlikėjai įtikinamai taip ir nepaaiškino, kuo valstybei atstovaujantiems aukščiausiems politikams neįtiko a.a. Bronislovo Lubio siūlymas nupirkti tokį laivą. Suprantama, mažesnį, labiau pritaikytą Lietuvos reikmėms. Numanomas atsakymas, drįstu manyti, yra labai paprastas - tam tikro politikų ir su jais susijusio aukštosios valdininkijos sluoksnio nenoras tokį „pirkinį" perleisti privačiam verslui, kuris pasveria kaštus ir būsimą pelną, taip pat ir kitas susijusias verslų plėtros galimybes. Valstybės vardu veikiantiems nereikia niekam atsiskaityti - viską galima pagrįsti tam tikrais „nepriklausomybės" būtinumais. Tad jiems naudingesnė kuo didesnė sąmata, kuo klampesnė sutarties jurisdikcija.

A.PAULAUSKAS: Neseniai, liepos 9 d., „Klaipėdos nafta" išplatino pranešimą, jog bendrovė skelbia suskystintųjų gamtinių dujų laivo-saugyklos su išdujinimo įrenginiu viešąjį pirkimą. Konkurso metu laukiama potencialių tiekėjų pasiūlymų, kurie bus lyginami su „Independence" galimo išpirkimo verte, pasirenkant ekonomiškai naudingą siūlymą, kaip tai yra numatyta Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatyme. Buvome šiek tiek primiršę apie laivo likimą ir šis pranešimas vėl verčia mus prisiminti visą istoriją ir paklausti, kas čia dabar ką perka. Jeigu grįžtume dešimtmetį atgal, tuo metu idėja įsigyti suskystintųjų gamtinių dujų terminalą turbūt buvo teisinga. Apie tai galvojo ir a.a. „Achemos" vadovas B.Lubys, apie tai galvojo ir energetikai. Klausimas tik, kokio dydžio šis laivas mums reikalingas ir ar pavyks susitarti su artimiausiais mūsų partneriais, kaimynais latviais bei estais dėl terminalo statybos. Mes matėme, kad terminalo įsigijimo istorijoje mums nepavyko sudominti kaimynų, todėl likome vieni. Be abejo, tas terminalas kainuoja mums iki šios dienos labai daug - iš viso iki 2024 m. už nuomą mes sumokėsim 900 mln. eurų ir tai nėra išperkamoji nuoma. O tik pasibaigus terminui, mes galėsim nusipirkti terminalą. Matyt, artėjant 2024-iesiems, „Klaipėdos nafta" ir pradėjo svarstyti klausimą dėl tokio laivo-saugyklos įsigijimo.

G.JAKAVONIS: Bet vėl kalbama apie daug didesnio laivo-saugyklos paiešką, nors specialistai sako, kad tokio didelio kiekio dujų mums nebereiks...

A.PAULAUSKAS: Kaip mes matome iš paties pranešimo, apsispręsti Lietuva turi iki 2022 m. gruodžio, taigi mes turime beveik pusantrų metų. Dabar idėja, matyt, yra tokia: pasižiūrės, kokia yra rinkoje tokių įrengimų kaina, kiek tai gali Lietuvai kainuoti ir tada bus galima palyginti su dabartinio „Independence" vadinamo terminalo-laivo, kurį Lietuva turi galimybę nusipirkti, kaina. Čia rašoma, kad bus palyginami svarbūs techniniai parametrai. Be abejo, kaina labai svarbus kriterijus. Kaip svarbu ir kitkas - laivo amžius, dydis, išdujinimo pajėgumai, veiklos kaštai ir panašiai. Mes matome, kad šitas veiksmas logiškai yra teisingas, kad vėl nepermokėtume, nesumokėtume nepagrįstai didelių sumų. Bus bandoma pasitikrinti rinkoje, kiek šiuo metu kainuoja toks laivas. Problema ta, kad tiekėjų ratas nedidelis ir tokių pasiūlymų rinkoje nėra daug. Tad, esant gana siaurai tokių aukštų, specifinių technologijų rinkai, pasirinkimas gali būt labai nedidelis.

Jeigu atsižvelgtume į teisinius dalykus, noriu pasakyti, kad Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo įstatymo, kuris buvo priimtas 2012 m., vėliau buvo pildytas 2015 m., 2018 m., 9 str. kaip tik skelbia ir įpareigoja, kad „SGD terminalo operatorius, įgyvendindamas Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijos ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise įsigyja plaukiojančiąją suskystintų gamtinių dujų saugyklą ir tampa jos valdytoju, pasirinkdamas ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą dėl plaukiojančios suskystintų gamtinių dujų saugyklos įsigijimo." Čia turima mintyje, kad Vyriausybė organizuoja, operatorius atlieka veiksmą. O straipsnio 7 dalis, kuri įsigaliojo 2019 m. kovo 1 d., skelbia, kad „Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, atsižvelgdama į tai, kad šalyje žymiai sumažėjo gamtinių dujų vartojimas", atlieka SGD terminalo ekonominio naudingumo vertinimą ir pateikia Lietuvos Seimui išvadas. Kaip mes žinome, pasaulis ir Europa juda ta linkme, kad energetikoje būtų naudojama vis mažiau iškastinio kuro, daugiau būtų biokuro, įvairios saulės, vandens ir kitos energijos. Kol kas tik kalbama, bet, sumažėjus gamtinių dujų vartojimui, teks įvertinti Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinkos išsivystymo ir integracijos lygmenį, taip pat Nacionalinėje energetikos nepriklausomybės strategijoje numatytus valstybės energetikos politikos tikslus ir uždavinius. Bus įdomu pasižiūrėti šitą išvadą, nes dabar, pasižiūrėjus į „Klaipėdos naftos" internetinį puslapį, matyti - ir jie, be abejo, bando kalbėti, - kad tai reikalingas objektas. Gal tai tiesa. Bet vis tiek Seimui tokią išvadą dėl SGD terminalo veiklos tęstinumo turės pateikti. Jeigu SGD terminalo ekonominė nauda neigiama, SGD terminalo veikla gali būti nutraukiama, sakoma šio įstatymo 9 str. 7 dalyje.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad terminalas atliko savo funkciją. Kaip minėjau, problema ta, kad jis netapo regioniniu, kad jis buvo tikrai brangiai išnuomotas ir mes neturime galimybės pasibaigus nuomai jį įsigyti, reikia pirkti. Tai lemia neigiamą požiūrį į šį projektą. Bet, manau, kad Seimas, gavęs išvadą, apsispręs. O kas šiuo metu yra sakoma skelbime, tai tiesiog bandoma pasitikrinti, kad Lietuva vėl nepermokėtų ir nebūtų labai didelė finansinė našta mūsų biudžetui.

G.JAKAVONIS: Galima įtarti, kad iš „Independence" istorijos, kurioje nuostolių patyrė ir mūsų valstybė, ir jos piliečiai, buvo gerai uždirbusių žmonių. Simptomiška, kad ten, kur akivaizdžiai „kvepia" milijoninėmis aferomis, visuomet pastebiu R.Masiulio, D.Kreivio pavardes, džiaugsmingą buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės ir buvusio premjero Andriaus Kubiliaus pritarimą. Ar tai tik sutapimas, ar patvirtinimas įtarimų, kad valdžios „elitas" dirba sau, o ne Tautai? Kodėl, jūsų manymu, niekas nebuvo nubaustas už įvykdytą „biznio planą", susijusį su SGD laivo nuoma, atnešusia milijoninius nuostolius mūsų valstybei? Kodėl valstybėje vyksta tokie dalykai?

V.RUBAVIČIUS: Šiuo atžvilgiu prisimintina yra vienos svarbios priežiūros institucijos vadovo Jono Miliaus (buvęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius - red.) ar tik ne 2013 m. aukščiausiems valstybės vadovams teiktas pasiūlymas tvora atskirti Lietuvą nuo Baltarusijos. Tada iš Baltarusijos šernai ėmė platinti kiaulių marą, nuo kurio reikėjo būtinai atsitverti, nes grėsė didžiuliai nuostoliai - kiaulių naikinimas. Visi buvo prieš. Ir prezidentė, ir premjeras, ir valstybės sienos apsaugos vadovai, ką jau kalbėti apie žiniasklaidos patyčias. Anuo metu tvora nedaug ir būtų kainavusi. Šiuo metu ją būtų reikėję tik pakelti, labai būtų pravertusi ir ekonomiškai, ir geopolitiškai. Kodėl taip aršiai pasipriešinta? Drįstu manyti, kad tvora būtų labai apsunkinusi „valstybinės kontrabandos" veiklą, iš kurios pelnėsi didelis suinteresuotųjų sluoksnis. O ir europinė ideologija ragino - „gyventi be sienų", „džiaugtis Rytų partneryste"... Kaip valstybė, patyrėme didžiulius nuostolius, tačiau nenukentėjo prižiūrimo pasienio verslo schemos bei ryšiai.

Todėl šiuo atveju nedera kalbėti apie „lipimą ant tų pačių grėblių". Tie „grėbliai" - tai tam tikra valstybinio pirkimo schema, kurioje „nubyra" šimtai milijonų. Pirkimo schemos taikomos įvairiose srityse. Dalyviai kuo puikiausiai jas išmano - nuo savivaldybės klerkų iki ministrų ir premjerų. Visi žino, kokios įmonės laimi ir kodėl laimi kad ir Vilniaus savivaldybės skelbiamus konkursus, kas ir kaip vadovauja savivaldybės įmonėms. Atrodytų, imk ir viską išskaidrink. Tačiau juk visos institucijos veikia tam tikru vieningu režimu - palaikomos tam tikros nerašytos gyvenimo taisyklės, nuo kurių priklauso daugelio žmonių - politikų ir valdininkų, taip pat ir juos aptarnaujančių žiniasklaidininkų - karjeros bei gerovė. Jokia institucija negali veikti visiškai nepriklausomai, juolab niekaip negalėtų įsikurti „sąžiningųjų" institucija, kuri imtų prižiūrėti visas kitas. Valstybė negalėtų gyvuoti. Ir teisėsauga, ir specialiosios tarnybos gyvuoja esminių valstybinių santykių, valstybinių „žaidimo taisyklių" pagrindu. Jos priklauso nuo politinio sluoksnio, o politinis sluoksnis glaudžiai susijęs su didžiojo verslo ir finansinio kapitalo sluoksniu. Ne tik susijęs, bet ir jį aptarnauja. Suprantama, kartais interesai išsiskiria - tada publikai išmetamas koks netikėtas „skandalas". Tačiau po kurio laiko jis užgęsta, o smerktieji veikėjai kuo puikiausiai gyvuoja. Institucijos aptarnauja politikus, tad visi yra vienaip ar kitaip susiję. Vis labiau ir per artimos ar tolimos giminystės, draugystės ar kitokius ryšius. Politikai skiria joms biudžetus, jos dalyvauja pirkimuose, kuruoja svarbius valstybinius užsakymus ir pan. Tad kaip galima pjauti šaką, ant kurios sėdi pats ir tavo artimieji. Jau geriau kūrybingai pritaikyti tinkamą viešųjų pirkimų schemą, kuri dar labiau suartina veikiančius dalyvius. Šiuo atžvilgiu visą laiką pirminė yra ne neapskaičiuojamos valstybinės, o asmeninės ir grupinės naudos paskata.

Dabar didiesiems valstybiniams pirkimams labai palankus metas - krizės, tam tikra sumaištis valstybės valdyme ir visuomenėje - dėmesys nukreiptas kitur, tad „savieji" gali viską greitai prastumti. Masina dideliu srautu Lietuvon plūstantys europiniai ir skolinti pinigai, kuriuos tiesiog būtina kuo greičiau „įsisavinti". Juo didesnė sąmata, juo geriau. Juolab ir pasiteisinimas po nosimi - juk viskas brangsta. Pelnosi visi - ir politikai, ir pirkėjai, ir pardavėjai, ir spec. prižiūrėtojai, ir ypač pirkinius aptarnaujantys juristai. Vieni ruošia reikiamus dokumentus, kiti - reikiamus pakeitimus, treti laiduoja politinę paramą, ketvirti prižiūri „skaidrumą", penkti... Nubyra ir žiniasklaidos projektams. Valstybės skola nieko nejaudina - juk ji niekaip neliečia asmeninių sąskaitų. O jas, įsibėgėjant infliacijai, reikia tuo labiau sparčiai pildyti. Atkreipkime dėmesį, kiek „protingų galvų" nepaliauja žiniasklaidoje įtikinėję, esą mes dar mažai pasiskolinę, o skolinimasis padedąs kurti BVP skaičiukais grindžiamą gerovę. Nesvarbu, kad tie pinigų srautai didina korupciją ir socialinę atskirtį, vadinasi, savaip didina ir grėsmes nacionaliniam saugumui.