Lietuviški antkainiai - sąžinės deficito procentai

Kol kainos tėvynėje artėja prie Europos didžiųjų sostinių, tautiečiai priversti kasdienes prekes maišais tempti iš kaimynės Lenkijos. Vien 2015 metų paskutinį ketvirtį lietuviai Lenkijoje paliko daugiau nei 2 mlrd. eurų. Kai kas važiuoja vieni, kiti kooperuojasi. Socialiniame tinkle „Facebook“ į Lenkiją važiuojančius apsipirkti lietuvius vienijanti grupė turi daugiau nei 11 000 narių. Ko gero, tai tik maža dalis tų tautiečių, kurie šeštadienį mina lenkiškų parduotuvių slenksčius.

Štai „Vakaro žinių“ kalbinta Deimantė Matusevičienė iš Elektrėnų pasakoja, kad netolimoje Lenkijoje trijų asmenų šeima kone visam mėnesiui apsiperka vos už 150 eurų. Tiesa, dar kainuoja kelionė. Bet taupiu automobiliu kelionės pirmyn atgal išlaidos neviršija net 20 eurų. „Kai važiavome pirmą kartą, nieko nesitikėjome. Daugiau iš smalsumo norėjome pažiūrėti, ar tikrai viskas gali būti daug pigiau. Pripažinsiu, buvome labai nustebę, o prisipirkome tiek, kad visi pirkiniai nė netilpo į bagažinę. Tą kartą apskaičiavome, kad pirkdami tas pačias prekes Lietuvoje net akcijų metu būtume išleidę dvigubai daugiau. Už pilną prikrautą vežimėlį sumokėjome ne daugiau kaip 30 eurų. Manau, Lietuvoje tiek nusipirkti neįmanoma“, - pirmuosius apsipirkimų įspūdžius Lenkijoje prisimena Deimantė.

Ji sako dabar jau žinanti, kad vienam apsipirkimui tereikia išleisti apie 150 eurų. Už tiek galima įsigyti beveik visko, ko jaunai šeimai reikia. Tai žalia mėsa, makaronai, cukrus, saldumynai, buitinė chemija, kūdikių prekės, interjero detalės, indai, maistas naminiams gyvūnams, higienos priemonės, žaislai. Po vieno tokio apsipirkimo Deimantė sako į parduotuvę beveik neinanti kelias savaites. Užsuka įsigyti tik kelių greitai gendančių produktų, tokių kaip pienas ar duona. Ji tvirtina, kad kai kurių produktų kainos skiriasi net kartais: „Dažnai perkame „Coca-Colos“ trijų butelių po 2 litrus pakuotes. Tokia pakuotė kainuoja 5 zlotus, o tai yra apie 1,2 euro. Drėgnos servetėlės tekainuoja 0,50 euro, „Helmans“ kečupą perkame už 1,50 euro, kai Lietuvoje jis kainuoja daugiau nei 3 eurus. Gerokai pigiau kainuoja įvairios prekės vaikams. Katinui maistą kartais įsigyju net tris kartus pigesnį. Vien dėl vaikiškų ir gyvūnams skirtų prekių važiuoti mums jau apsimoka.“

Jau beveik metus reguliariai į Suvalkus apsipirkti važiuoja ir Gintarė Lapinskienė. Ji tvirtina pastebinti, kad šeštadieniais jos pamėgtame prekybos tinkle, ko gero, 95 proc. pirkėjų yra lietuviai. Kai kuriose parduotuvėse specialiai tokiam klientų ratui įdarbintas lietuviškai kalbantis personalas. Dviejų vaikų mama sako Lenkijoje perkanti kone visas kasdieniam gyvenimui reikalingas prekes: „Kartais pagalvoju, kodėl skirtumas toks didelis. Nemanau, kad toks skirtumas dėl PVM. Esu dirbusi parduotuvėje ir žinau, kad mažiausias taikomas naktinis yra 40 proc., o kai kurioms prekėms pritaikomas ir 200 proc. Žinote, gerai, kad mes galime nuvažiuoti apsipirkti, kelionė mums nesudaro problemų. Bet kartais pagalvoju, kad labai gaila Lietuvoje senyvo amžiaus žmonių, kurie priversti pirkti didelėmis kainomis.“ Gintarė svarsto, kad nemaži mokesčiai verslininkams taip pat turi įtakos kainai.

Gintarė tvirtina, kad nemaža jos pažįstamų dalis taip pat apsiperka Lenkijoje. Kiti, jei ir nevažiuoja, retkarčiais paprašo parvežti iš kaimynų sviesto, sūrio ar kitų gaminių. Kiekvieną mėnesį Gintarė su vyru keturių asmenų šeimai apsipirkti Lenkijoje išleidžia apie 200-220 eurų ir grįžę į Lietuvą kelioms savaitėms gali pamiršti parduotuves.

Beje, kartą Gintarė, apsipirkusi Lenkijoje, parsivežė čekį, kurio suma buvo 95 eurai, ir pabandė analogiškų prekių kainas pasižiūrėti Lietuvoje. Tokio paties krepšelio kaina išėjo mažiausiai 170 eurų.


Pranciškus ČIVILIS, Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios klebonas:

Taip jau yra, kad nėra termometro, kuris pamatuotų sąžinę. Labai svarbu, kad sąžinė nebūtų tik proginė. Arba ji yra, arba jos nėra. Šventajame Rašte Kristus sako, kad tie, kurie neištikimi mažuose dalykuose, neištikimi bus ir dideliuose. Tad apie žmogų galima nuspręsti jau iš mažų dalykų. Jei jis buityje, draugystėje, smulkmenose yra nesąžiningas, dideliuose dalykuose taip pat gali toks būti. Kiekvienam iš mūsų visą gyvenimą yra siunčiami sąžinės, gobšumo išbandymai. Yra septynios mirtinos nuodėmės, ir gobšumas yra viena iš jų. Jis žmogaus viduje gali būti kaip piktžolė, o žmogus turi ją išrauti. Versle ypač lengva būti sužeistam tokios piktžolės, užsikrėsti gobšumo virusu. Ir tų žmonių labai gaila, jų smerkti nereikia. Nes mažas virusiukas, kaip kosuliukas iš tos reklamos, vėliau užauga į didelį virusą ir labiausiai kenkia pačiam užsikrėtusiam žmogui. Svarbiausia, kad virusu neužsikrėstų kiti žmonės, kurie naudojasi verslu. Jie gali pradėti dėl tų kainų pykti, imti pavyduliauti kitoms šalims ir taip patys susirgti. Kartais žmonės patys nesuvokia, kaip, ieškodami teisingumo, pasiduoda blogiems virusams. Nes laimingi žmonės būna tik tada, kai džiaugiasi tuo, ką turi.

Blogiausia, kad nuo žmogaus nesąžiningumo labiausiai kenčia kiti. Taip ir dėl verslo nesąžiningumo nukenčia aplinkiniai. Verslininkas gali būti ir netikintis, bet egzistuoja pasaulyje tokios nuodėmės, kurios šaukiasi dangaus keršto. Viena iš jų - kito žmogaus išnaudojimas. Gali verslininkas teisingumu tikėti arba ne, bet pažiūrėkite: tiems, kurie pelną sau krauna kitų prakaitu, dažniausiai labai sunkiai sekasi, jų versle nuolat problemos, sudėtinga išsilaikyti.

Todėl reikia treniruoti savo sielą. Štai Bažnyčia siūlo penktadieniais susilaikyti, šiek tiek pabandyti save suvaldyti. Juk save valdyti sunkiausia. O dažnas kartojimas išugdo žmogų. Nėra taip, kad vieni yra juodi, kiti balti. Taip nebūna gyvenime. Ir verslininkų tų pačių yra puikių žmonių, kuriems sekasi, jie padeda kitiems, dalinasi, gerbia savo darbuotojus, rodo puikų pavyzdį.

Reikia atminti, kad materialūs dalykai yra laikini, bet labai pavojingi. Nereikia užsižaisti daiktais, šlove, pinigais, nes visuomet reikės daugiau ir daugiau. Tai viso gyvenimo išbandymas visiems žmonėms. Praeina ir šlovė, ir verslas, ir gyvenimiškas šurmulys, lieka tik tiesa nuoga. Tada žmogus supranta, ką praleido gyvenime, kažką ne taip matė ar nežiūrėjo. Ateina akimirka ir žmogus supranta, kad visgi sąžinė buvo jo gyvenime proginis dalykas. Dažnai tada žmonės ieško užuovėjos, ateina į bažnyčią. Juk čia ne šventųjų vieta, o tarsi sielos gydymo įstaiga. Juk neapgausi nei savęs, nei Dievo.

Bet niekas kitas, tik pats save gali pagydyti. Nepadės nei jokie politiniai metodai, nei dvasininkų paskaitos, jei žmogus pats nenorės pagyti. Bet kokioje srityje yra taip pat. Yra tokia istorija apie vilką, kuris išpažintį atlieka pas kunigą, ilgai klauso pamokslo apie tai, kaip blogai yra avis pjauti, o pamokslo pabaigos nesulaukęs vilkas sako: „Greičiau paleisk jau mane, matau, kad avis eina.“ Jokios paskaitos ar pamokymai nepadės, pats žmogus turi norėti būti sąžiningas ir pajusti sielos ramybę.


- Niekam ne paslaptis, kad dalis Lietuvos gyventojų į lietuviškas parduotuves nebeužsuka, o keliauja apsipirkti į kaimyninę šalį. Kaip manote, kodėl? Ar iš tiesų dėl PVM ir rinkos dydžio prekės gali imti ir pabrangti keturis ir daugiau kartų?- „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovo Lauryno VILIMO.

- Be abejo. PVM yra valstybės dalis. Žinoma, yra ir kiti veiksniai - parduodamas kiekis, zloto kursas. Tokia realybė. Ar Lietuvai gerai, kad taip yra? Tikrai negerai, nes prekybininkai atsiduria silpnesnėje konkurencinėje pusėje. Bet Lietuvos prekybininkai parduoda už tokią kainą, už kurią gali parduoti žmonėms ir kartu padengti savo išlaidas bei išgyventi. Lenkai tai gali padaryti turėdami vienokias kainas, lietuviai - kitokias, kitos šalys - dar kitokias. Turime tuos pačius produktus ir prekės ženklus. Visgi kainodara nėra universali ir vienoda. To paties produkto kaina neturi būti vienoda visose šalyse. Viskas ne taip vyksta. Galutinė to paties produkto kaina skirtingose šalyse yra nulemta įvairiausių aspektų.

- Bet kai kainos skiriasi kartais, šiek tiek šokiruoja. Ar tai nėra Lietuvos verslininkų gobšumas?

- Ne, koks gobšumas? Apie tai tikrai neturėtume kalbėti. Kiekvienas prekybininkas nori ir siekia, kad lietuviai apsipirktų Lietuvoje. Tiesiog tu patiri tam tikrų išlaidų. Ir tam, kad jas padengtum, turi parduoti tam tikrą kiekį prekių už tam tikrą kainą. Tik labai nedidelė tos kainos dalis lieka prekybininkui. Jis turi sumokėti ir už logistiką, ir atlyginimus darbuotojams, pardavėjams. Vidutiniškai 10-20 proc. ir turi viską padengti. Jei yra didelė ir intensyvi konkurencija, gali būti gobšus, kiek tik nori. Jei bandysi parduoti sūrelį už 10 eurų, kai kiti jį pardavinėja už 0,10 euro, tai kas iš tavęs pirks? Tai nieko bendro neturi su gobšumu. Tai yra pasiūlos ir paklausos santykis. Jeigu paklausa didesnė, tai ir kaina gali būti didesnė. Bet jeigu produkto nuperkama mažiau, jo kaina vėlgi gali būti didesnė.

- Apsiperkantys Lenkijoje žmonės sako, kad perka ne tik maistą. Ten pigiau ir buitinės prekės, drabužiai, prekės gyvūnams, net statybinės medžiagos, nors joms Lenkijoje taikomas 23 proc. PVM tarifas.

- Taip, sutinku, kad perkamos visos prekės. Kai važiuoji į tokią kelionę, turbūt nusiperki didesnį kiekį ne tik maisto produktų. Bet Lenkija yra 10 kartų didesnė šalis. Ir jei tai nėra PVM klausimas, tai yra masto ekonomika. Turėti ir parduoti 10 kartų daugiau prekių galima už smarkiai mažesnę kainą ir padengiant einamąsias sąnaudas nei parduodant mažesnius kiekius. Čia stebuklo nėra, tai elementari ekonominė logika.

- Visgi ar tai nėra nelogiška situacija, kai tam tikra dalis gyventojų priversti važiuoti kasdienių prekių pirkti į kaimynines šalis? Ko gero, tai rodo, kad gyventojų pajamos neatitinka Lietuvos kainų?

- Nesutinku, kad gyventojai yra priversti. Niekas mūsų pirkėjų neverčia nieko daryti. Jie patys pasirenka pagal savo galimybes ir poreikius. Tam mes ir esame nepriklausomoje šalyje, Europos Sąjungoje, kur galime keliauti į kitas šalis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"