12 nuotr.

Stasio Žumbio nuotr.

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius spalio pabaigoje atleido AB Lietuvos paštas valdybą. Tai galėtų reikšti, jog valstybė-steigėja ir pagrindinė akcininkė vis dar ieško optimalių būdų valdyti jai priklausančias įmones, kad jų uždirbti pelnai, Vyriausybės gauti dividendai virstų didesniais mokytojų, gydytojų, dėstytojų ir kitų atlyginimais. Ir ar tikrai šias įmones valdo valstybė?

Viskas atrodo pakiliai, reklamiškai, soclenktyniškai, kai skelbiami tik šių įmonių milijoniniai pelnai. Bet nenurodomas tų milijonų procentas šalies Bendrajame vidaus produkte (BVP). Vyriausybės įsteigtos „Stebėsenos ir prognozių agentūros“ duomenimis, 2013 metais valstybės valdomos įmonės pelno įmokomis, dividendais bei mokesčiais papildė šalies biudžetą 45 mln. Eur. O pernai jau sunešė į biudžetą 169 mln. Eur. Puiku! Džiaukimės! Tikėkimės dar daugiau milijonų. Tačiau, kai kalbame ne apie milijonus, bet procentus, entuziazmas priblėsta. Nes šių milijonų indėlis į BVP - tik apie 3 proc. 2015 m. tokių įmonių kapitalo grąža tesiekė 2,1 proc., o 2016 m. - 2,7 proc. O Švedijos ir Suomijos valstybių valdomos įmonės sugeba išspausti 16 proc. grąžą. Lietuvos valstybė - prasta ūkininkė?

Finansų ministerijos duomenimis, pernai metinis dividendų ir valstybės įmonių pelno įmokų planas įvykdytas tik 79 proc. Įmonės vis nuvilia savo akcininkę. Valstybę. Netgi ekonominio žydėjimo metais. Valstybė vis dar laksto aplink savo įmones ratais, ieškodama pačio efektyviausio jų valdymo modelio. Ar rado? Neseniai krito AB Lietuvos pašto valdyba, vadinasi, dar ieško.

Įmones valdė „vaiduokliai“

Dar 2017 m. Valstybės kontrolė (VK) pateikė ataskaitą apie valstybės valdomų įmonių grąžą valstybei. Nors ir be VK ataskaitos piršosi mintis, jog įmonės kažkaip neteisingai valdomos. Kitaip nei privatus verslas savo įmones administruoja.

VK atkreipė dėmesį, jog didžiąją įmonių valdybų dalį sudaro valstybės tarnautojai. O įmonės valdybos pirmininku paskiriamas politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Pvz., viceministras. Dar daugiau - valstybės tarnautojai, papildomai triūsiantys ir kokios nors bendrovės valdyboje, negaudavo už tai atlygio. Suprask taip - jei esi ministerijos vyresnioji specialistė, algą gauni iš ministerijos. Posėdžiavimas bendrovėje priklauso vyresniajai specialistei pagal užimamas pareigas. Rezultatas - papildomo atlygio negaunantys valdybų nariai snūduriuoja. Papildomo atlygio negaunantis politinio pasitikėjimo pirmininkas ne apie bendrovę galvoja, bet kur dėsis po Seimo rinkimų. Kai baigsis politinio pasitikėjimo terminas. Be to, įmonių valdybos buvo pustuštės. Lyg Seimo salė prieš popietinio posėdžio pabaigą. 329-iose valdybose buvo užimta tik 66 proc. vietų. O kam ministerijos klerkui posėdžiauti, jei už darbą nemoka?

Nepriklausomų „profų“ antplūdis

Toks įmonių „valdymas“ , kai valdo ir 34 proc. vakuumas - tik imitacija. Todėl VK patarė daugiau įtraukti į valstybės įmonių valdymo organus politiškai nepriklausomų profesionalų. Siūlymas sutiktas palankiai, nes atitiko Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) dvasią. O 2017 m., kai buvo parašyta VK ataskaita, Lietuva dar ruošėsi į šią organizaciją stoti. Dar D.Grybauskaitės prezidentavimo metu pakeistas Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas, kuris įpareigojo, kad valstybės valdomose didžiausias apyvartas turinčių įmonių (priskiriamų I-II kategorijoms) valdybų ne mažiau vieną penktadalį privalo sudaryti nepriklausomi nariai, kuriems mokamas atlyginimas.

Per kelerius metus nepriklausomų profesionalų tiesiog derėte užderėjo. 2017 m. įmonių valdybose nepriklausomi sudarė 22 proc., o 2019 m. rugsėjį - jau 63 proc. Nepriklausomieji taip pat vadovavo 67 proc. valdybų. Šiuos žmones atrenka Vyriausybės sudaryta 5 asmenų komisija. Tačiau prisiminkime netolimą praeitį. Kai į Lietuvą ėmė bildėti Europos fondų pinigai, įvairūs konsultantai aplipo pinigų srautus kaip musės. Kad atsiriektų savo dalis iš fondų ir jų pinigais pasišildytų. Reiškinys nebūtų reiškiniu, jei nepasikartotų. Aišku, tai tik hipotezė, bet kas galėtų paneigti, jog kuo daugiau valstybės valdomos įmonės uždirba milijonų, tuo daugiau turėtų būti pageidaujančių prie tų įmonių prilįsti. Irgi aplipti kaip musėms, tegul ir nepriklausomoms.

Barbės devyndarbės

Seniai sklando legendos apie valstybės įmonių generalinių direktorių ir jų pavaduotojų atlyginimus, greta kurių ministrų algos atrodo kaip pašalpos. Stebėtojų tarybų ir valdybų kadencijos - 4 metai. Vyriausybės Nuosavybės gairėse rekomenduojama, kad valdybos nario atlygis neviršytų ketvirtadalio įmonės vadovo atlygio. Valdybos pirmininkas turi gauti trečdalį įmonės vadovo atlyginimo. Jei nepriklausomas valdybos narys triūsia valstybės bendrovėje, kurioje generalinio direktoriaus alga gal dukart didesnė nei ministro, tai ir valdybos nariui riebiai nubyra. Ar nepriklausomi valdybų nariai persidirba? Ir taip, ir ne. Vyriausybė numatė, kad valdybos narys dirba 2-3 d. per mėnesį. O valdybos pirmininkas- 3-4 d. per mėnesį. Už tiek gauti ketvirtadalį ar trečdalį įmonės vadovo algos - tai ir prasigyvensi, ir nepersidirbsi.

Kandidatų į valdybas atranką organizuoja Valdymo koordinavimo centras (VKC), tiksliau, organizuoja viešą pirkimą. Perka ne specialistą, bet 2-3 metams - personalo atrankos agentūros paslaugą. Agentūra atrenka 4-5 kandidatus. Atitinkančius skaidrumo, profesionalumo kriterijus. Atrinktieji grynuoliai pasiūlomi Vyriausybės sudarytai atrankos komisijai. Ši nusprendžia, kuris grynuolis gryniausias. Taria jam ar jai - eik sese, brolau, į įmonės valdybą ir nešk kryžių už gerą atlyginimą. O gal negerą? Gal pinigų trūksta? Matyt.

Tenka papildomai prisidurti. Nes, sprendžiant iš VKC paviešinto valstybės valdomų įmonių valdybų narių sąrašo, tas pats žmogus sugeba sudalyvauti ir kelių valdybų veikloje. Pvz., UAB „Verslo vartai“ vykdomasis direktorius Eimundas Mačiulis yra AB „Giraitės ginkluotės gamykla“ nepriklausomas valdybos narys ir UAB „Monetų kalykla“ nepriklausomas valdybos narys. Logiška. Ir šovinys - metalas, ir moneta - metalas, bet kaip visur spėti? Spėja. Kaip ir kiti spėja. Pvz., fizikas, ekonomistas, auditorius Alditas Saulius - ir Valstybinės miškų urėdijos valdybos narys, ir „Lietuvos geležinkelių“ valdybos narys. Jei apkrova vienoje valdyboje 2-3 d. per mėnesį, tai bendra darbo apkrova dviejose valdybose - 4-6 dienos per mėnesį. Vos viena savaitė. Tad kodėl nepadirbėjus?

Darni R.Masiulio komanda

Geriausiai Valstybės įmonių ir savivaldybių įmonių pataisa pasinaudojo buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Įstatyme nurodytas nepriklausomų valdybų narių minimalus skaičius - ne mažiau nei penktadalis. Bet nėra užbrėžta maksimali riba. Buvęs ministras pasistengė, kad valdybose valstybės tarnautojai taptų mažuma arba visai jų nebeliktų.

AB Lietuvos pašto valdybos nušalinimas rodo, jog nepriklausomųjų valdyba, o Lietuvos pašte būtent tokia buvo, - nebūtinai panacėja. Kyla pavojus, jog valstybė praranda savo strateginėse įmonėse įtaką. Ar valdyboms besivaikant tik pelno, nukenčia kitos šių įmonių misijos. Buvusios Lietuvos pašto valdybos didžiausias rūpestis buvo ne Lietuvos žmonių ir valstybės įmonių aptarnavimas, o kaip pelningiau ir greičiau parduoti paštų pastatus, o ypač žemės sklypus, kurie dažniausiai yra miestų centruose.

Būdinga, kad per susisiekimo ministro R.Masiulio kadenciją beveik nebeliko valstybės tarnautojų tokiose pelningiausiose strateginėse valstybės bendrovėse kaip „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Klaipėdos nafta“. Lieka paslaptis, kaip minstrui pavyko įveikti gan sudėtingą valdybos narių atrankos sistemą: strateginių įmonių valdybų daugumą sudaro ne tik nepriklausomi asmenys, bet ir R.Masiulio bendraminčiai, draugai, lydintys jį beveik visą jo karjerą. Darni R.Masiulio komanda. O gal paprasčiausias nepotizmas?

Aure AB „Lietuvos geležinkelių“ valdyba. Iš jos 7 narių - priklausomas tik susisiekimo viceministras Vladislavas Kondratovičius. Vienas kaip pirštas. Kiti 6 - nepriklausomi. Įskaitant ir valdybos pirmininką Romą Švedą. Poną nepakeičiamąjį. Nes tiko ir diplomatiniame korpuse, ir Ignalinos AE, ir „Klaipėdos naftoje“, ir „Lietuvos dujose“. Taip, visi valdybos nariai nėra giminės, du nariai - užsieniečiai. Tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovą Mantą Bartušką, valdybos pirmininką R.Švedą ir valdybos narį Rolandą Zuką sieja bendras darbinės biografijos faktas. Jie visi kadaise yra dirbę „Klaipėdos naftoje“. Kaip ir buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Gal nieko baisaus? Juk visus mus sieja bendras biografijos faktas, jog dirbame Lietuvai. Kaip ir R.Masiulio globėja D.Grybauskaitė.

Tačiau daug skaidriau atrodytų, jei vienas valdybos narys ateitų iš universiteto, kitas - iš verslo, trečias - iš audito, ketvirtas - iš individualios įmonės Marijampolėje. Bet nė vienas, išskyrus M.Bartušką, nebūtų sietinas su „Klaipėdos nafta“.

2019 m. valstybė valdo 51 įmonę. Iš jų 33-ose suformuotos valdybos. Jose dirba 148 nariai. Iš jų - 73 nepriklausomi. Kuo įmonė strategiškai reikšmingesnė ar turtingesnė, tuo jos valdyboje daugiau nepriklausomųjų.

To pavyzdžiai - geležinkelis ir paštas. Iš sąrašų matosi, kad tas pats žmogus gali turėti įtakos ne vienai, bet kelioms valstybės įmonėms ir ne bet kokioms, o strateginėms. Ir vienoje įmonėje - kolega, ir kitoje - kolega. Lietuvoje, kurioje kas trečias pilietis - pažįstamas ar bent matytas, įmonių valdymas patikėtas saujelei žmonių. Sako - ištikrintai, komisijų atsijotai rinktinei publikai. Pavadintai „valstybe“. Nes oficialiai vis dar valstybė savo įmones valdo. Matyt, tik tiek skaidriųjų pavyko per visą Lietuvą rasti. Jei įmonės būtų privačios, D.Grybauskaitė sakytų - jas valdo oligarchai. O šiuo atveju - kas?

Uždara, negausi, bet itin įtakinga, koncentruota atsijotųjų grupelė, valdanti valstybės monopolijas, per milijoninius srautus nusipirkusi žiniasklaidą. Ar per D.Grybauskaitės dešimtmetį susiformavusi, iš valstybės monopolijų lobstanti grupelė neprimena V.Putino palydos? Beveik tokio pat dydžio kaip Seimas, tik kur kas už parlamentą įtakingesnė? Kol taip bus, valstybės valdomų įmonių kapitalo grąža išliks maža, nes dalį jos atsiriekia ir atsirieks ta per dešimtmetį susidariusi klika.