Pavojinga žemės ūkį atiduoti svetimiems

Kalbamės su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Raimundu JUKNEVIČIUMI.

- Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena žemdirbiai?

- Gąsdina laikas prieš rinkimus, pasikeitus žemės ūkio ministrui, matome radikaliai pasikeitusią žemės ūkio politiką. Klausimas - gal čia 100-ui dienų ta politika? Žemdirbiai lyg ir pajuto, kad dugnas pasiektas ir jų darbas vėl tapo reikalingas. Vėl kalbama apie Lietuvos žemės ūkio konkurencingumo didinimą. Galbūt kitaip pradėta žvelgti į tvarumą. Tvarume turi tilpti aplinkosauga, socialinis ir ekonominis aspektai. Tik subalansavus visas sritis, galima tikėtis ilgalaikės sėkmės. Turėjome jausmą, kad kaip žemdirbiai tapome našta visuomenei, nors protas sako: žmonės visada valgė ir valgys.

Klausimas, ar ne per pigiai atiduodame savo rinkas? Per gana trumpą laiką pieno produktų lentynose lenkiškos kilmės produktų pasidarė daugiau nei lietuviškų.

Tendencijos kiekvienoje žemės ūkio šakoje į blogą pusę... Prieš 15 metų 60 proc. užaugintos kiaulienos eksportuodavome, o dabar toks kiekis, o kartais net didesnis, importuojamas į Lietuvą. Kalbant apie daržovių sektorių, apsirūpinimas bulvėmis tik 80 proc.

Politikos pasekmė ta, kad lietuviai jau trejetuke ES šalių, kurie moka brangiausiai už maistą.

- Kas nutiko pasikeitus žemės ūkio ministrui?

- Prieš tai buvęs žemės ūkio ministras visą laiką kartojo mums, kad jis įgyvendina konservatorių žemės ūkio politiką, dabar iš tos pačios partijos atėjus kitam ministrui politika radikaliai kita. Klausimas - partijos išvis turi kokią nors žemės ūkio politiką? Galbūt Lietuvai kada nors pasiseks turėti aiškią ilgalaikę žemės ūkio politiką, kuri vestų prie mūsų žemės ūkio realaus konkurencingumo.

- Mažiau konkurencingi ne tik pieno ūkiai, bet ir grūdų?

- Labai gerai matyti, kad žemės ūkio technikos pardavimai krito, vadinasi, ūkininkai neturi perkamosios galios. Neturi todėl, kad labai įnirtingai ėmėmės įgyvendinti žaliąjį kursą, ir ūkininkai, užuot buvę duonos augintojais, už tuos pačius 25 proc. dotacijų (pinigus, kurie skirti tam, kad žemės ūkio produkcija būtų pigesnė; kompensuojant dalį negautų pajamų pardavus produkciją) turėjo atidirbti kraštotvarkininkais. Kraštotvarkos darbai ūkininkams atėmė daug laiko ir pinigų.

Pernai buvo pieno krizė, ji vystosi pati savaime, nėra taip, kad ji būtų suvaldyta, išspręsta ir jau be baimės lauktume, kas bus toliau. Pieno ūkių pajamos negrįžo į prieškrizinį laiką. Ūkiai yra labai silpni. Be to, prarastas tikėjimas, pasitikėjimas ir nebenorima investuoti. Pernai 10 proc. ūkių užsidarė. Ta tendencija tęsiasi ir šiemet.

- Kodėl lenkų pieninės nesunkiai konkuruoja dėl parduotuvių lentynų?

- Nes ten buvo nuosekli žemės ūkio politika. Lenkijoje kooperacija 6 kartus labiau remiama. Didžioji dalis Lenkijos pieninių yra kooperatinės. Vadinasi, tie patys ūkininkai yra pieninių savininkai. Kai priimami sprendimai dėl pieno gamybos, žiūrima, kur labiau reikia investuoti - ar trūksta perdirbimo pajėgumų, įrangos, o gal reikia padidinti žaliavos gamybą. Lenkijoje žaliavos yra tiek, kad pajėgumai apkrauti beveik 100 proc.

Pas mus stebuklinga tai, kad pieninės, išnaudodamos 30 proc. pajėgumų, sugeba uždirbti dar pelno. Ir tampa aišku, kodėl ūkininkai gauna mažiausias kainas. Ūkininkai neturi priemonių išsireikalauti sąžiningos pieno kainos.

Parduotuvėse lenkiškų pieno produktų daugiau nei lietuviškų. Net tie, kur pavadinimai lietuviški, pagaminti Lenkijoje. Neturima svertų, kad būtų sureguliuota, kiek parduotuvės, didmena gali turėti pelno. Mūsų prekybos tinklai stambūs, jų nedaug, jie turi labai didelį balsą derybose ir reikalauja iš perdirbėjų akcijų atrakcijų.

Kodėl lenkai čia laimi? Visoje pieno gamybos grandyje - įskaitant žaliavų gamybą, perdirbimą - jie geriau susibalansavę investicijas. Jeigu perdirbimo įmonė Lietuvoje tik 30 proc. išnaudoja savo pajėgumus, tai produktų savikaina išauga, - tai jau čia „gauname į krapus". Kitas dalykas, lenkų kooperatyvai vienijasi po vienu skėčiu, kai eina į svetimas rinkas ir jie turi gana rimtas galias konkuruoti ir diktuoti savo valią prekybos tinklams. Tai paaiškinimas, kodėl lenkų produkcijos Lietuvoje atsirado daugiau.

- Pienas, mėsa - tai būtiniausi produktai, žmonės juos pirks, kad ir kiek kainuotų, juk nevalgęs nebūsi, prekybos centrai monopolizuoti, pasirinkimo kaip ir nėra. Pirkėjas atsiduria spąstuose.

- Mane irgi labai stebino bankų konsultantai, finansų analitikai, kurie buvo ypač palankūs vykdomai politikai. Kai pradėjo maistas brangti, jie aiškino, kad neva patys pirkėjai kalti, nes sutinka taip brangiai mokėti. O kodėl verslininkui neparduoti už tą kainą, kur vis tiek perka?

Pamenu, kai prasidėjo energetinė krizė, teko būti pas premjerę Šimonytę, su žemdirbių delegacija labai norėjome, kad į mus įsiklausytų ir mūsų konkurentams lenkams nesudarytų geresnių sąlygų Lietuvoje. Lenkų vyriausybė iš karto ėmėsi papildomų dotacijų tam, kad suvaldytų beprotiškai didelį trąšų brangimą, nes trąšos vienu metu buvo pabrangusios net 12 kartų! Lenkija dotavo vietinę trąšų gamybą su sąlyga, kad tos trąšos bus parduodamos vidinėje rinkoje su protingu antkainiu. Mes sakėme, kad Lietuvoje turėsime milžinišką maisto produktų brangimą, nes nenormaliai išaugs savikaina. Taip ir atsitiko. Bet premjerės atsakas buvo toks - maistas brangs, vadinasi, biudžetas pasipildys su padidėjusiu PVM surinkimu. Ir atsiras didesnės galimybės vystyti socialinę programą - pensininkams pensijas kelti ir t.t. Viskas įvyko sąmoningai, nebuvo taip, kad nesuprastų, kokios bus pasekmės.

- Kas padėtų pieno ūkiams?

- Nėra politinės valios ir strategijos. Ispanijoje priimtas gerokai griežtesnis Pieno įstatymas, jame pelno pasiskirstymas tarp pieno žaliavos gamintojo, perdirbėjo ir atitinkamai pardavėjo yra tolygesnis. Panašiai po 30 proc. kiekvienam. O mes net neturime galimybės tiksliai pasverti, kas daugiau pasiima - prekybos tinklai ar perdirbėjai. Matome, kad nė 20 proc. nuo parduodamo produkto galutinės kainos negauna pieno žaliavos gamintojas.

Yra toks posakis: kas nemaitina savo armijos, tas maitina priešo armiją. Dėl rinkų yra kova, jeigu šalis, politikai, visuomenė nemato reikalo palaikyti savo gamintojus, automatiškai prarandame savo rinką. Į rinką ateina kiti, ir ateina su dempinginėmis kainomis, kad pastumtų vietinius, bet paskui jie iš to, ką prarado, atsiima keturgubai, - kai jau gali diktuoti savo galutinę kainą.

Keli stambūs prekybos tinklai diktuoja visą madą. Lietuvoje, ačiū Dievui, turime vieną kooperatinę įmonę „Pienas LT", kuri ketina artėti prie 20 proc. Lietuvos pieno žaliavos perdirbimo. „Pienas LT" gamina pieno miltelius, jis nesudaro jokios konkurencijos kitiems pieno perdirbėjams. O kitiems pieno perdirbėjams, kurių yra 5, pasižiūrėti, ką daro vienas ar kitas, yra labai nesunku ir pakoreguoti savo kainas.

Kitas dalykas, pieno perdirbėjai politikus stato į vietą, kai šie bando sakyti, kad jūs skriaudžiate ūkininkus. Kalba labai paprastai: ūkininkas pieną parduoda už 30 ct už litrą, kiek jis sumoka PVM? O mes iš to litro pagaminę produktą kiek PVM sumokame? Jei griausite mūsų biznį, vadinasi, valstybė praras pinigų.

Kai mes įvardijame, ką praradome, tai esamas politikas sako, tai jūs nekalbėkite apie tai, kad linų neturime, kiaulienos neturime. Kalbėkime apie esamas problemas. Tai visą laiką ir buvo jausmas, kad kiekvienas ministras įgyvendina savo asmeninę žemės ūkio politiką.

Mes kuriame ilgalaikės žemės ūkio politikos dokumentus, kadais jie vadinosi Žalioji knyga, paskui Baltoji knyga, dabar turime daugiau nei 700 puslapių Strateginį planą. Bet nieko nereiškia tie dokumentai, nes kiekvienas ministras įgyvendina net ne partijos, o nuosavą politiką.

Orai yra nepastovūs, o žemės ūkio politikoje dar didesnės anomalijos.

- Pamenate „anomaliją", kai lenkai iš lietuvių supirkinėjo produktyvias pienines karves?

- To, kas prarasta, atkurti nebeįmanoma. Džiaugiamės tautiniais drabužiais iš linų, bet net ir juos mes priversti siūti iš Kinijoje pagaminto pluošto, nors turėjome visą pramonę, visą žemės ūkį. Kiek buvo Lietuvoje lino fabrikų, kiek lengvosios pramonės. Bet kažkuriuo laiku nebuvo apsispręsta, kad reikia investuoti į pramonės pertvarkymą, kad ji toliau būtų konkurencinga. Mes praradome šią ūkio šaką.

Konkurencingumo palaikymas turi būti šalies interesas. Neduok Dieve, karas, jei neturėsime maisto gamintojų, sutrūkinėjus maisto tiekimo grandinėms, kokią situaciją turėsime? Ir pandemija parodė, kaip greitai lentynos geba ištuštėti. Valstybė negali žiūrėti aplaidžiai.

Politikai ateina valdyti 4 metams, dažnu atveju jie būna neatsparūs „trumpiems versliukams". Kiek kartų matėme, kad stebuklingai nesėkmingai vyko valstybinio turto privatizavimas. Pas mus ūkininkai turėjo vadinamuosius investicinius čekius, savo rankose turėjo akcijų paketą, bet ūkininkai, niekada nebuvę akcininkais, nežinojo, kaip tvarkytis, užsiėmė labiau savo ūkiu negu tais čekiukų reikalais. Per tą „prichvatizacijos" bumą prarado visas perdirbimo įmones, - tiek mėsos, tiek pieno. Pieninės dažnu atveju buvo parduodamos už 1 litą. Buvo padarytos tokios schemos, kaip nuvertinti kapitalą ir kaip „saviems žmonėms" pasiimti.

Politikai nėra atsparūs, jie ateina valdyti. Dažnu atveju godumas, trumpos biznio schemos ima viršų.

- Ar tikite, kad politika pasikeis ir bus atkreiptas dėmesys į ūkininką, į vartotoją?

- Politika yra labai didelis mūšio laukas, o pakraščiuose stovi daug armijų, t.y. interesų grupių. Jeigu politika normali, tai interesų grupės kovoja. Normalioje valstybėje kova yra ne ta, kai kažkuri grupė turi galimybę su portfeliu nueiti iki sprendimo priėmėjo ir išspręsti klausimą. Kieno argumentai stipresni, ten ir pakrypsta politika, - taip turi vykti. Deja, Lietuvoje ne visai mažas yra korupcinis reikalas. Graudu žiūrėti, kai valdančioji dauguma atmeta bet kokį opozicijos siūlomą kad ir labai gerą įstatymo projektą.

Galbūt kada nors turėsime pilietinę visuomenę, kuri nebus visai apolitiška.