Politikai, siekiantys sugriauti lietuvišką verslą, yra didžiausi parazitai

- Šnekėsime apie gamyklos Kaliningrade pardavimą ir norėčiau pradėti nuo trumpos priešistorės. Kaip iš viso „Vičiūnai" atsirado Rusijos rinkoje? Daug įmonių Rusijoje buvo, bet kodėl būtent tuo metu ir ten?

- Reikėtų gerus 25 metus ar daugiau atgal keliauti, ką šiek tiek iš mano pusės nebūtų teisinga pasakoti, nes buvau dar jaunuolis ir dar mokykloje buvau. Bet paprastai paėmus, tai Lietuva po 1991 m. buvo tokiame augimo periode. Visi verslai darė, ką gali, pardavinėjo visur, kur gali. Ir mūsų bendrovė automatiškai tai darė.

Tai Rusija buvo, be abejo, viena pagrindinių krypčių. Tuo metu ir daug metų po to visi didieji šalies politikai vartojo populiarią frazę, kad Lietuvai ir Baltijos šalims reiktų būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Manau, kad tas išaugino labai daug verslų - ir stiprių verslų. Tas stengimasis dirbti visur. Tai istoriškai viskas prasidėjo nuo prekybos.

Iš pradžių buvo eksportuojama produkcija iš Lietuvos į Rusiją. Nesinori prisimeluoti, bet kažkur apie 2001 m. buvo Sovetske pastatytas fabrikas ir jis pradėjo gaminti produkciją, dirbti būtent su visomis NVS rinkomis. Aš tai vadinu rusakalbėmis rinkomis. Viskas, kas į Rytų šalis buvo gabenama, tai gaminta ten ir tranzitu transportuojama per Lietuvą į tas šalis.

Mes ir Lietuvoje plėtėme gamybos bazes, įsigijome Estijoje fabriką, Ispanijoje. Tai mes paraleliai auginome ir Vakarų bloką. Ir pas mus taip istoriškai ir susiformavo. Taip mes ir vadinome - Rytų ir Vakarų blokas. Tai yra tokios atskiros šiek tiek respublikos, nes kartais net viduje žmonės konfliktuodavo.

- O ar nebuvo dar prieš 2022 m. idėjos parduoti gamyklą? Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos rinka niekada nebuvo per daug stabili.

- Jeigu žiūrėtume grubiai tuos 25-erius metus, negaliu šnekėti apie Rusiją taip pat, kaip ją apibūdinčiau paskutinius 2 metus. Jeigu išlaikant sveiką protą, tai nebuvo ten kažkokio labai blogo verslo klimato vystyti verslą ir tai yra ne tik mūsų atveju. Visos didžiosios Vakarų pasaulio maisto, gėrimų kompanijos, kurios yra šimtus kartų didesnės nei „Vičiūnai", ten yra. Kažkas turi 8 fabrikus, kažkas 10 fabrikų ir pan. Tai jos visos taip pat ten dirbo ir plėtėsi panašiu periodu.

- 2022 m. vasario pabaigoje prasidėjo pilno masto karas ir iš karto buvo keliamas klausimas visoms Lietuvos, ir ne tik, įmonėms, kurios yra Rusijoje, kada jos išeis. Ir jau tada V.Matijošaitis kalbėjo, kad planuojama, norima ir taip toliau, bet procesas užsitęsė. Kodėl buvo momentų, kai atrodė, kad tuoj parduosite, bet kažkodėl nepavykdavo?

- Tai jau turbūt ta ilgoji tema. Aš gal tik vieną punktą pasakysiu, kad nebuvo labai etiška spausti V.Matijošaitį asmeniškai, kai į visus klausimus galėjau ar aš, ar brolis nuo kompanijos atsakyti, kadangi mano tėtis nuo 2015 m. ir de jure, ir de facto grupėje nebedirba. Taip, jis su partneriu yra akcininkai. Partneris vis dar aktyviai gyvena ir aktyviai dirba Plungėje, kiekvieną dieną fabrikuose. Mano tėtis yra gerokai atitrūkęs nuo to ir jis apie tą procesą žinodavo tik tiek, kiek jam leisdavome žinoti, taupydami jo sveikatą. Ne viską, ką jis pasakydavo, reiktų imti už gryną pinigą, nes kartais jis suklysdavo.

Nedaug iš tikro mes tos patirties turime. Turbūt daugiau nei vidutinis žiūrovas, bet neturime patirties parduodant ar perkant kompanijas. Mes esame vieną ar kitą kartą per gyvenimą pirkę nedideles kompanijas tam tikrose rinkose. Esame ir pernai pardavę vieną įmonę, kur nusprendėme, kad netinka mūsų portfeliui, bet niekas apie tai net nežino.

Kompanijų pardavimas yra tikrai komplikuotas ir sudėtingas procesas. Čia ne bandelių pakelį parduodi, kur pirkėjas aiškiai pamato, sumoka pinigus ir išeina. Tu perki didelį, praktiškai gyvą aparatą, kurio vertė yra visi tie žmonės ir vykstantys procesai.

- Šiuo momentu yra įmanoma bent teorinė galimybę, kad užsienio kapitalo įmonė įsigytų verslą Rusijoje?

- Teoriškai, manau, kad įmanoma. Rusija yra pati nusipaišiusi, kas yra jai draugai ir nedraugai. Ir nedaug tų draugų pas juos yra likę, pavyzdžiui Kinija ar lyg Indija. Tai tikrai be problemų galėtų tą daryti, bet net jie nesiveržia. Viskas susiveda į ekonominį klimatą, kurį Rusija sukūrė grynai per du metus. Aš suprantu, kad kažkam gali toks pasakymas nepatikti dėl neapykantos Rusijai, bet per 30 metų verslo klimatas ten nebuvo blogas. Tą rodo tiek mūsų pavyzdys, tiek visų didžiųjų Vakarų kompanijų.

Bet ką jie pradėjo daryti nuo 2022 m. pavasario, tai su kiekvienu mėnesiu vis kažką naujo, vis tokio sąlygiškai neadekvatesnio. Jeigu šalies valdžia nusprendžia, kas fainas, kas nefainas, kas pas juos vienaip gali daryti verslą, o kam išsukios visas rankas ir piniginius srautus uždraus vesti ir panašiai - tai čia yra tik mano asmeninė nuomonė, bet joks adekvatus verslas ten nesiverš.

- Šiais metais dar iki parduodant gamyklą buvo pora tyrimų. Vienas iš jų buvo apie sankcijų apeidinėjimą, neva „Vičiūnų" grupei priklausanti „Plungės kooperatinė prekyba" į Sovetską bent 11 kartų vežė į sankcijas įtrauktas prekes. Ten buvo rašoma, kad tai buvo karinio pobūdžio prekės. Tai gal galite plačiau papasakoti apie šią informaciją?

- Plačiau negaliu. Mes atsakėme viešai, kad neigiame šiuos išvedžiojimus. Ir tikrai įrodinėsime, kad taip nebuvo. Mes bendradarbiavome su Muitinės kriminaline tarnyba, pateikiame visus duomenis, kurių jie prašo. Tik tokį komentarą ir galiu šioje stadijoje pateikti. Mes tikrai neigiame.

Ir jeigu taip paprastai ir stengiantis be emocijų, tai nemažai tokių žurnalistinių tyrimų buvo padaryta per paskutinius 2 metus. Deja, bet visi jie subliuško pirmojoje fazėje. Galbūt reiktų kažkaip įjungti sveiką protą.

- Kita buvo informacija apie tai, kad „Vičiūnai Rus" generalinio direktoriaus pavaduotojas Rolanas Ozarinskas ir tiekimo vadovas Edgaras Pečiulis buvo Maskvoje ir susitiko su Kubos maisto pramonės ministru ir jo atstovais. O šioje vietoje kas buvo?

- Šitą pamiršau. Paprastai, mes su pirkėjais buvome užtvirtinę, kad kol vyksta perdavimas, mes užtvirtiname įmonės veikimą. (...) Tų vadovų galiu atsiprašyti, kad juos viešai atskleidė, nors jie nėra vieši žmonės. Ten yra saujelė lietuvių vadovų, jie dirbo savo darbą. Ir tas važiavimas į Maskvą ir tas įvardijimas „atstovavo Rusijai"...

Kubos krevečių augintojai paprašė savo ambasados Rusijoje surasti ten klientų. Natūraliai, kadangi mes esame kaip didesnis, vienas iš didesnių žuvininkų, tai Kubos ambasada sako, kad yra jų vietiniai verslininkai, jie nori susitikti. Tai buvo susitikimas dėl tiekimo. Ir iš to buvo padarytas skandalas. Nematau aš toje vietoje kažko.

Po to jau supratau, kad ir Kuba jau yra kaip ir bloga šalis. Gerai būtų, kad kažkas pateiktų tą sąrašą, kokios yra geros ir blogos šalys, kur galima važiuoti turistauti ar dirbti, kur negalima.

- O kaip manote, su gamyklos pardavimu yra baigta istorija? Nes, tarkime, dėl tų sankcijų apeidinėjimo prokuratūra yra tyrimą pradėjusi.

- Prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą. Tai iš tų ikiteisminių... Mes ir Kaune, taip nuklystant link politikos, ko aš labai noriu vengti, irgi pagal kažkokius tyrėjus vogėme. Tas yra subliuškę. Kažką mano brolis pirko, sklypus ar ką, tie ikiteisminiai tyrimai seniai nutraukti, tik visi pamiršta tą pasakyti.

Tai ir čia tas pats. Prokuratūra, normalu, kad įsijungia ir žiūri, kas čia per situacija. Tai aš ir sakau, mes įpratome bendradarbiauti su tarnybomis, pateiksime jiems viską, ko jie prašo, ir išsiaiškinsime nesusipratimą šioje vietoje.

O su pardavimu, tai tas visiškai niekuo nesusiję. Čia kalbame apie praėjusius laikotarpius. Tie atsarginių detalių ir mazgų vežimai nevyksta jau senai.

- Bet kaip manote, ar dar po gamyklos pardavimo prikaišios jums tą istoriją?

- Pagal tai, kiek ši viena lietuviška kompanija turėjo atsiimti per šiuos 2 metus už viską, kas vyksta Rusijoje ir visaip kitaip, tai aš esu tikras, kad toliau prikaišios ir ieškos naujų būdų, kaip prikaišioti, kaip kurti istorijas. Nes blogas yra politinis fonas, yra tikrai asmenybių, kurie labai įsijautę į valdžią, bėgioja po tarnybas ir aiškina, ką jos turi daryti.

- Čia jūs politikus turite omenyje? Ar kažkokius visuomenininkus?

- Yra ir tų, bet yra ir politikų, kurie labai aktyviai kažkaip ieško, kaip įkasti. Tai ne vieną ir ne du tokius turėjome per 33 metus veikimo. Bet Lietuvos aukščiausio lygio politikai, visais įmanomais būdais ir siekiais siekiantys sugriauti Lietuvoje esantį ir lietuviams priklausantį verslą, čia mano asmeninė nuomonė, yra vieni didžiausių parazitų, kuriuos galime turėti. Bet koks Lietuvoje veikiantis ir lietuviams priklausantis verslas yra Lietuvos verslas.

Mes ir Ukrainoje, ir Pabaltyje tų mokesčių sumokame „n" kartų daugiau. Bet kažkodėl politikai, besimaitinantys iš tų mokesčių, drįsta į tribūnas atsistoti ir aiškinti lietuviams, ką jie turi pirkti, o ko neturi. Galiu tik padėkoti Lietuvos žmonėms, kai turėjome didžiausią psichozę, kad devyniasdešimt keli procentai išlaikė kažkokį adekvatumą. Šneku pagal mūsų pardavimo lygius, pagal skaičius. Tiek ir prekybos tinklams galiu padėkoti, jų vadyboms, kad išlaikė sveiką protą. Bet kažkam, dėl kažkokių politinių ambicijų norėjosi pasikandžioti. <...>

Jūs kai rasite ką nors, kur aš, mano brolis ar mano tėtis kažką tokio šlovinančio apie Rusiją pasakome, kad mumis čia tais vatnikais vadina, tada galėsime padiskutuoti. Bet mes niekada nepolitikavome, mes niekada nešlovinome Rusijos vedamos politikos. Tai siūlyčiau išlaikyti faktinį ir loginį mąstymą, o ne ieškoti kažkokių emocinių kabliukų.