VSD gąsdina grobimais, bet lietuviai vis tiek kasdien važiuoja į Baltarusiją

Vien iš Vilniaus autobusų stoties per parą į Minską išvyksta 25 autobusai. Pirmasis- apie 1 val., o paskutinis - apie 23 val. Autobusai taip pat kursuoja į Gardiną, Gomelį ir Mogiliovą. Ir pilni grįžta į Lietuvą. Tad neatrodo, jog lietuviai labai bijo būti pagrobti. Nors VSD įspėja, jog Baltarusijos žvalgyba bei saugumo tarnyba taiko ir agresyvius verbavimo metodus. Šantažas bei kiti psichologinio spaudimo būdai dažniausiai naudojami verbuojant „taikinius" ne Lietuvoje, bet Baltarusijoje. Žvalgyba gali sąmoningai išprovokuoti amoralius ar kitaip neteisėtus Lietuvos piliečių veiksmus, juos inscenizuoti.

Tačiau koks lietuvis patikės, jog jį kas nors grobs ar sąmoningai sukompromituos vien todėl, kad jis užsuko į Minsko parduotuvę ar ieško pigesnio benzino. Jei elgėsi ne amoraliai, nesinaudojo prostitučių paslaugomis ir namo nesivežė kontrabandinių cigarečių. Juolab jei nėra įtakingas. Tačiau Baltarusijos spec.tarnybas domina ir neįtakingi.

Du „šnipai" iš vienos sanatorijos

Taip sutapo, kad nuo Baltarusijos teisėsaugos nukentėjo net du Druskininkuose veikiančios sanatorijos „Belorus" darbuotojai. Ši sanatorija, iki 2021 m. vasaros priklausė Baltarusijos prezidento valdybai. Dabar „Belorus" yra pavaldi Baltarusijos visuomenės sveikatingumo ir sanatorinio-kurortinio gydymo respublikiniam centrui.

Birželį Minsko teismas uždarame posėdyje 6-iems metams nuteisė „Belorus" buvusią rinkodaros vadovę, baltarusių tautybės Eleną Ramanauskienę. Minske gimusi, ten aukštuosius ekonomikos mokslus baigusi, bet Lietuvos pilietybę turinti 60 metų E.Ramanauskienė kaltinama šnipinėjusi Lietuvos naudai. Esą dirbdama „Belorus" sanatorijoje buvo užverbuota ir teikė VSD informaciją apie sanatorijos svečius. Įskaitant ir aukštus Baltarusijos valstybės pareigūnus.

E.Ramanauskienė, neįtardama, jog gali būti suimta, pernai išvyko į Baltarusiją aplankyti savo giminaičių, o grįždama namo buvo sulaikyta prie sienos. Ilgą laiką apie jos likimą nežinojo net artimieji.

Lietuvoje moteris pasižymėjo aktyvumu. Du kartus nesėkmingai balotiravosi į Druskininkų savivaldybės tarybą. Buvo mažosios bendrijos „Inovatyvūs verslo projektai" narė. Kai 2021 m. Europos Sąjunga pritaikė Baltarusijai sankcijas ir dėl jų buvo įšaldytos „Belorus" sanatorijos sąskaitos bei sustabdyta veikla, E.Ramanauskienė aktyviai stengėsi, kad sanatorija išliktų. Moteris tada kalbėjo, kad sanatorijos kolektyvas labai kvalifikuotas, čia žmonės dirba ištisomis šeimomis dešimtmečiais. „Mums nereikia jokių pašalpų, mes norime dirbti", - tada tikino E.Ramanauskienė.

Dėl menamo užverbavimo nukentėjo ir buvęs „Belorus" vyriausiasis gydytojas, Baltarusijos pilietis Andrejus Kobelis. Devyneriems metams nuteistas „už valstybės išdavimą". Esą A.Kobelis irgi bendradarbiavo su VSD.

Atrodo, jog ši Druskininkuose veikianti sanatorija tapo Lietuvos ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų kovos lauku. Mat „Belorus" vadovui, Baltarusijos piliečiui Iljai Epifanovui pernai žiemą mūsų Migracijos tarnyba atėmė teisę gyventi Lietuvoje. I.Epifanovui teko vadovauti sanatorijai nuotoliniu būdu, tačiau dabar, Registrų centro duomenimis, sanatorijai vadovauja Džema Kisiel.

Mirtis kalėjime

Baltarusijoje šiemet 50-čiai parų buvo sulaikyta ir Šalčininkų rajono gyventoja, baltarusių tautybės Tatjana Kanatova. Gardino apskrityje gimusi 64 m. T.Kanatova yra baigusi ekonomikos mokslus V.Kuibyševo liaudies ūkio institute. Šiuo metu gyvena Šalčininkuose ir dirba įmonėje, organizuojančioje ekskursijas į Baltarusiją. T.Kanatova, kaip ir E.Ramanauskienė, taikėsi ir į politiką. 2011 m. dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos rinkimuose, tačiau liko neišrinkta.

Bene skaudžiausiai nuo Baltarusijos režimo šiemet nukentėjo Vilniaus Santaros klinikų santechnikas, 71 m. Nikolajus Ribikovas. Vyras, kaltintas, jog vežė į Baltarusiją dvi dėžes su 98-iais šaudmenimis, buvo pernai žiemą sulaikytas Baltarusijos muitininkų. O po kelių mėnesių numirė įkalinimo įstaigoje. Neleidus jo aplankyti Lietuvos ambasadorei ypatingiems pavedimams Astai Andrijauskienei. Ir, kaip manoma, nesuteikus medicininės pagalbos.

Aišku, lietuviai įkliūna ir su kontrabanda ar vogtais automobiliais. Ne vien dėl verbavimo. Tačiau niekas nelinkęs apie tai skelbtis.

Nutilę telefonai

O kaip gyvena mūsų tautiečiai Baltarusijoje? Internete galima surasti daugiau nei dešimt tokių bendruomenių su nurodytais adresais bei telefono numeriais. Daugiausia - Gardino rajone.

Tačiau paskambinus keliais numeriais, operatorė rusų kalba atsakė, jog toks telefonas neegzistuoja. Dar kelių lietuviškų organizacijų telefonai visą laiką buvo užimti. Simboliška, jog vienas toks neegzistuojantis telefonas anksčiau veikė gatvėje „Komunističeskaja". Pavyko prisiskambinti tik į lietuvių salelę Gervėčiuose. Bet telefonu lietuviškai atsiliepusi moteris nė už ką nesutiko pasakyti net savo vardo:

„Telefonas bendruomenės, bet bendruomenės jau nėra. Turime čia dar daug lietuvių, tikrai netrūksta, lietuvybę dar palaikome, - kalbėjo lietuvė iš Gervėčių. - Nėra taip, kad mus kas nors skriaustų. Apie žmonių grobimus irgi nieko negirdėjau, nesu susidūrusi su tokiais dalykais.

Aš asmeniškai į Lietuvą nevažiuoju, bet vaikai važinėja pas gimines. Kai kas ir pas tėvus važiuoja ar mokytis. Planuoja ir visai Lietuvoje likti. Tik atvykimas į Lietuvą dabar, aišku, sunkesnis. Pasienyje sunkiau pravažiuoti ir autobuso tiesioginio iš Gervėčių nebeturime. Reisai nuimti. Iš Ašmenos važiuojame. Ji už 45-50 kilometrų. Galima važiuoti iki Astravo, o iš ten iki Ašmenos, bet dažniausiai tuomet žmonės važiuoja taksi. Arba pažįstamų prašo, kad iki Ašmenos pavežtų."

Bet ar galima, kalbinant telefonu, sulaukti didelio atvirumo iš žmonių, kuriems lemta gyventi Aliaksandro Lukašenkos Baltarusijoje? Negi drįs kritikuoti valdžią, žinodami, kokios žiaurios būtų pasekmės?

VSD vadas Darius Jauniškis įspėja, jog Lietuvos piliečių grobimų Baltarusijoje situacija kelia nerimą. Anot D.Jauniškio, režimas perėjo prie gąsdinimo be jokio preteksto. Jie grobia Lietuvos piliečius, sufabrikuoja „įrodymus", jų pagrindu nuteisia ir pasodina į kalėjimą. Tai labai neraminančios tendencijos. Todėl D.Jauniškis dar kartą įspėja vykstančius į Baltarusiją pigesnių prekių.

Komentuoja Minsko lietuvių susivienijimo „Vytis" garbės pirmininkas Alfridas KERŠYS:

Neteko girdėti apie lietuvių grobimus Baltarusijoje. Matau, kad į Lietuvą iš Baltarusijos ir iš Baltarusijos į Lietuvą kasdien važiuoja pilni autobusai. Jei žmonės grobimų bijotų, juk nevažinėtų? Pačiam teko neseniai prekybos centre Minske kalbėtis su jaunuoliais iš Lietuvos. Labai apsidžiaugė išgirdę lietuvišką kalbą.

Mes gyvename gerai, savo valdžia pasitikime. Man jau 78 metai, esu pensininkas, man pensijos užtenka. Mano sesuo, taip pat pensininkė, Lietuvoje gyvena. Irgi sako, kad jai lietuviškos pensijos užtenka.

Tik skaičiau, kad lietuviai skundžiasi, jog Palangoje šiemet labai aukštos kainos valgyklose. Pas mus tokių kainų nėra. Aš pats kilęs iš Pakruojo, esu meilės tremtinys, nes vedžiau baltarusę. Gal ir norėčiau senatvėje grįžti į gimtinę, bet mano žmona lietuviškai nekalba. Duktė Onutė moka lietuviškai. Ji yra parašiusi apie Kristijono Donelaičio „Metų laikus" ir apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Gal net daugiau apie juos žino, nei kai kurie lietuviai Lietuvoje.

Minskas labai gražus miestas, jame dar gyvena apie 200 lietuvių. Daugumos šeimos mišrios. Į politiką nesikišame, mums visko užtenka.