Kas yra „Respublika"?

Mes, respublikonai, didžiuojamės, kad buvome kartu su tais Atgimimo žmonėmis. Kartu su jais patyrėme visas mūsų Tėvynės pervartas, buvusių bendraminčių išdavystes. Bet vis vien iki šiol neprarandame tikėjimo Lietuvos žmogumi.

Sako, jog žiniasklaida yra sarginis šuo. Tokiu atveju, valdžiai tereikia šunį nuolat šerti reklamomis, dotacijomis, premijomis, kviestis į balius - ir šuo niekada nekąs. Uodegą vizgins. Kaip tas Ritos Miliūtės šuniukas. Arba kąs tik tiems, kurie nepalankūs šeriančiam šeimininkui.

O mes buvome ir esame kitokie. Niekada nebuvome paklusnūs, nuolankūs, pūkuoti. Ir už tai iki šiol mokame didžiulę kainą. Turime atlaikyti sąmoningus prisitaikėlių šmeižtus, sąmoningą sisteminės žiniasklaidos persekiojimą. Nes dabartinėje Lietuvoje vis mažiau lieka Baltijos kelio žmogaus. Vis labiau plinta vaivorykštė ir kosmopolitas. O žiniasklaida išsigimsta į pudelį. O ir tas kažkodėl vadinamas meška.

Mums, respublikonams ir visai profesionaliajai žiniasklaidai garbė, jog dar teko pažinoti „Respublikos" vyr.redaktoriaus pavaduotoją Vitą Lingį. 1993 m. spalį nužudytą kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu. Žurnalistas V.Lingys buvo drąsus vyras. Nesisaugojo. Neišsaugojome. Nuo tikrų žudikų. Palyginu. Dabar vienas propagandistas baiminasi, kad jį neva užpuls Celofanas. Todėl propagandistas per savo vestuves pasisamdo apsaugą. Dabar neva žurnalistai baiminasi mokytojos Astros Astrauskaitės. Ir vos pajudinti cypia, jog KREIPSIS. Oho kaip KREIPSIS! Kol visai nuo žurnalistikos nukryps. Iškryps. Oho kaip kraipysis, kreipsis! Į teismą! Į prokuratūrą! Į tuštučius, nekritiškus sekėjus. Kad apgintų nuo visuomenės savo chaltūrą.

Tokie laikai. Juk jie visada keičiasi. Keičiamės ir mes. Mūsų tiek daug - buvusių ir esamų respublikonų. Pasklidusių po Lietuvą. Toliau išvykusių. Netgi Anapilin. Kai kurie jų iki šiol stebi, ką rašome. Kai kurie mūsų atsižadėję kaip jaunystės klaidos. Seniai prisitaikę prie valdžių, jų primestų viešųjų nuomonių. Suradę ir paaiškinimų, jog nori gyventi ramiau. Tačiau jie vis vien prisimena, kokie kažkada buvo jauni, įžūlūs, drąsūs, ironiški.

Buvę respublikonai, iki šiol plušantys ministerijų, kitų įstaigų komunikacijos skyriuose ar aprašinėjantys gėlytes, šuniukus, vis vien prisimena, kokie jie kažkada buvo drąsūs. Vis dar tiki, kad būtent jie, jų „Respublikos" karta, buvo tikrieji. Nors „Respublika" yra nedaloma. „Respublika" yra reiškinys, istorinis procesas, išryškinantis visus Lietuvos tarpsnius. Išryškinantis ir tai, ką „teisingieji" norėtų nutylėti, nuslėpti - liūdnąją atstumtųjų žmonių Lietuvą. Paslėptą už kvepalų flakonų ir prabangių kelionių reklamos.

Galime piktintis, neigti, ignoruoti, nė už ką nesutikti, tačiau Lietuvoje vis dar veikia ta mistifikuota žurnalistikos srovė, vadinama „Respublikos" mokykla. Buvusieji respublikonai duoda toną kituose leidiniuose, socialiniuose tinkluose, TV redakcijose. Buvę respublikonai darbuojasi ministerijose, prezidentūroje ir t.t. Todėl juokinga, kai viena buvusi „respublikonė" dama, TV kaip į reitingų gelbėjimo šiaudą įsikabinusi į kudlotą šuniuką, kritikuoja prezidentūrą, kur irgi dirba keli buvę respublikonai. Ir ankstesnėse prezidentūrose netrūko mūsiškių. Jų yra visur. Galbūt tik dėl šventos ramybės, dėl geros algos jau užgniaužusių savo kritinį mąstymą. Bet jis vis vien prasiveržia. Ir neapsimeskite, jog jo nėra. Todėl ir jus sveikiname su rugsėjo 16-ąja, su visų respublikonų pradžia.

Prisitaikius gyventi lengviau, net galima taip pritaikyti „žurnalistiką", kad visi ją liaupsintų, slapčia niekintų, bet duotų nesikandžiojančiai kvaišiukei reklamos. Daug reklamos. Kad tokia „žurnalistika" ne tik neužsilenktų, bet suvešėtų. Visoje valstybėje. Kaip parazitinis grybas. Vis mažiau leidžiantis laisvai kvėpuoti, iš tikrųjų jausti. Iš tikrųjų sirgti dėl Tėvynės. Nes ko verta Tėvynė, ko verta valstybė, jei piliečiai dėl jos neserga? Jei jai abejingi?